Filosofija

G. Hegelis (Hegel) gimė 1770 m. rugpjūčio 27 dieną Štutgarto administracijos tarnautojo šeimoje. Jo gyventas laikotarpis pasižymėjo audringais istoriniais įvykiais, kurie vienaip ar kitaip veikė apsišvietusius to laiko žmones. G. Hegeliui dar studijuojant filosofiją ir teologiją Tiubingeno universitete, Prancūzijoje praūžė buržuazinė revoliucija, kurios įvykius jautriai pergyveno ir Vokietijos studentai. To meto G. Hegelio dienoraštis mirga šūkiais, reiškiančiais susižavėjimą prancūzų revoliucija ir jos idealais. Sekdamas prancūzais, su savo bendraminčiais jis sodina laisvės medį, steigia studentų klubą, kovojantį už Vokietijos laisvę. Į amžiaus pabaigą mąstytojas revoliucijos tiesiogiai jau nepropaguoja ir netgi remia konservatyvią Prūsijos politiką. Tuo metu jis teoriškai įrodinėja, kad tik jauni žmonės visada nepatenkinti ir maištauja, o subrendusieji gyvenimo n egandų tiek pamokyti, kad jau lengviau taikstosi su esama padėtimi ir įžvelgia pozityvius jos elementus. Tačiau ir tokie teoriniai samprotavimai nenustelbė ano jaunatviško susižavėjimo prancūzų revoliucijos idealais, ir kiekvienų metų liepos 14 dieną mąstytojas keldavo taurę už tą revoliuciją ir jos siekius.

I. Kantas (Kant) — XVIII a. vokiečių buržuazijos teoretikas. Švietimo laikotarpio idėjų, ypač Ž.-Ž. Ruso (Rousseau, 1712—1778), veikiamas, jis mėgino sukurti teoriją, kuri parodytų žmogaus vietą pasaulyje, išaiškintų, ko reikia, kad žmogus būtų vertas savo vardo. Tačiau švietėjiškos idėjos XVIII a. Vokietijoje susidūrė su specifinėmis sąlygomis: labai silpna ekonomika, kur vyravo feodalinis gamybos būdas, politiniu susiskaldymu ir kitomis iš to plaukiančiomis kon- sekvencijomis. Vokiečių mąstytojai, pabūgę prancūzų revoliucijos pasekmių ar nematydami jėgos, kuri galėtų jų idėjas įgyvendinti, derino jas prie esamos padėties arba skelbė abstrakčiai, nesiedami su gyvenimu. Tai labai būdinga ir I. Kanto filosofijai, kurią K. Marksas vadino vokiškąja Prancūzijos revoliucija . I. Kantas iki šiol žavi tuo, kaip jis apčiuopia ir kelia filosofines problemas, nors sprendžia jas abstrakčiai, ieškodamas kompromiso tarp nesuderinamų dalykų. Todėl jo kūryboje neišvengta nenuoseklumo bei dvilypumo.

Iš ko atsiranda žinios? Nagrinėdami tiek būties, tiek dėsningumo problemą, tiek aiškindami kitus klausimus, filosofai formuluoja tam tikrus teiginius ir teorijas.Tai logiškai susietų teiginių sistemos, kurie negali būti pateikiami kaip aklo tikėjimo dalykai. Filosofas turi paaiškinti, iš kur jis žino, kad jo teiginiai yra teisingi. Kitaip tariant, jis turi nurodyti, iš ko atsiranda jo ir kitų žmonių žinios. Klausimas iš ko atsiranda jo ir kitų žmonių žinios yra vadinamas pažinimo šaltinio problema. Pasakymas “Pažinimo šaltinis” yra perimtas iš mitologijos: mitologinei mąstysenai požiūris, kad iš stebuklingo šaltinio galima atsigerti skaidraus pažinimo vandens arba nuo pažinimo medžio nuraškyti uždraustą pažinimo vaisių, yra visiškai natūralus. Šaltinius mitologija mėgsta. Graikų mitologijoje bene garsiausiu iš jų buvo Hipokrenės šaltinis Helikono arba, kitaip tariant, mūzų kalne. Pasitelkus pažinimo šaltinio įvaizdį, nesunku buvo paaiškinti, kodėl vieni žmonės turi daug ir išsamių žinių, yra protingi ir išmintingi, o kiti – ne.

