Filosofija

Ieškant alternatyvos klasikiniam požiūriui į tiesą, buvo bandyta suformuluoti tokią tiesos sampratą, kurioje tikrovė (daiktai) būtu visiškai neminimi. Juk didelių keblumų kelia bandymas žinias palyginti su tuo, kuo jos nėra (su tikrove) taip buvo bandyta tirti pačių žinių savybes ir vienas žinias palyginti su kitomis. Racionalistui toks požiūris atrodytu gan natūralus (protų nušviestų žinių teisingumas neturėtų kilti problemų.). Priimti tokį požiūri empiristui atrodo sunkiau, juk patyrimas (kurį jis laiko pažinimo šaltiniu) nėra tapatus žinioms. Silpniausia klasikinės tiesos sampratos vieta buvo ta, kad reikia nurodyti aiškų ir galutinį tiesos kriterijų. Taigi ieškant tam alternatyvos, buvo pripažinta, kad tiesa yra pačių žynių savybė, ir tiesą reikia tapatinti su aiškiu ir galutiniu t.y. nereikalaujančiu pagrindo, tiesos kriterijumi. Šią alternatyva pagrindė akivaizdumo žynių šalininkai, kurie tiesą tapatino su žynių akivaizdumu, su žynių neprieštaringumu. Žymiausias akivaizdumo šalininkas, buvo racionalistas Dekartas. Akivaizdūs yra daugelis juslinio patyrimo dalykų. Be patyrimo yra dvi sritys, (matematika ir religija) kurių teiginiai laikomi tikri, (pvz.: matematikoje laikomos akivaizdžiomis Euklido geometrijos aksiomos). Dekartas aiškindamas iš kur žinoma, kad teiginiai teisingi, pasako, kad jie apšviesti “natūralios proto šviesos” ir pagal jo pozicija teisingos žinios yra elementarios, kad yra akivaizdžios arba žinios kurios gali būti dedukcijos būdu išvestos iš akivaizdžių tiesų. Bet akivaizdumo teorija, nors ir paprasta, bet ne universali, juk daugelis teiginių apie žmogų ir pasaulį nėra akivaizdūs (nustatant dėsnius reikia remtis eksperimentais), todėl Dekarto tikėjimą grynuoju protu, atmetė nemaža dalys filosofų, antras trūkumas buvo tai, kad akivaizdumas suprantamas per intuiciją, kurios problema filosofijoje gvildenama iki šiol.

Neopozitivizmas – tai filosofinė kryptis, kurios pažinimo samprata pirmiausiai neigia bet kokią metafiziką, klausiančią apie būties ar kokios nors esaties “esmę”. Kadangi šis klausimas pasak jų nėra prasmingas, nei yra sąvokų į jį atsakyti. Prasmę turi tik teiginiai, bet ne sąvokos, bet jai neįmanoma patikrinti to teiginio teisingumo ar klaidingumo jis irgi neturi reikšmės. Taip pat jie atmeta, bet koki gamtos ir dvasios mokslų metodo skyrimą, metodo atžvilgiu egzistuoja tik vieningas mokslas geriausiai realizuotas fizikoje (fizikalizmas). Taigi jie plėtojo vieningo mokslo idėja. Jiems, bet koks pažinimas prasideda teiginiais, o ne neabejotinais faktais. Anot jų Filosofijos problemos susijusios ne su “pasauliu”, bet su kalba, su logine vieningos kalbos sintakse. Kalbos problema R. Karnapo filosofijoje užima pagrindinę vietą, jis teigė, kad filosofijos arba mokslo filosofijos problemos tėra kalbos problemos. L. Vitgenšteino filosofijai pirmiausia būdinga tai, kad ji nukreipta prieš tradicinę filosofiją.

