Etiketas

Jo vardas – Etiketas

pagal

Etiketas – vienas seniausių kultūros reiškinių. Manoma, kad pirmoji knyga apie etiketą buvo parašyta 2350 m. pr. Kr. Egipte ir vadinosi “Elgesio instrukcijos”. Bėgant amžiams, keičiantis visuomeniniams santykiams, kito ir etiketo prasmė bei taisyklės. Humanitarinių mokslų daktarė Jūratė Svičiulienė įsitikinusi, kad šiuolaikinėje visuomenėje etiketas vertinamas dviem aspektais – doroviniu ir pragmatiniu. Pirmasis pabrėžia moralinę vertybinę etiketo prasmę, antrasis – etiketo reikšmę žmonių bendravimui kuriant darnius santykius. Pagarba, palankumas kitam žmogui, mandagumas, orumas, padorumas – tai moraliniai principai, slypintys etiketo turinyje ir išreiškiami subtilia elgesio forma. Nors etiketo taisyklės pritaikytos tipiškoms situacijoms, visuomenės gyvenime jos nuolat koreguojamos – vienos taisyklės atmetamos, kitos “prikeliamos” iš praeities arba kuriamos naujos. Anot J.Svičiulienės, visuomenėje geros manieros dažnai tapatinamos su asmenybės kultūra, todėl žmogus, pavyzdžiui, nemokėdamas elgtis prie vaišių stalo, sukurs nepalankią nuomonę apie save. Etiketas padeda išreikšti asmenybės elgesio esmę, suteikia poelgiams patrauklumo, sukuria palankias psichologines bendravimo sąlygas dalykinėje ir neformalioje aplinkoje. Mokslininkės atmintyje išliko etiketo pamoka, kurią “išmoko” dar sovietmečiu, būdama studentė. Su drauge iš Čekijos ji pietavo kavinėje. Kai abi pavalgė, padavėjas nunešė nuo stalo draugės tuščią lėkštę, o jos paliko.

Kaip elgtis svečiuose?

pagal
christmas, xmas, table

Pagrindinė taisyklė tokia: Jei esi svečias, privalai prisitaikyti prie tų, pas kuriuos vieši, gyvenimo būdo, įpročių. Štai keletas patarimų, kaip neįkyrėti šeimininkams ir neapsunkinti jiems gyvenimo savo buvimu. Reikėtų nepamiršti, kad atsisakius vaišių (neva iš mandagumo), antrą kartą jų gali ir nepasiūlyti. Etiketas reikalauja niekada neištuštinti taurės gėrimo – taip šeimininkams parodoma, kad visko yra sočiai, nieko netrūksta. Nereikia manyti, kad nuėjus į svečius galima šeimininkauti virtuvėje, nebent viešima pas gerus draugus. Norint atsigerti, geriausia pasakyti panašiai: „Gal visi išgerkime arbatos?“ Pavalgius reikėtų pasisiūlyti padėti sutvarkyti stalą, išplauti indus. Kad būtų itikinamiau – tą padaryti atsistojus sykiu su šeimininkais. Dažniausiai šeimininkės linkusios namuose tvarkytis, tačiau yra ir tokių, kurios neatsisako kitų pagalbos. Jei svečiuojamasi kelias dienas (pasiliekama ne tik savaitgaliui, ber ir darbo dienai), vieną vakarą šeimininkams vakarienę turėtų gaminti svečias arba apmokėti jų sąskaita restorane. Svečiuose galima pusryčiauti ir apsivilkus chalatą, tačiau būtinai tvarkingai susišukavus, nusprausus, su šlepetėmis. Jei vakarojant šeimininkai prasitaria: „Gal taurelę prieš miegą?“, reikia suprasti, kad atėjo laikas poilsiui. Gerai, kai namuose yra svečių kambarys. Tačiau jei šeimininkai siūlo miegoti svetainėje, reikėtų laikytis keleto mandagumo taisyklių: atsikėlus pakloti lovą, jeigu tai sofa – sustumsi.