Kalbėdami apie šią filosofinę mokyklą, visų pirma turime ją skaidyti į dvi mažesnes – pitagoriečių ir elėjiečių mokyklas. Pitagoriečių mokyklos turi gana ilgą savo egzistavimo istorija: prasidėjo VI-V a. pr. m. e. ir tęsėsi iki IV-V m. e. amžiaus. Pitagoriečių mokykloms būdingas uždarumas, jos buvo suburtos religiniu-etiniu pagrindu. Čia mokėsi tiek vyrai, tiek ir moterys, žmonės buvo priimami su visu turtu. Mokyklose vyravo saulės kultas, pagrindinai domėtasi matematika ir muzika. Pitagoriečių mokyklos buvo uždaros bendruomenės suburtos į vieną visumą politiniais, religiniais ir moksliniais saitais, šių mokyklų etinės ir normatyvinės nuostatos bei organizacinė struktūra labai primena ankstyvųjų krikščionių bendruomenes. Pitagoras (570-500 m. pr. m. e.) – pitagoriečių mokyklų steigėjas buvo gerai susipažinęs su egiptiečių geometrija ir matematika, domėjosi medicina. Pitagoras sveikuosius skaičius laiko harmonijos pagrindu, pažeidus šią tvarką harmonijos nebelieka. Matematinė tvarka yra aukščiau žmogaus. Pitagoras skyrė tris gyvų būtybių rūšis – dievus, pusdievius ir panašius į Pitagorą, t.y. filosofus.

Naujaisiais laikais metafizikai pripažino, kad ir specialieji mokslai teikia tam tikrų žinių. Tačiau jie buvo linkę nuolat pabrėžti, kad metafizinės žinios yra daug svarbesnės ir nuodugnesnės negu empirinio mokslo žinios. Tiek Hume, tiek Comte, tiek Carnapas su tuo kategoriškai nesutiko. Jie buvo įsitikinę, kad mokslinis tyrimas gali būti sėkmingas tik tuo atveju, jei jame griežtai atsiribojama nuo metafizikos, kuri mokslą gali nuvesti tik klystkeliais. Jeigu mokslo filosofija siekia nuodugniai tyrinėti mokslą, ji turi pirmiausia nubrėžti ribą tarp mokslo ir metafizikos. Ją turi aiškiai matyti patys mokslininkai – tik tada moksliniame tyrime jie sugebės išvengti metafizinių problemų ir metafizinių idėjų. Kita vertus, ši riba labai reikšminga ir mokslo filosofijai: ji išryškina tikrąjį mokslo filosofijos tyrimo objektą – mokslą. Metafiziką vargu ar apskritai verta tyrinėti, bet jei kas ir turi tuo užsiimti, tai ne mokslo filosofija. Jų nuomone, mokslą nuo metafizikos skiria tai, kad mokslo teiginiai prasmingi, o metafizikos – ne.

Antikos mąstytojai buvo įsitikinę, kad labiausiai filosofui turi rūpėti trys dalykai: gėris, grožis ir tiesa. Daugelis filosofų jas traktavo kaip glaudžiai susijusias. Ir vis dėlto, nepaisant jų vienovės, filosofijos raidos procese išsikristalizavo atskiros filosofijos dalys, kuriose minėtos 3 idėjos nagrinėjamos santykinai savarankiškai: etikoje – Gėris, estetikoje – Grožis, o epistemologijoje (pažinimo teorijoje) – Tiesa. Pažinimo teorijoje teisingumo reikšmė priskiriama mintims, teiginiams, koncepcijoms, teorijoms. Jei mintis ar teorija teisinga ji vadinama tiesa. Bet kokią mintį ar teoriją reikia laikyti teisinga? Daug kas į šį klausimą atsakytų taip: tokią, kuri atitiktų tikrąją dalykų padėtį, faktus, tikrovę. Arba teisinga yra mintis, kuri atitinka mąstomus daiktus, t.y. nurodo jų tikrai turimas savybes arba tikruosius jų tarpusavio santykius. Šia natūralia ir paprasta tiesos samprata rėmėsi tiek Platonas, tiek Aristotelis, kas leidžia vadinti ją klasikine. Viduramžių mąstytojai, sekę antikos autoritetais, tiesą glaustai apibrėždavo taip: “Tiesa yra tikrovę atitinkanti mintis”. Atrodo viskas paprasta ir aišku. Tačiau tai apgaulingas įspūdis. Norint tuo įsitikinti pakanka paklausti koks yra tiesos ir melo santykis.