Iracionalizmo šalininkai kitaip negu racionalistai, pagrindinį dėmesį skyrė žmogaus asmenybei, individui, jo sąryšiui su aplinka. Žodžiu jiems žmogaus individualybė yra vienintelė ir nepakartojama, jų nedomina abstrakčios schemos, kaip racionalistų. Taigi galimą sakyti, kad iracionalizmas ir buvo atsakas reakcija) į Hegelizmo teoriją. Šios filosofinės krypties pradininkas S. Kjirkegoras yra antihelininkas jam Hėgelio filosofija atrodo atstumianti. S. Kjirkegoro kūrinys “Arba arba” bene geriausiai atspindi jo filosofija, čia jis laiškų forma išdėsto savo filosofijos pagrindą. Pasirinkimą arba-arba. Mums tenka rinktis dažnai profesijas, mokslus, ir t.t. bet tai nėra tas tikrasis Arba – arba pasirinkimas kuri turi omenyje Kjirkegoras, čia mes renkamės estetiškai (filosofas išskiria tarsi 2 “egzistavimo” lygmenis estetini ir etini), čia mes galime vėl rinktis, ir vėl rinktis. Taigi nepasirenkame absoliučiai. Etinis pasirinkimas tai absoliutus pasirinkimas, nesirinkti to ar ano, tai yra savojo aš pasirinkimas, taigi pasirenku laisvė.

XX amžiaus kultūra – tai žinojimu besiremianti kultūra, ir daugelio įsitikinimu ji negali taikstytis su tikėjimu, skelbiančiu visai kitas tiesas. Tiesa yra viena, sako neotomistai, ir ta tiesa yra Dievas, absoliutas. Daug yra tik šitos tiesos siekimo būdų, o svarbiausi iš jų: mokslas, filosofija ir teologija. Mokslas yra pradinė absoliuto pažinimo forma, fiksuojanti reiškinius ir nustatanti jų santykius. Už tų santykių yra bendresni, aukštesni šių reiškinių ryšiai, kurie mokslui nebeprieinami, juos gali suvokti tik filosofinis protas ir nustatyti spekuliatyvius mąstymas. Filosofija tyrinėja daiktų ryšių ryšius, jų priežasčių priežastis, ieškodama pirminės priežasties, absoliuto. Filosofija nepajėgia suprasti, kas jis; ji gali padėti išeiti į absoliutą. Koks yra Dievas – jau teologijos reikalas. Tiesą sakant, ir teologija apie Dievą kalba analogijomis, tačiau ir tokia ji, anot neotomistų, yra mokslų mokslas, nes apie aukščiausiąją būtį kalba vis dėlto su loginei analizei privalomu ir įmanomu griežtumu.

Ankstyvuose savo kūriniuose Vydūnas rutuliojo abstrakčias filosofines idėjas. Vėliau jis perėjo prie savo tautos būties analizės, stengėsi kuo geriau suvokti jos istoriją. Šiuos minties ieškojimus atspindi jo dramos. Lietuvių tautos likimas jau neatskiriamai susijęs su kitų tautų istorija ir religija. Vydūnas į Lietuvą žvelgė per jos kovas su kryžiuočiais, kovos su krikščionybe istoriją, atskleisdamas kryžiuočių grobuoniškumą, veidmainiškumą, krikščionybės žalą. Anot mąstytojo krikščionybė yra visiškai svetima lietuviams. Visa lietuvių tautos stiprybė glūdėjo senojoje lietuvių religijoje. Jos netekę lietuviai nustoję būti savimi. Senosios religijos atgimime Vydūnas matė ir liet. tautos dvasinį atgimimą. Vydūnas plėtojo S. Daukanto mintis: religija privalo rastis iš tautos būdo, o krikščionybė neatitinka lietuvių būdo. Savo filosofinėse pažiūrose Vydūnas jungė senovės indų filosofiją su neoplatonizmo bei krikščionybės elementais. Indų filosofija – kertinis Vydūno pažiūrų akmuo. Vydūną žavėjo indų mokėjimas kovoti dėl savo teisių nenaudojant prievartos. Dažnai šalyje viešpatavo okupantai, bet indų kultūra neišnyko. Vydūnas manė, jog išsaugoti kultūrą indams padėjo jų filosofija ir religija. Vydūnas lygino lietuvius ir indus. Jis manė, kad neišnykti gali padėti tik tautos ištvermė, orumas, jos narių atsakomybė.

