| | | | | |

Lietuvoje – pirmieji Meino meškėnai

Lietuvos felinologų draugija “Bubastė” užregistravo pirmąją Meino meškėnų vadą šalyje. Tai didžiausia naminė katė. Veislė išvesta Jungtinėse Amerikos Valstijose, Meino valstijoje 1960-aisiais. Meino meškėnas visą laiką buvo laikomas Šiaurės Amerikos aborigenų kate. Šios veislės atsiradimą supa daugybė legendų. Iš pradžių Meino meškėnams buvo priskiriami tik tie, kurie turėjo rainą kailį, ir tik vėliau buvo įvestos kitos spalvos. Remiantis mitais, šios veislės protėviai – šešios katės – buvo išsiųstos karalienės Marijos Antuanetos liepimu, kai ji ruošėsi pabėgti iš Prancūzijos revoliucijos metu. Tačiau šiuo metu daugelis felinologų mano, kad ši veislė atsirado sukergus trumpaplaukes kates su ilgaplaukiais užsienietiškais patinais, kurie buvo atvežti į Naująją Angliją vikingų arba jūreivių. Pirmieji Meino meškėnai literatūroje paminėtos 1861 metais. Jie dalyvavo pirmose parodose Bostone ir kėlė konkurenciją turkų Angoros katėms. Kai 1900 metais atsirado persų veislės katės, Meino meškėnams teko pasitraukti. Ir nors jie liko mėgstamiausia veisle Naujojoje Anglijoje, jų populiarumas vėl išaugo tik 1950-aisiais. Visos Meino meškėno savybės rodo, kad jis išgyventų ir itin nepalankiomis sąlygomis. Storas kailis, stambūs kaulai – medžiotojui būdingi bruožai. Kailio struktūra tokia, kad šios katės gali lengvai apsisaugoti nuo lietaus ar sniego, o ilgą žiemos naktį – nuo šalčio. Jų didelės akys ir ausys – taip pat išlikimo bruožai.

Klonuotą kačiuką jau galima įsigyti už 50.000 dolerių
| | | |

Klonuotą kačiuką jau galima įsigyti už 50.000 dolerių

Amerikoje įsikūrusiai Genetic Savings & Clone kompanijai, besispecializuojančiai naminių gyvūnų klonavimo srityje, pirmąsyk pavyko realizuoti savo “produkciją”. Kaip praneša BBC, firma Teksaso gyventojai Džulijai pardavė genetinę jos mirusio katino Nikio (Nicky) kopiją. Prieš metus mirusio murkliuko, su kuriuo Džulija pragyveno 17 metų, klonas jai atsiėjo 50 tūkst. JAV dolerių.

| | | |

Katinų muziejus šventė gimtadienį

Vienintelis šalyje Šiaulių katinų muziejus ketvirtadienį minėjo 13-ąsias metines. Į Jaunųjų gamtininkų stotyje įsikūrusį muziejų sugužėję svečiai pasveikino ir ‘direktoriumi’ tituluojamą Europos trumpaplaukių veislės katiną Mikį, kuriam sukako 10 metų. Muziejaus įkūrėja šiaulietė 79 metų Vanda Kavaliauskienė įvairiausius suvenyrus, kitą su katinais susijusią simboliką pradėjo rinkti prieš 36 metus, kai iš Lenkijos sugrįžusi draugė parvežė žaislinį katiną. Kai surinkti eksponatai nebetilpo šiaulietės namuose, buvo perkelti į tris įkurto muziejaus sales. Dabar muziejuje – gerokai daugiau nei 10 tūkstančių eksponatų, per 4 tūkstančius eilėraščių apie katinus iš viso pasaulio. Į muziejaus ir ‘direktoriaus’ gimtadienį atvyko svečių net iš Jonavos rajono Čičinų pradinės mokyklos. Vaikai atsivežė pačių padarytų katinų, eilėraščių. Daugiausia dovanų sulaukė katinas Mikis – jam padovanota daug pakuočių ėdalo.

