Emigrantai

Pastaruoju metu pastebima tendencija – Jungtinėse Valstijose silpsta į siaurą lietuvių vartotojų ratą orientuotas verslas. Lietuviams verslininkams tenka parodyti visą savo apsukrumą bei sugebėjimus, kad išsilaikyti ir užkariauti pasiūlos išlepintų amerikiečių dėmesį. Atrodo, kad netrukus vien tik į tautiečių poreikius nukreiptas biznis taps hobi. Tačiau galbūt lietuviškų pavardžių atsiras JAV verslo magnatų sąrašuose? Taigi, kodėl merdi lietuviškas verslas, kai lietuviams verslininkams visai neblogai sekasi? “Emigrantas” ne kartą aprašė lietuvių sėkmės istorijas, kuriant ir plėtojant savo verslą Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tačiau jeigu kalba pasisuka ne apie pavienes kompanijas bei įmones, bet apie patį “lietuvišką” verslą, iš pokalbių su vietos verslininkais susidaro ne guodžiantis vaizdas – atrodo, kad “trečiosios bangos” lietuvių verslas pamažu užleidžia savo pozicijas ant lietuviškumo pakylos ir geriausios jo dienos jau praeityje. Ar tikrai verta pasiduoti pesimistinėms nuotaikoms? O gal tiesiog vyksta natūralūs pokyčiai ir jėgų persigrupavimas? Ne paslaptis, kad pastaraisiais metais gerokai sumažėjo lietuvių, įsigyjančių gyvenamuosius namus. Šia verslo šaka užsiimantys asmenys ima skambinti pavojaus varpais, sakydami, kad į lietuvius orientuota nekilnojamo turto rinka, klestėjusi prieš keletą metų, dabar ima merdėti. Taip pat nerimą keliančių ženklų dėl sumažėjusio renginių lankymo akcentuoja ir renginius organizuojančių kompanijų atstovai.

Tarsi antikinė dviveidė kaukė Lietuva pasauliui demonstruoja du savo veidus. Vienas jų – reprezentacinis, svetingai besišypsantis, malonus ir atviras. Kitas – žiaurumo ir klastos iškreipta grimasa. Ir senajame žemyne, ir Amerikoje Lietuviai kartas nuo karto primena apie save nusikaltimais bei skandalais. Pastarosiomis dienomis JAV žiniasklaidoje atsiradę pranešimai apie iš Lietuvos kilusių asmenų teismo procesą Los Angeles ir jų įvykdytus žiaurius nusikaltimus, taip pat ir Europos spaudoje pasirodanti informacija apie lietuvių gaujų karus užsienyje, iš Lietuvos kilusias elitines prostitutes, dėl nakties su kuriomis lekia Didžios Britanijos aukštų pareigūnų galvos ir panašūs dalykai prisideda prie itin prieštaringo mūsų šalies ir lietuvių įvaizdžio kūrimo. Viena vertus, Lietuva save reklamuoja pasauliui kaip aukštos kultūros, gilių tradicijų šalį, savo gyvenimą statančią ant stabilių katalikybės pamatų, kita vertus, lietuvių elgesys užsienyje ir savo tėvynėje akimirksniu paneigia gerą nuomonę ir palankų nusistatymą pakeičia atsargiu dėbčiojimu per saugų atstumą. Šiuo metu nagrinėjama ir bene labiausiai Lietuvą išgarsinusi eurų bei dolerių padirbinėjimo byla. Visko mačiusius ekspertus nustebino ir pribloškė neįtikėtina padirbtų kupiūrų kokybė – jų praktiškai neįmanoma atskirti nuo originalų. Be to, stebina pinigų gamybos mastai – prokurorams pavyko įrodyti, kad vienas gaujos narių realizavo mažiausiai 3 tūkst. vienetų 50 nominalo JAV dolerių banknotų.

Būtų neteisinga apkaltinti užsienio lietuvius patriotizmo stoka, kurio jiems tikrai netrūksta. Tačiau patriotizmu šeimų neišmaitinsi, o visame pasaulyje, kaip ir Lietuvoje, gyvenimo dėsnius diktuoja rinkos taisyklės. Kiek galima kartoti, kad lietuviai sugrįš į tėvynę, galbūt net masiškai, tokiais pat pilnais autobusais ir lėktuvais, kaip kad anksčiau iš jos bėgo, kai ekonominė ir politinė situacija iš tiesų smarkiai pasitaisys? Tačiau kol (tik tų pačių emigrantų, sumažinusių laisvų darbo vietų perteklių ir ilgainiui sukūrusių net jų trūkumą, dėka) tik statybininkai, staliai, vairuotojai, dar vienos kitos profesijos atstovai gali tikėtis padoresnio atlyginimo, ir tai tik didmiesčiuose, viltis, kad emigrantai ims masiškai grįžti, nėra protinga. Kalbama, kad grįžimo tendencija šiek tiek matoma, tačiau tikrai ne dėl to, kad Vyriausybė išleido dar vieną spalvotą leidinuką ar patvirtino dar vieną ilgai už mokesčių mokėtojų pinigus svarstytą emigrantų grąžinimo strategiją. Mokytojai, dėstytojai, gydytojai, net žemesnio rango vadybininkai, žurnalistai ir gamyklų darbininkai kol kas mažai mato bendro ekonomikos pagerėjimo vaisius, apie kuriuos taip noriai “specialiuose leidiniuose” pradėjo meluoti valdžios atstovai. Galiausiai, ne viskas yra tik pinigai. Darbo atmosfera, ilgalaikės socialinės garantijos, sąžiningai apskaičiuoti viršvalandžiai bei padorios atostogos taip pat yra svarbios. Propaganda pati savaime nėra koks keiksmažodis.

Mus vadina ambasadoriais, avantiūristais, “protų nutekėjimu”, net išdavikais. Dėl mūsų parazitiškos invazijos nepasirašomi svarbiausi aljanso dokumentai, galingąsias valstybes krečia lyg drugys kiekvienąkart mums užplūstant, kad ir į mielai čionykščių užleidžiamas juodadarbių gretas. Mus toleruoja (arba pakenčia, priklauso nuo santykio), o mes adaptuojamės. Mūsų ima bijoti ir užkrauna globalizacijos proceso pareigas bei inkriminuoja jo pasekmes. Mums privalu būti keliskart išmintingesniais, moralesniais nei bet kuriam kitam. Mūsų nevadina vardais, o nominuoja kasmet geometrine progresija augančiais skaičiais arba regionais, iš kurių mes atsibastome. Mums tenka sukąsti dantis, kai įtariais žvilgsniais esame išzonduojami ir kai mums prilipinamos standartinės ir iš esmės nieko nesakančios etiketės. Mes – emigrantai. Akivaizdu, jog reikės gerbti europinę individo erdvę, kuri netruks jums patiems pasitarnauti. Jei iki tol savo mažoje šalyje turėjote kokį nors kompleksą, čia jis ištirps tūkstantinėse miniose ir transporto spūstyje. Nes niekam nerūpi svetimos bėdos, nebent būtumėte pirmo ryškumo žvaigždė. Tiesa, su pastarosiomis tapatintis teks mažiau ir ne taip dramatiškai, kaip buvo “ankštoje” jūsų tėvynėje. Kol atsiras plyšys, kurį savimi užkimštumėt, praeis daug laiko (ne visada iš pažiūros padoriai apmokamas darbas bus to rodiklis)! Užtruksite, kol įsiterpsite į erdvę ir išlavinsite subtilius “prasilenkimus”, kol perprasite vietinės egzistencijos dėsningumus.