Sokratas (470/469-399 m. pr. m. e.) iškyla Atėnų klestėjimo metais. Savo filosofines pažiūras dėsto ir tironų ir demokratijos laikais, tačiau neįtinka dėl taiklios kritikos nei vienos valdymo formos patriarchams, kas vėliau ir sąlygoja jo pasmerkimą myriop. Po Periklio mirties Atėnus užgriūva daug nelaimių. Daugelis nelaimių priežastimi laiko dievų rūstybę, tačiau Sokratas priešindamasis visuotinei nuomonei teigia, kad visų negandų šaltinis yra ne kas kita, kaip nekompetentingų asmenų valdymas. Filosofas teigia, kad išmanymas vienoje srityje dar nelaiduoja gerų rezultatų valstybės valdyme. Visų pirma pažink save,ir žinok kaip elgsies konkrečioje situacijoje ir tik po to stenkis pažinti kitus. Bet koks tvirtinimas, kad jau turi tam tikrų žinių yra ribotas. Sokratas stengiasi visapusiškai nagrinėti žmonių tarpusavio elgesio motyvus. Jis nebuvo ateistas, dievus traktavo kaip dvasines būtybes. Sokrato filosofijoje labai jaučiama skepticizmo įtaka, dėl to kai kas nori priskirti jį prie sofistų.

Filosofijos, mokslo ir teologijos vienovė išsiskleidusi jau renesanse dar labiau išsiskiria naujaisiais laikais. Vėl tarp filosofų užverda amžinas sensualizmo ir racionalizmo ginčas. Naujaisiais laikais bene svarbiausia buvo metodo, kuriuo būtų galima teisingiausiai pažinti, suradimo problema. Juk pirmiausia reikia atsakyti į klausimą apie žmogaus pažinimo būdą, ir tik po to imtis tyrinėti žmogaus protą ar kitas problemas. Filosofijos tikslas – aiškus tikrovės vaizdas. Ta tikrovė ne tik fizinis pasaulio vaizdas, bet ir siela, ir Dievas. Toksai aiškumas gamtamokslinėse disciplinose, o ypač matematinėje fizikoje ir paskatino to meto mokslininkus perkelti šio mokslo metodą į filosofiją.

Geriausias Sokrato mokinys Platonas (428/427-348/347 m. pr m. e.) iš didelės pagarbos savo mokytojui beveik visus savo kūrinius parašė dialogo forma, kuriuose filosofo poziciją užima Sokratas. Platonas suformuoja objektyviojo idealizmo sistemą. Sistema gimsta tada kai Graikijoje plačiausiai nei bet kada yra įsigalėję Demokrito atomizmas. Taigi tuomet ir užsimezga mūsų dienas pasiekiantis materializmo ir idealizmo ginčas. Platonas, kaip ir Sokratas stebėdamas savo krašto negandas manė, pasaulį reikia tvarkyti nekaip kitai, o moksliškai. Jis ryžosi atskleisti būties esmę, analizuodamas žmonių gyvenimą parodyti kokia turi būti valstybė. Tikrasis žinojimas pasiekiamas protu, sąvokomis, fiksuojant tai kas daiktuose yra bendra ir pastovu. Taip atsiranda pagrindinė jo filosofijos kategorija – “eidos” (idėja). Platonui idėja reiškia rūšį, formą; daikto atžvilgiu ji yra pirminė; prie jos nieko negalima nei pridėti nei atimti; ji tarsi idealus daikto kriterijus. Grožio, tobulumo objektas yra ne patys daiktai, o amžinas nepriklausomas grožis.