Kačių veislės: Somali katės
| | | |

Kačių veislės: Somali katės

Somalio veislės katės istorija yra panaši į bjauraus ančiuko istoriją, kai šis, visų stumdomas ir niekinamas, pavirto gražuole gulbe.
Jau maždaug praeito šimtmečio pradžioje anglų veisėjai, auginantys abisinijos kates, nutarė paeksperimentuoti. Jie svajojo išveisti melsvakailes ir sidabrinio atspalvio abisines. Gyvūnai buvo kergiami su persais, angoromis, o taip pat su visų mėgiamais šinšilo katinais, kurie gimdavo juodi, o po trijų mėnesių įgaudavo tikingo kailį, tai yra, jo plaukas tapdavo sidabriškai baltas su juodais galiukais.Tose vadose pradėjo gimti vienas kitas kačiukas su ilgu plauku ir panašiu į tikingą kailiu. Jie, žinoma buvo atidedami tolimesniam veisiamajam darbui. Tuo metu svajonė apie abisinę šinšilo kailiu neišsipildė. Bet jau buvo padėtas pagrindas tolesniam abisinių veisimui.

Kačių veislės: Sibiro katės
| | | | | |

Kačių veislės: Sibiro katės

Pirmą kartą Sibiro katė rusų grožinėje literatūroje buvo paminėta turbūt antroje XVIII-ojo amžiaus pusėje. Įdomu tai, kad visur buvo rašoma ir sakoma “sibirinis katinas”, o ne “sibirinė katė”. Taip buvo vadinami stambūs, masyvūs, su didele galva ir tankiu ilgoku plauku gyvūnai. Tačiau jie buvo sutinkami ne tik Sibire, bet ir ištisoje Rusijos Imperijoje. Nežinoma tik, ar iš tikro “sibiriečiai” buvo aborigeninė kačių veislė. Kad išsiaiškintume Sibiro katės kilmę, pirmiausia reikėtų panagrinėti kačių egzistavimą ir plitimą Rusijoje. Archeologiniai radiniai liudija, kad atskiri vienetai atsirado jau VII amžiuje prieš mūsų erą. Retas ir brangus gyvūnas VI-VII mūsų eros amžiais dar netarnauja pagal tikrąją savo paskirtį ir gyvena kaip retas eksponatas turtuolių namuose. X-XIII amžiais katės išplinta Rusijos teritorijoje ir XIX amžiuje tampa pakankamai žinomu gyvūnu, tačiau dar ne pagal visų mirtingųjų kišenę. Peles ir žiurkes šie gyvūnai gaudė tik vienuolynuose ir turtuolių svirnuose. Katė iš tikro buvo labai vertinama ir buvo tų sąraše, už kurių pavogimą buvo skiriamos labai didelės baudos.

Kačių veislės: Siamo katės
| | | | | |

Kačių veislės: Siamo katės

Viena garsi Siamo kačių veisėja iš Anglijos sakė: “Siamo katės šeimininkas visada skuba į namus. Jis žino, kad jį džiaugsmingai pasitiks ištikima draugė, su kuria jis niekada nebus vienišas”. Ir, manau, kad šie žodžiai nustebins daugumą mūsų skaitytojų, nes juk Siamo kates daugelis mūsų laiko piktomis agresyviomis ir kaprizingomis katėmis. Kaip gi šitaip? Siamai – senovės Rytų veislė, kilusi iš Pietrytinės Himalajų dalies. Iš visų kilmingų kačių Siamo katės apgaubtos didžiausia pasakų ir baisių legendų aureole. O kiek yra įvairiausių pasakojimų apier jų agresiją, apie “sugraužtus” šeimininkus. Todėl iš karto pradėsime aiškintis kas tai – Siamo katė. Labai mažai kas žino, kad visiems pažįstamą snukučio “kaukę” turi dar 15 veislių katės, kurios su Siamo katėmis neturi visiškai nieko bendro.

Kačių veislės: Sfinksų katės
| | | | | |

Kačių veislės: Sfinksų katės

Sfinksų veislės katės yra vidutinio dydžio, apvaloku pilvu, tvirtais kaulais ir stipriais raumenimis. Ausys yra labai didelės, kurios panašios į šikšnosparnio ausis. Kojos yra ilgos, baigiasi letenėlėmis, kurios yra ilgos ir judrios, ir turinčios minkštas letenėlių pagalvėles, kurios leidžia katei lengvai vaikščioti. Sfinksų kailis yra raukšlėtas ir liečiant yra labai šiltas. Dėl plaukų trūkumo prisilietus jaučiamas daugmaž tikra vidinė kūno temperatūra. Sfinksų būna įvairių spalvų, taip pat būna dėmėti ir atrodantys lyg tatuiruoti. Sfinksų katės ėda truputį daugiau nei kitų veislių katės, nes jų medžiagų apykaita yra didesnė kad palikytų reikiamą kūno temperatūrą. Sfinksų veislės katės nėra išrankios maistui. Jos reikalauja labai mažai priežiūros. Tereikia vieną kartą savaitėje maudyti švelniu šampūnu ir kiekvieną dieną servetėle nuvalyti odą dėl švaros palaikymo. Maudyti šios veislės kates reikia dėl to, kad jos neturi plaukų ir todėl plaukai nesugeria iš odos išsiskiriančių riebalų. Taip pat kiekvieną savaitę reikėtų valyti ausis dėl tų pačių priežasčių kaip ir kailį.

