| | | |

Gedimino pilies bokšto istorija

Pilies kalnas, apsuptas upių, buvo patogi vieta piliai statyti ir didesnei gyvenvietei kurtis. Kaip rodo archeologiniai tyrinėjimai, Pilies kalne dar neolite buvusi gyvenvietė. IX a. kalnas imtas tvirtinti medinėmis ir akmeninėmis užtvaromis, o XI–XIII a. čia jau stovėjusi medinė pilis. Ankstyvoji pilies istorija glaudžiai susijusi ir su paties miesto kūrimosi istorija. Valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui, Vilnius jau žinomas kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė, o 1323 m. Gedimino sutartyje su Kryžiuočių ordinu pirmąkart paminėta ir Vilniaus pilis. Dažnai Aukštutinė pilis ir vadinama Gedimino pilimi. Valdant pirmiesiems Gediminaičių dinastijos valdovams, Vilniaus Aukštutinė pilis buvo reikšminga ne tik kaip politinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centras, bet kartu su Žemutine ir Kreivąja pilimis sudarė sostinės gynybinį kompleksą, sėkmingai atlaikiusį XIV a. antroje pusėje suintensyvėjusį Kryžiuočių ordino puolimą. Gaisrui sunaikinus medinę pilį, XV a. pradžioje, valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui, pastatyta mūrinė pilis, kurios liekanos išliko ligi šiol. Ilgainiui keičiantis valstybės padėčiai, pilis prarado savo paskirtį, o gaisrai ir karai, po kurių ji nebuvo remontuojama, pilį niokojo. 1610–1613 m. pilies rūsiuose veikė kalėjimas, o Aukštutine pilimi, kaip gynybine tvirtove paskutinį kartą buvo pasinaudota 1655–1661 m. kare. Joje kurį laiką buvo įsikūrusi Maskvos kariuomenė.

| | | |

Gedimino pilies istorija

Vilniaus vardas randamas dar XII a. rašytiniuose šaltiniuose, o 1323 m. jis oficialiai paminėtas kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė. Pilies kalnas, juosiamas upių, buvo patogi vieta piliai statyti. Kaip rodo archeologiniai tyrimai, čia gyventa dar neolite. IX a. kalnas imtas tvirtinti medinėmis ir akmeninėmis užtvaromis, o XI – XIII a. čia jau stovėjo medinė pilis. Ankstyvoji pilies istorija glaudžiai susijusi su Vilniaus kūrimosi istorija. Kaip ir miestas, Vilniaus pilis pirmą kartą paminėta 1323 m. Daugiau žinių apie Vilnių atsiranda nuo 1365 m., kai kryžiuočiai vis intensyviau pradeda puldinėti Lietuvą. 1381 m. kryžiuočių kronikose jau minimas Vilniaus mūras. Vilniaus pilys – Aukštutinė, Žemutinė ir Kreivoji – sudarė vientisą sostinės gynybinį kompleksą (1955 m. Sereikiškių parke ir Etnografijos muziejaus pastato fasadinėje sienoje buvo atkastos XIV a. pab. mūrinės sienos su bokštais liekanos). 1419 m. Vilnių smarkiai nuniokojo gaisras, po kurio Vytautas pastatė naują mūrinę gotikinę pilį. Pilis buvo pailgo daugiakampio plano. Vakarinėje teritorijos smailumoje stūksojo galingas, nežymiai iš aptvaros išsikišęs aštuoniakampis bokštas. Šiaurinėje ir pietinėje pilies dalyje buvo dar du keturkampiai bokštai. Vėliau pilyje buvo įrengtas arsenalas ir ginklų dirbtuvė. XVI a. Vilniaus plane gyvenamųjų rūmų jau nėra, išlikę tik du apvalūs bokštai su dantytais kūginiais stogais – šaudymo angomis.