Kūdikio lankymo etiketas

pagal
baby, child, grandchild

Draugų šeima susilaukė kūdikio. Nekantraujate susipažinti su naujuoju jų šeimos nariu. Bet prieš lėkdama į svečius prisiminkite, jog šiai ypatingai progai galioja ir ypatingas etiketas! Pasveikinkite tėvelius! Apie kūdikio gimimą tikriausiai sužinojote iš jums atsiųstos SMS žinutės. Dabar tai – populiariausias ir paprasčiausias būdas pranešti apie džiugųjį įvykį. Nepulkite iš karto skambinti ir sveikinti mamytę. Gali būti, kad žinutę jums parašė dar būdama gimdykloje. Jai tikrai reikia laiko atsigauti, be to, gali būti, kad tiek jaunosios mamos, tiek kūdikio laukia viena kita medicininė procedūra. Pasveikinkite juos taip pat nusiųsdama SMS, o skambinkite ne anksčiau kaip po paros. Nebent kūdikio susilaukė jūsų labai artima draugė ar sesuo – tada tikriausiai ji nekantraus savo džiaugsmu pasidalinti su jumis, o jei tuo metu negalės kalbėti – nesidrovės tiesiai šviesiai to pasakyti. Suderinkite lankymo datą su jaunaisiais tėveliais. Kada naujai iškepti tėveliai pasiruošę priimti lankytojus? Tai labai individualu. Vieni nori tuojau pat pristatyti savo atžalą draugams ir giminaičiams, kitiems reikia laiko apsiprasti su naujomis pareigomis ir nauja subordinacija šeimoje. Todėl išmintingiausia – iš anksto suderinti palankynų datą su tėveliais. Beje, geriausia jei datą derinsite ne su tėčiu, o su pačia mama. Juk būtent ji geriausiai žinos, ar jos ir kūdikio savijauta leidžia priimti svečius. Tuo tarpu jaunieji tėčiai pagauti entuziazmo gali ir paskubėti.

Socialinis etiketas

pagal
teen girl on computer Straipsniai.lt

Jūsų tikriausiai jau nestebina socialinio portalo Facebook populiarumas Lietuvoje. Pats irgi buvau pakankamai atsargus socialinių tinklų prasme, bet mane kaip ir daugelį Facebook’as įtraukė iki ausų. Tiesa, lietuviškas vertimas berods yra „Vaizdaknygė“. Bet čia jau Lietuvos kalbininkų menas originalą tvarkingai sugadinti. Taip pat būtų galima ilgai diskutuoti apie portalo populiarumo priežastis. Profilių atvirumas, naudojimosi lengvumas. Galimybė keistis fotografijomis. Talpinti video ir panašiai. Privalumų sąrašas ilgas, bet šiandien ne apie tai. Šiandien norėčiau pakalbėti apie bendravimo etiketą socialiniuose tinkluose. Idėją straipsniui pakišo vieno pažįstamo pranešimas socialiniame tinkle Facebook. Skambėjo maždaug šitaip: „Buvau fantastiškame tokios ir tokios organizacijos susitikime. Buvo jėga!“. Po to pasidarė dar linksmiau. Pranešimo autorius pažymėjo, kad jam „patinka“ šitas pranešimas. Taip, kad jam pačiam patinka. Prieš tęsdamas noriu informuoti, kad patalpinus pranešimą „Sienoje“ tai mato visi Jūsų kontaktai. Ir žinoma savo ruožtu komentuoja jeigu jiems tai įdomu. Taip pat – jeigu neturite noro ar laiko komentuoti galite pasinaudoti dar keliomis galimybėmis. Paspausti „patinka“ arba „pasidalinti“ sąsajas. Kaip ir minėjau anksčiau, mano kontaktas pasižymėjo, kad jam pačiam patinka savo paties citata. Iki šios vietos dar galėjau suprasti. Bet štai pasirodė pirmas komentaras. Skambėjo šitaip: – „Na ir kaip ten buvo?“. Spėkit kas autorius?

Etiketas: su kuo ir kaip?

pagal

Kasdien bendrauju su įvairiausio plauko žmonėmis, pradedant darbininkais, įsibėgėjant specialistais, užtrunkant su profesionalais ir baigiant vadovais. Kiekvienas į pokalbį atsineša savo spalvą, nuotaiką, tempą ir kokybę. Ir šiuo atveju aš turiu galvoje ne vien tik tiesioginį bendravimą su asmeniu, akis į akį. Imkime domėn bendravimą visokeriopą – žodžiu, raštu, rankom, elektronine erdve, popieriaus lapu ir visais kitais įmanomais komunikavimo būdais. Turiu pripažinti, kad su nuostaba skaitau gaunamus elektroninius laiškus, kuriuose net nenurodyta tema, arba teksto lauke nerandu nieko: nei „laba diena“, nei „viso gero“, nei vardo ar pavardės, apart prisegto dokumento, kuriame, reikia suprasti, ir yra visa siuntėjo norėta perduoti žinia. Tarp draugų toks bendravimas priimtinas, ir ne etiketo taisyklių kūrėjams į tai kištis, tačiau kandidatai į laisvą darbo vietą įmonėje arba, dar baisiau, padavimų vadybininkai, bandantys nevykusiai parduoti savo paslaugas, atsiprašau, jei perlenksiu, bet rodo mažų mažiausiai nepagarbą elektroninio laiško gavėjui. Dar vienas įdomus momentas, kada dalykinio susitikimo metu, tarkime, kokio nors produkto ar paslaugos siūlytojas / pardavėjas, pats savavališkai įvertinęs, kad su pašnekovu yra panašaus amžiaus, pradeda jį ar ją „tujinti“. Niekada negali žinoti, kiek stiprus yra pašnekovo ego ir kaip jis reaguos pavadintas vardu be jo leidimo.