Žmonijos kultūros raidoje įsitvirtino pažiūra į meną kaip netobulos tikrovės humanizavimo bei harmonizavimo būdą. Vienos estetikos koncepcijos kritiškai vertina visuomenės prieštaravimus, kitos siūlo optimistines, idealizuotas kultūros prieštaravimų sprendimo galimybes. Kai kurios estetikos koncepcijos ypač išryškina dvasinio gyvenimo prieštaravimus, juos savitai įveikdamos (romantizmas, estetizmas) arba pasyviai su jais susitaikydamos (dekadansas). Egzistuoja estetikos koncepcijos, kurios “nemato” prieštaravimų, kurdamos estetinę gyvenimo iliuziją (sentimentalizmas) arba neigdamos juos kūrybos kanonais (klasicizmas). Menas plačiausia prasme padeda žmogui sąlygiškai atrasti įvairias vertybes – pažintines, estetines, dorines -, jas išgyventi ir išreikšti. Todėl kiekvienas meno kūrinys modeliuoja kokią nors vertybinę situaciją, kuri gali būti deklaratyvi ir moralizuojanti, neišsakyta bei nutylėta slypėti simbolių žaismėje. Iš meno žmogus laukia naujo, nepatirto pasaulio pajautimo, daugiau ar mažiau atpažįstamų gyvenimo vertybių teigimo arba neigimo. Kai žmogus pajunta, jog moralė “susikerta” su menu, jis atsiduria aklavietėje, nes mėgina suderinti savo laikmečio estetiškumo sampratą su klasikine etiškumo samprata.

Ieškant alternatyvos klasikiniam požiūriui į tiesą, buvo bandyta suformuluoti tokią tiesos sampratą, kurioje tikrovė (daiktai) būtu visiškai neminimi. Juk didelių keblumų kelia bandymas žinias palyginti su tuo, kuo jos nėra (su tikrove) taip buvo bandyta tirti pačių žinių savybes ir vienas žinias palyginti su kitomis. Racionalistui toks požiūris atrodytu gan natūralus (protų nušviestų žinių teisingumas neturėtų kilti problemų.). Priimti tokį požiūri empiristui atrodo sunkiau, juk patyrimas (kurį jis laiko pažinimo šaltiniu) nėra tapatus žinioms. Silpniausia klasikinės tiesos sampratos vieta buvo ta, kad reikia nurodyti aiškų ir galutinį tiesos kriterijų. Taigi ieškant tam alternatyvos, buvo pripažinta, kad tiesa yra pačių žynių savybė, ir tiesą reikia tapatinti su aiškiu ir galutiniu t.y. nereikalaujančiu pagrindo, tiesos kriterijumi. Šią alternatyva pagrindė akivaizdumo žynių šalininkai, kurie tiesą tapatino su žynių akivaizdumu, su žynių neprieštaringumu. Žymiausias akivaizdumo šalininkas, buvo racionalistas Dekartas. Akivaizdūs yra daugelis juslinio patyrimo dalykų. Be patyrimo yra dvi sritys, (matematika ir religija) kurių teiginiai laikomi tikri, (pvz.: matematikoje laikomos akivaizdžiomis Euklido geometrijos aksiomos). Dekartas aiškindamas iš kur žinoma, kad teiginiai teisingi, pasako, kad jie apšviesti “natūralios proto šviesos” ir pagal jo pozicija teisingos žinios yra elementarios, kad yra akivaizdžios arba žinios kurios gali būti dedukcijos būdu išvestos iš akivaizdžių tiesų. Bet akivaizdumo teorija, nors ir paprasta, bet ne universali, juk daugelis teiginių apie žmogų ir pasaulį nėra akivaizdūs (nustatant dėsnius reikia remtis eksperimentais), todėl Dekarto tikėjimą grynuoju protu, atmetė nemaža dalys filosofų, antras trūkumas buvo tai, kad akivaizdumas suprantamas per intuiciją, kurios problema filosofijoje gvildenama iki šiol.

Neopozitivizmas – tai filosofinė kryptis, kurios pažinimo samprata pirmiausiai neigia bet kokią metafiziką, klausiančią apie būties ar kokios nors esaties “esmę”. Kadangi šis klausimas pasak jų nėra prasmingas, nei yra sąvokų į jį atsakyti. Prasmę turi tik teiginiai, bet ne sąvokos, bet jai neįmanoma patikrinti to teiginio teisingumo ar klaidingumo jis irgi neturi reikšmės. Taip pat jie atmeta, bet koki gamtos ir dvasios mokslų metodo skyrimą, metodo atžvilgiu egzistuoja tik vieningas mokslas geriausiai realizuotas fizikoje (fizikalizmas). Taigi jie plėtojo vieningo mokslo idėja. Jiems, bet koks pažinimas prasideda teiginiais, o ne neabejotinais faktais. Anot jų Filosofijos problemos susijusios ne su “pasauliu”, bet su kalba, su logine vieningos kalbos sintakse. Kalbos problema R. Karnapo filosofijoje užima pagrindinę vietą, jis teigė, kad filosofijos arba mokslo filosofijos problemos tėra kalbos problemos. L. Vitgenšteino filosofijai pirmiausia būdinga tai, kad ji nukreipta prieš tradicinę filosofiją.