| | | |

Raudonės pilies istorija

Manoma, kad pirmasis statinys dabartinės Raudonės pilies vietoje atsirado apie 1343 metus. Rašytiniuose šaltiniuose Raudonės dvaras pradėtas minėti jo šeimininko Žygimanto Augusto valdymo laikais. Vėliau dvaras pateko į privačias rankas, ir 1600 metais čia iškilo renesansinio stiliaus raudonų plytų pilis – šią datą liudija iki mūsų dienų vienoje sienų išlikęs jos statytojų herbas. Ansamblis, kuriam priklauso ir neogotikinis malūnas su visa technologine įranga, ne kartą keitė savo veidą: griuvo ir vėl buvo atstatyti jo korpusai, kilo dekoratyviniai bokštai, išplanavimas ir interjerai keitėsi pagal šeimininkų įgeidžius ir tuometines architektūrines tendencijas. Visgi ryškiausią pėdsaką pilies istorijoje paliko trys šeimos – Kiršenšteinai, Zubovai ir de Faria e Kastro. XVI a. Didysis kunigaikšis Žygimantas Augustas Raudonės dvarą valdyti perdavė iš Prūsijos kilusiam turtingam feodalui Krišpinui Kiršenšteinui. Netrukus šias valdas paveldėjo jo sūnus, kuris netruko dvarą perstatyti į pilį. Tuo laikotarpiu prasidėjo pilies „aukso amžius”. 1663 metais Kiršenšteino anūkas Jeronimas, tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždo valdytoju bei sekretoriumi ir Raudonės pilyje įsirengė savo pagrindinę rezidenciją. Rūmuose buvo įrengtos prabangios salės, ginklų kabinetas, lobynas ir koplyčia. Tačiau su šios giminės istorija beigesi ir pilies klestėjimo laikotarpis – XVIII a. pradžioje Jeronimo Krišpino Kiršenšteino sūnūs išmirė, o pastatą paveldėję giminės jį gerokai apleido.

| | | |

Medininkų pilis (1 dalis)

Paskutinį kartą Medininkų pilyje lankiausi 1983 m. per saulėtas Gegužės šventes. Norėjau apžiūrėti pilies griovį, vadinamą fosa, tokiu metu, kai sniegas ištirpęs, o medžiai su krūmais dar tik sprogsta ir jų lapai neužstoja vaizdo. Pilies vartus radau atrakintus ir kieme saulės atokaitoje besišildančią senutę — pilies saugotoją. Ji sėdėjo pašalėje medinio, gana dailaus namelio, kurio viename gale įrengta Lietuvos pilių nuotraukų ir brėžinių parodėlė. Pasveikinta su labu rytu, senutė pavadino mane ne tik ankstyvu lankytoju, o netgi svečiu nebuvėliu, paprašė užeiti į vidų. Kalbą pasukome apie lankytojus. Pilies lankytojus ji skaičiuojanti tik apytikriai ir mananti, jog kasmet jų esti apie 4 ar 5 tūkstančius ir, lyg apgailestaudama, pridūrė, kad mažoka. Jos saugoma pilis esanti neįdomi. Kas matė Vilnių, Trakus ar Gardiną, tam Medininkuose nesą ko žiūrėti: akmenų mūras, tuščias kiemas — ir daugiau nieko. Pilies lankytojai — daugiausia moksleiviai ir studentai, atvykstantys ir išvykstantys triukšmingais pulkais, vadinamais ekskursijomis. Ekskursantai ieško įdomybių. Jie lenda pro pamatų skylę ir lipa į vienintelį pilies bokštą, tačiau grįžta nepatenkinti: neradę nei paslaptingų rūsių, nei urvų, kuriuose veistųsi šikšnosparniai ar gyventų vaiduokliai. Reta apie kurį, nors ir skurdų, piliakalnį nešnekama, kad ten nugrimzdęs dvaras ar bažnyčia, kad ten vaidenasi pakaruoklis, pakerėta karalaitė ar gyvas užkastas neklaužada bajoras, o čia esą tyku.

| | | |

Medininkų pilis (2 dalis)