Kačių veislės: Birmos katės
| | | | | |

Kačių veislės: Birmos katės

Legenda pasakoja, kad labai labai seniai Birmoje, aukštai kalnuose vienoje iš didingiausių šventyklų gyveno vienuoliai budistai, garbinantys deivę Cun-Kuankse. Toje šventykloje stovėjo auksinė šios deivės statula. Deivė rūpinosi, kad mirusiųjų vienuolių sielos persikūnytų į kitų būtybių kūnus ir padėdavo tam įvykti. Vienuolių sielos prisikeldavo ir sugrįždavo į šventyklą kačių pavidalu. Štai kodėl šventykloje gyveno šimtas šventųjų baltos spalvos su auksinėmis akimis kačių. Šias kates vienuoliai labai garbino ir akylai saugojo. Kartą šventyklą užpuolė Tailando plėšikai. Jie turėjo vieną tikslą – pavogti brangiąją deivės statulą. Vienuoliai užsirakino šventykloje. Pats seniausias ir drąsiausias vienuolis Mun-Cha, patyręs labai didelius išgyvenimus, išskėtė rankas prieš deivę ir mirė. Išsigandę vienuoliai nutarė pasiduoti, bet staiga pasigirdo širdį veriantis mirusio vienuolio numylėto katino Sinkso klyksmas. Sinksas buvo visas baltas, tik ausys, nosis, uodega ir letenėlės buvo žemės spalvos.

Kačių veislės: Abisinijos katės
| | | | | |

Kačių veislės: Abisinijos katės

Abisinijos katės yra viena seniausių pasaulyje žinomų veislių. Abisinijos katės senovės Egipte buvo vaizduojamos piešiniuose ir skulptūrose. Egiptiečiai išryškindavo jų elegantiškumą, raumeningą kūną, nuostabų lenktą kaklą, dideles ausis ir migdolo formos akis. Abisinijos katės iki šių dienų išlaikė laukinio gyvūno įvaizdį. Šiaip Abisinijos katės yra kilusios iš Etiopijos, kuri yra tikroji šios veislės kačių gimtinė, tačiau pirmą kartą Abisinijos katės buvo parodytos kačių parodoje Anglijoje. Pasak kai kurių šaltinių tada abisinijos veislės katės buvo paminėtos pirmą kartą. Britų karinės pajėgos išvyko iš Abisinijos 1868 metų Gegužės mėnesį. Tai laikoma data, kai pirmą kartą abisinijos katės buvo atvežtos į Angliją. Deja, nėra jokių rašytinių šaltinių apie šių kačių atvežimą į Angliją iš Abisinijos, todėl dar ir dabar nemažai Anglijos kačių veisėjų laikosi nuomonės, kad abisinijos katės buvo išvestos Anglijoje sukryžminus kelių rūšių sidabrinio ir rudo rainumo kates su vietinėmis Anglijoje buvusiomis katėmis.

Katinų muziejus
| | | |

Katinų muziejus

Katinų muziejus įkurtas 1990 metų gegužės 17 dieną. Jį įkūrė Vanda Kavaliauslkienė, kuri eksponatus šiam muziejui rinko daugelį metų. Pirmasis eksponatas – mažas juodas medinis katinėlis atkeliavo 1962 metais iš Lenkijos. Vanda Kavaliauskienė yra provizorė, daug metų vadovavo Šiaulių krašto farmacijos sistemai. Katinų muziejuje yra dešimt tūkstančių eksponatų. Lankytojus pasitinka katinėliai spalvotuose vitražuose, laiptų turėklų ornamentuose, ant šviestuvų, kėdžių muziejaus patalpose. Trijose didžiulėse salėse – katinai, katinai… Jie atkeliavę iš daugelio pasaulio šalių: Anglįjos, Australijos, Amerikos, Afrikos, Belgijos, Brazilijos, Čekijos, Kanados, Kubos, Kinijos. Lenkijos, Prancūzijos, Portugalijos, Taivanio, Vietnamo, Vengrijos, Šveicarijos ir, žinoma, iš Lietuvos. Katinėliai sukurti iš porceliano, gintaro, keramikos, krikštolo, marmuro, metalo, medžio.