Spalio 14 d. visuotinis akcijų kainų kilimas fondų biržoje dalinai kompensavo ankstesnės savaitės smukimą, kurio metu išgaravo trilijonai dolerių. Fondų indeksų kilimas buvo pirma finansinio elito reakcija į JAV ir Europos centrinių bankų bei vyriausybių pažadus suteikti jam šimtus milijardų dolerių. Per vieną dieną pramoninis indeksas „Dow-Jones“, kuris atspindi 30 stambiausių akcinių bendrovių akcijų kainas, pakilo daugiau nei 11 proc., ir tai procentiniu atžvilgiu tapo penktu pagal dydį šuoliu JAV istorijoje, o taipogi pačiu didžiausiu pakilimu absoliučiais skaičiais. Šis šuolis įvyko po staigaus Europos fondų indeksų augimo ir savo ruožtu sukėlė dar didesnį augimą Azijos biržose. Tokiomis nestabiliomis aplinkybėmis neįmanoma tiksliai pasakyti, ar šis pakilimas reiškia fondų biržų stabilizacijos pradžią. Tačiau jei prisiminsime didžiausius šuolius fondų biržų istorijoje, tai pastarąjį pakilimą galima sąžiningai vertinti kaip nedviprasmišką įspėjimą. Duomenys, kuriuos „Wall Steet Journal“ paskelbė spalio 13 d., rodo, kad paėmus dešimt sėkmingiausių dienų Volstryto istorijoje aštuonios iš jų tenka pirmiems keturiems Didžiosios depresijos metams. Dar vienas įvyko 1987 metų spalio 21 d., iškart po paties didžiausio vienos dienos smukimo fondų biržos istorijoje – 1987 metų spalio 19 dieną, vadinamąjį „juodąjį pirmadienį“, įvykusio 22 proc. smukimo. „Wall Street Journal“ duomenimis, tik du tokie šuoliai – 1987 ir 1933 metais – „reiškė meškos rinkos pabaigą“.

Šiandiena, Valstybės vadovai, Lietuvos ekonomikos ekspertai, bankininkai ir kiti veikėjai ramina Lietuvos piliečius teigdami, kad Lietuvos ekonomika yra sveika, gąsdinimų dėl galimos finansų krizės nereikėtų bijoti, o ekonomika ir nekilnojamojo turto rinka pati turi susireguliuoti. Anot jų, šalies ekonomika yra sveika. Lietuvos piliečiai, kaip Rytų Europos ir buvusios Sovietų Sąjungos gyventojai – nuo Estijos iki Vengrijos, nuo Ukrainos iki Kazakstano – jaučia ,kad kažkas su ekonomika jų šalyse darosi negerai. Jie jaučia, kad kažkas artėja, kas geriau praeitų pro šalį. Ir tas jausmas yra ne tautų piliečių ekonominio nesubrendimo jausmas. Visas juokas tame, kad iš tiesų pasaulis ritasi į superkrizę, kuri visų pirma smogs, taip vadinamom, buvusios sovietų sąjungos šalims. Šios šalys (tame tarpe ir Lietuva) bus pirmosiose krizės linijose todėl, kad jų ekonomikos sistemos mažiausiai tam pasiruošiusios, nepasirengusios, bejėgės, jų finasinės sistemos kontrolė iš esmės perduota užsienio bankams, valstybės ekonomika buvo grindžiama ne verslumu, o pigiais ir spekuliaciniais pinigais. Išvados čia yra paprastos: ekonominė krizė yra neišvengiama ir piliečiai gali pasirinkti kaip elgtis: ar gelbėti savo ,,kailį“ ir valiutinius indėlius ar rūpintis užsienio valstybių kreditais. Tai kiekvieno teisė, kaip teisė tikėti tuo, kas čia parašyta ir pasakyta. Laiko liko ne tiek ir daug: vasara (vėliausiai rudenį) bus duotas atsakymas – ar tai kas čia prognozuojama įvyks?