Pirmą kartą Medininkų vardas paminėtas M. Strijkovskio (1547—po 1586) kronikoje 1311 ir 1313 m., aprašant lietuvių kovas su kryžiuočiais. Lietuvą tuo metu valdė Vytenis, o kryžiuočių didžiuoju magistru buvo Henrikas iš Plocko. Jis suorganizavo keletą didelių žygių į Lietuvą. M. Strijkovskis Lietuvą (Aukštaitiją) skiria nuo Žemaitijos ir Medininkų prie Vilniaus nepainioja su Medininkais prie Varnių. 1311 m. liepos 2 d. kryžiuočiai įsibrovė į sritį, kurią M. Strijkovskis vadina „powiat Salsemlienski”. Kryžiuočiai užėmė vietovę ir 3 joje stovėjusias pilis; pilis sudegino, daug lietuvių karių išžudė ir 70 bajorų išsivarė į nelaisvę. Kitais (1312) metais naujai išrinktas magistru Henrikas Prūsas, arba Karolis Treviras, norėdamas parodyti savo karinius sugebėjimus, pasiėmęs du komtūrus, surengė žygį sausuma ir vandeniu. Ragainės komtūrą Vernerį pasiuntė su laivynu toliau, o pats su kitu komtūru išlipo ir patraukė į Žemaitiją prie Bisenos pilies. Verneris Nemunu nuplaukė į Lietuvą ir pasiekė „Merzysto” pilį. Šią žinią M. Strijkovskis paėmė iš lenkų kronikininko Miechovitos, paraštėje pažymėdamas, kad Miechovita „Merzystą” identifikuoja su Merkine (Merecz). M. Strijkovskis nuo savęs priduria, jog anksčiau čia buvusi pilis. Prieš tai paminėtos vietovės „Salsemlieiiski” jis su niekuo neidentifikuoja. Iš kronikininko užrašyto pavadinimo atrodo, kad tai galėję būti arba Šalčininkai, arba Druskininkai.

| | | |

Medininkų pilis (3 dalis)

Medininkų pilis stebina savo didumu. Ji beveik dvigubai didesnė už Krėvos pilį. Jos mūrai užima apie 2 ha, o su apsauginiais grioviais ir pylimais — 6,5 ha. Pilies sienos sudaro netaisyklingą keturkampį; šiaurinė siena — 128,7 m, rytinė — 161,2 m, pietinė— 127,7 m ir vakarinė— 147,9 m ilgio. Iš šiaurės ir rytų prie pilies prieina pelkė, kurios viduriu teka bevardis upelis. Kasinėjant paaiškėjo, kad iš pietų ir šiaurės pilį juosė dvigubas griovys, kitos dvi pusės netyrinėtos, tačiau manoma, kad tokie grioviai ėjo aplink ją visą, o tarp griovių buvo stačių rąstų tvora. Pirmojo griovio būta 6—7 m gylio ir 20 m pločio. Archeologo K. Meko teigimu, antrasis griovys pradėtas kasti vėliau ir paliktas neužbaigtas. Siena mūryta iš lauko akmenų, dėtų eilėmis, tarpus užpildant kalkių skiediniu ir akmenų nuolaužomis. Sienos mūras, kaip sakyta, nėra archaiškiausias. Iš vidaus akmenys dėti ne taip tvarkingai, kaip iš lauko. Visos keturios vidinės sienos mūrytos vienodai, tuo tarpu ant išorinių (šiaurės ir rytų) sienų iš plytų sumūrytas apvalkalas; jis dėtas ne ištisai, o plačia juosta sienos viduryje, 5—6 m aukščiau pamato. Juosta 2—3 m pločio, mūryta lygiai su akmens mūro paviršiumi. Iš tolo žiūrint atrodo, kad tos dvi sienos mūrytos vietom iš plytų, vietom — iš akmenų. Kitų dviejų sienų viršutinių dalių plytinis apvalkalas eina iki pat viršaus. Daug kur tas apvalkalas nuo akmenų mūro seniai atšokęs ir nugriuvęs. Pilies sienos iš kiemo — be jokio apvalkalo.