Stalo etiketas, arba o kur mano didysis šaukštas?

pagal
table, glassware, cutlery

Dažnai vos užuodus gardžius kvapus, sklindančius iš virtuvės, kyla mintis: „o kur mano didysis šaukštas?“ Tik bėda, kad kartais tų šaukštų šaukštelių būna visa eilė nuklota – vienas už kitą didesnis, vienas už kitą gaubtesnis. Ir kurį čia iš tų didžiųjų griebti – neaišku. Tokie įprasti mums stalo įrankiai, be kurių nė dienos jau negalime išsiversti, turi labai gilią istoriją. Ji siekia tuos laikus, kai daug ką valgėme tiesiog rankomis. Tai, ko gero, nebuvo blogiausias variantas. Ypač kai iškyla nejauki situacija, kuomet sėdi už stalo, oriai mintyse rikiuodama visas stalo etiketo teorijas, kokį patiekalą su kokiu įrankiu imti ir valgyti. Dvidantės šakutės, išpopuliarėjusios VII amžiuje, tapo neatsiejama rytų valdovo stalo serviravimo dalimi, o XI amžiuje jas perėmė ir Italai. O 1533 metais Marijos Mediči ir Prancūzijaus karaliaus Anri II vestuvių puota labai paspartino šių įrankių prigijimą ir Prancūzijoje. Žinoma, peiliai atsirado anksčiau. Čia galbūt kartojasi Ievos ir Adomo atsiradimo teorija „ kuris pirmiau“. Jeigu galvotume, kad ji – tai šakutė, o jis – tai peilis. Bet iš tiesų, Viduramžiais peilius nešiojosi kiekvienas – asmeninius. Dėl to stalo serviruotei jie nebuvo reikalingi. Anot legendos, šiai asmeninių peilių užstalės tradicijai galą padarė kardinolas Rišeljė, išleidęs įsakymą serviruoti stalus ir šakutėmis, ir peiliais. O šaukštų atsiradimo istorijoje pirmą žingsnį žengė romėnai pirmame mūsų eros amžiuje.

Neverbalinio bendravimo etiketas

pagal

Neverbalinio etiketo žinovai pataria: jeigu norite, kad klausytojai išgirstų, ką jūs sakote, kuo mažiau gestikuliuokite. Gestai - tai žmogaus vidinės kultūros, išsiauklėjimo bei išprusimo ženklai. Daugelis jų nėra sąmoningi, tačiau jie perduoda informaciją apie žmogaus būseną bei jo mintis. Taigi gestai turi daug reikšmės tam, kokį įspūdį jūs darote aplinkiniams. Kai kurie žmonės kalbėdami, pavyzdžiui, nežino, kur dėti laisvas rankas. Jie būtinai ką nors pašo, suka plaukus, barbena pirštais į stalą, glosto kėdės atkaltę, kasosi sprandą, trina tarpuakį, apžiūrinėja nagus ir pan. Jeigu pastebėjote turįs tokį įprotį, pasistenkite jo atsikratyti. Kuo mažiau gestikuliuokite. Platūs mostai ir bet koks triukšmas blaško dėmesį. Tik tokios frazės, kaip "Prašom užeiti", "Prašom sėstis", "Prašom susipažinti" yra palydimos atitinkamais judesiais. Kad pokalbininkas jums pajustų palankumą ir būtų su jumis atviras, jums nepakanka būti dėmesingam. Parodykite jam, jog ir jūs esate atviras bei jam palankus: pavyzdžiui, pasinaudokite atvirumo įspūdį sukeliančiu gestu - ištieskite į jį savo rankas delnais į viršų. Kai prancūzas arba italas baksnoja sau per galvą, tai reiškia, kad tam tikrą idėją jis laiko kvaila. Jeigu britas ar ispanas plekšteli delnu sau per kaktą, tuo jis parodo, jog yra savimi patenkintas. Tuo pačiu gestu vokietis išreiškia pasipiktinimą. O štai olandas, pliaukšteldamas sau kakton ir dar ištiesdamas rodomąjį pirštą, praneša, jog idėja jam patiko.