Ar pamenate visai neseniai kilusią isteriją dėl globalinio atšilimo? Klimatas keičiasi, keičiasi įtakotas žmogaus ir tai veda mus į didžiules katastrofas. Padažnėję uraganai, tornadai, potvyniai, sausros ir kitos gamtos anomalijos, dykumėjimas, rūšių nykimas, vandens lygio kilimas, vandens stoka ir maisto kainų kilimas, bei įvairios kitos negandos greitu metu žadėjusios nusinešti ne milijonus, o net milijardus žmonių gyvybių, staiga dingo. Drąsiausieji teigė, kad apskritai žmonija gali išnykti. Ir visa tai dabar atšaukta. Viskas – globalinio atšilimo nėra. Anksčiau kasdien girdėjome, kad klimatas keičiasi, skaičiavome savo ekologinį pėdsaką, raginom net savo namiškius rūšiuoti šiukšles, kad tik sumažinti tą nelemtą CO2 ir staiga – viso to nebėra. Kasdien visa media tik klykė į kokį pavojų patekome, o dabar ši tema tapo visai nesvarbi. Balsas.lt štai dar išspausdino vieną žinutę apie tai, kad neva ledynai tirpsta greičiau nei tikėtasi (bet ir tai yra sena informacija), o daugiau nieko. Ničnieko. Kas gi toks galingas, kad pranoko globalines pasaulines katastrofas ir išstūmė jas iš eterio? Kas gali būti baisiau už ekologines katastrofas, nusinešiančias milijonus žmonių gyvybių, už pavojų išnykti visai žmonijai? O pasirodo toks dalykas yra. Tai – pinigai. Dabar pasaulį užvaldė nauja isterija – globalinė finansų krizė. Nesvarbu, kad mums gresia žūti katastrofose. Svarbiausia, kad galime netekti pinigų ar dar blogiau – darbo. Milijonai žmonių gali netekti darbo.

2008 m. antrojoje pusėje JAV finansų sektoriuje prasidėjusi ekonominė krizė apėmė visą pasaulį. Ji nebuvo netikėta, kaip pasaulio oligarchija ir valstybių valdžios bando įteikti, nes Vakarų šalių ekonomikos jau iki krizės rodė nuosmukio požymius. Dar daugiau – matėsi sisteminės klaidos. Didysis kapitalas lobo ir išnaudojo visas sistemos silpnybes iki galo, ko pasekoje „pritrūko“ pinigų. Todėl tik įvykus krizei JAV prezidentas Dž.Bušas „suprato“, kad kalta sistema ir nepriežiūra. Tiesa pasakius, Vakarų kapitalistines ekonomikas cikliškai ištinka krizes, po kurių koreguojamos ir tobulinamos priemonės šalinančios (dalinai) kapitalizmo ydas. Valstybės, kurios nedaro atitinkamų sisteminių reformų, ilgainiui sustoja arba netgi smunka. Laisvosios rinkos sąlygomis ekonominių krizių išvengti – neįmanoma, nes kapitalistinis ūkis yra stichiškas ir neplaningas. Bet įmanoma sušvelninti recesiją. Valstybių valdžios privalo pasirūpinti, kad kuo tolygiau ir racionaliau krizės kaštai pasiskirstytų visuomenės sluoksniuose. Kadangi gyventojų perkamoji galia yra nepakankama (įvyko krizė), tai – reikia stengtis išlaikyti buvusį vartojimo lygį, kad rinkoje (kaip įmanoma švelniau) vėl susidarytų pusiausvyra tarp visuminės paklausos ir visuminės pasiūlos. Visos pažangios valstybės šiuo metu tą ir daro. Tik nesimato sisteminių klaidų ir nepriežiūros problemų sprendimo. Jų nesprendimas ir tolesnis aplaidumas – neleis ilguoju laikotarpiu vykti socialinei pažangai.

Finansų rinkas išsiūbavusi JAV antrinių paskolų krizės bei kuro ir maisto krizių banga atnešė sunkumų ne tik Europos bankams, bet ir diržus turintiems susiveržti žmonėms. Europiečių laukia negrąžintos paskolos, perkamosios galios mažėjimas ir nedarbo didėjimas. Ar pasitikėjimą grąžins JAV 700 mlrd. dolerių gelbėjimo planas ir kitų vyriausybių, norinčių išvengti praėjusio šimtmečio ketvirtojo dešimtmečio klaidų, pastangos? Ko tikėtis iš krizės ir kaip apsisaugoti nuo ekonomikos lėtėjimo spąstų? Ekonomikos ir finansų politikos srityje dirbantiems europarlamentarams šiuos klausimus uždavėme prieš spalio 9 d. plenariniame posėdyje vyksiančias diskusijas dėl finansų rinkų priežiūros priemonių. „Dabartinis finansų krizės epizodas nenustebino – padėtis Europoje susijusi su situacija JAV“, – aiškina Ekonomikos komiteto pirmininkė Pervenche Berès. „Amerikoje bankai lyginant su kiekvienu realių investicijų doleriu skolina 32 dolerius, tuo tarpu Europoje 1 indėlio doleris atitinka 12 paskolintų dolerių. Kenčiame nuo Amerikos ekscentriškumo“, – mano Margaritis Schinas (Europos liaudies partijos ir Europos demokratų frakcija, Graikija), sakydamas, kad „puota baigėsi“. Vokiečių europarlamentarė Heide Rühle (Žaliųjų frakcijos/Europos laisvojo aljansas) krizės plėtimosi šaknis regi naujoviškuose finansų produktuose ir perdėtame saugumo jausme.