| | | |

Laisvės kryžkelės (X). Dezinformacijos gyvybingumas

Sąmoninga šmeižto bei melo kampanija Lietuvoje prasidėjo iškart po to, kai 1944 m. sovietų kariuomenė reokupavo kraštą. Nors tam tikros propagandos būta ir ankstesniais metais, ypač siekiant apjuodinti Birželio sukilimą ir taip auklėjant vadinamosios 16-osios sovietinės lietuviškosios divizijos kontingentą bei atitinkamai nuteikiant į Sovietų Sąjungos gilumą pasitraukusius lietuvius. Vis dėlto tų pirmųjų šmeižto proveržių negalima vadinti kažkokia kryptinga Komunistų partijos bei sovietinių spec. tarnybų koordinuojama veikla. Tačiau žlugus nacių Vokietijai pasikeitė ir dezinformatorių veiklos pobūdis bei metodai. Pirmiausia, aišku, sovietams buvo svarbiausia Vakarų sąjungininkų akyse paneigti Baltijos valstybių okupacijos faktą. Juolab kad Stalinas puoselėjo ir vėliau įgyvendino visos Europos persidalijimo planus. Baltijos valstybių inkorporavimo į SSRS istorija Vakarų pasauliui turėjo būti pavaizduota kaip mūsų šalių visuomenių savanoriško apsisprendimo aktas. Tuo buvo ilgai žaidžiama ir tebežaidžiama iki šiol. Tačiau mus šiuo atveju labiau domina pokaris. Lietuvoje pokario partizanai bei didžioji dalis visuomenės tuo metu daugmaž objektyvią informaciją galėjo gauti nebent iš užsienio radijo stočių. Kaip teigia istorikas Romualdas Bogušauskas, jau pirmaisiais pokario metais NKVD stengėsi atiminėti iš Lietuvos gyventojų radijo aparatus ir jau veikė galingi radijo bangų trukdytuvai. Tačiau tai buvo tik pradžia.

| | | |

Laisvės kryžkelės (IX). Agentai smogikai: teisti ar palikti?

MGB–KGB agentai smogikai suvaidino itin svarbų vaidmenį galutinai sunaikinant ginkluotą rezistenciją Lietuvoje. Jie buvo verbuojami iš suimtųjų laisvės kovotojų ir patys naikino ne tik buvusius bendražygius, bet ir civilius šalies gyventojus. Civilius paprastai žudydavo siekdami sunaikinti galimus liudytojus ir taip „pridengti“ specialiąsias saugumo operacijas. Smogikai veikdavo saugumo majoro Aleksejaus Sokolovo suformuotose vadinamosiose specialiosiose grupėse, kurioms paprastai vadovaudavo koks nors operatyvininkas. Tokių grupių priedangai naudota griežta konspiracija, o jų nariai faktiškai neturėjo galimybių pabėgti ar pasitraukti iš spec. grupių sudėties, nes tuojau pat „kompromatas” būtų pamestas tikriesiems partizanams. Tiesa, yra žinomi keli atvejai, kad, net išdavęs savo kovos draugus, vienas kitas užverbuotas spec. grupės narys pabėgdavo ir toliau partizanaudavo. Istorikas Mindaugas Pocius savo atliktame tyrime teigia, kad iš viso 1945-1959 m. specialiosios ir agentūrinės kovinės grupės nužudė apie 500 ir paėmė į nelaisvę apie 220 partizanų. Agentai smogikai klasta ištardė apie 700 pasipriešinimo dalyvių. Tai sovietiniam saugumui leido atskleisti ir suimti apie 4900 rėmėjų, ryšininkų ir rezervistų. Remiantis istoriko pateikta dokumentine medžiaga, taip pat galima suskaičiuoti, kad specialiosios grupės nužudė apie 60 ryšininkų, rėmėjų ir civilių gyventojų. Tai – tik žinomi faktai, o iš tikro neginkluotų gyventojų galėjo žūti kelis kartus daugiau.

| | | |

Laisvės kryžkelės (VIII). Antano Kraujelio–Siaubūno ir Marijono Misiukonio asmenybių kontroversijos

1965 m. kovo 17 d. saugumiečiams apsupus Antano Pinkevičiaus sodybą žuvo vienas paskutiniųjų Lietuvos partizanų Antanas Kraujelis-Siaubūnas, Pabaisa. Tų pačių metų liepos 6 d. Žemaitijoje dar žuvo Pranas Končius-Adomas, o Aukštaitijoje Stasys Guiga-Tarzanas išsislapstė iki pat 1986 m. ir mirė dėl ligos. Tačiau Antano Kraujelio atvejis įdomus dar tuo, kad jo likvidavimo operacijoje dalyvavo tuometinis sovietinio saugumo leitenantas Marijonas Misiukonis, kuris atkūrus Nepriklausomybę tapo vidaus reikalų ministru. Beje, M.Misiukonis jau šiais laikais Prezidento dar buvo apdovanotas ir Gedimino ordinu. M. Misiukonis visą laiką sovietmečiu dirbo KGB VI skyriuje, o į miliciją perėjo tik 1984 metais. Dar viena įdomybė – M. Misiukonis pats yra minėjęs, kad jau lietuviško saugumo buvo apklaustas dėl specialiųjų priemonių naudojimo tiriant vieną politinę bylą sovietmečiu. Kitaip sakant, jis buvo įtariamas valią paralyžiuojančių nuodų naudojimu… Žodžiu, įdomi asmenybė, tačiau kontroversija ta, kad Lietuvos valstybė apdovanojo du skirtingose barikadų pusėse buvusius žmones, vienas iš jų prisidėjo prie kito žūties. Onos Kazlienės pasakojimas tik patvirtina, kad net šiais laikais žmonės vengia kalbėti apie išdavikus, sakyti jų pavardes. Galima sakyti, kad daugelio garbingo amžiaus žmonių sąmonėje laikai pasikeitė labai nežymiai ir sovietmetis paliko antspaudą visam gyvenimui.

| | | |

Laisvės kryžkelės (VII). Generaliniai tarėjai: lietuviška savivalda ar nacių tarnai?

Prasidėjus nacių ir sovietų karui, taip pat prasidėjo Birželio sukilimas. Susikūrė Lietuvos laikinoji vyriausybė, kuri per Kauno radiofoną paskelbė atsišaukimą Lietuvos gyventojams. Buvo raginami visi buvę nepriklausomos Lietuvos valdininkai, nesvarbu kokio rango – valsčių viršaičiai, apskričių viršininkai, policininkai, – užimti tas pareigas, kurias jie ėjo iki sovietų okupacijos. Į tokį Laikinosios vyriausybės raginimą atsišaukė labai daug buvusių įvairaus rango valdininkų ir policininkų. Į savo buvusias pareigas grįžo apie 40 proc. nepriklausomos Lietuvos policininkų, sugebėjusių išvengti sovietų represijų pirmaisiais okupacijos metais. Mėginta atkurti visus valdžios organus – veikė ir Vyriausybė, ministerijos, policija, buvo mėginama atkurti kariuomenę, sudarytas Ginkluotųjų pajėgų štabas ir kiti įvairūs kitokio rango valstybinės valdžios organai. Taigi valsčiuose ir apskrityse nemažai buvusių Lietuvos laikų valdininkų grįžo į savo tarnybos vietas, o kitus paskyrė Laikinoji vyriausybė. Tačiau nacių Vokietijos planai Lietuvos ir kitų Baltijos šalių atžvilgiu buvo kitokie – jie nesirengė pripažinti nepriklausomų Baltijos valstybių bei leisti joms savarankiškai tvarkytis, 1941 m. liepos pabaigoje Baltijos šalyse buvo įvesta civilinė vokiečių valdžia. Faktiškai Baltijos šalims buvo taikomas okupacijos statusas, sudarytas Ostlando reicho komisariatas, kurio dalimis tapo Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Gudijos generalinės sritys.