Leipalingio Švenčiausiosios Mergelės Marijos į dangų ėmimo bažnyčia, stovėdama anksčiau susiformavusios aikštės šone, išsiskiria iš aplinkos dideliu tūriu. Bažnyčia plati, stačiakampė. Abipus presbiterijos prigluduisios zakristija ir koplyčia. Vidaus erdvė halinė, trijų navų. Tiek pagrindinį, tiek ir kitus fasadus skaido tolygiai išdėstyti piliastrai su stambiais kapiteliais ir bazėmis, laikantys masyvų antablementą. Pagrindinio fasado portalas pabrėžtas trikampiu frontonu, o plokštumos tarp piliastrų horizantaliai suraižytos. Langai beveik kvadratiniai, aukštai iškelti. Kitų fasadų langai stačiakampiai, nuleisti žemiau.

Vincentas van Gogas gimė 1853 kovo 30 dieną Grot Zundere (Olandija) pastoriaus Teodoro van Gogo ir Anos Kornelios Karbentus šiemoje. 1862 rasti pirmieji Vincento piešiniai. 1865 van Gogas įstoja į provilnio vadovaujamą mokyklą Zavenberge. Mokslai šiame pensione Vincento nesudomino, o jam vis viena reikėjo pasirinkti profesiją, todėl paskatintas savo dėdės Cento 1869 įstoja tarnautoju Magoje. 1873 įstoja tarnautoju į Giunpilo firmos filialą Briuselyje. Gegužės mėnesį Vincentas pakeliamas tarnyboje ir išvyksta į Londoną. Ten apsigyvena pas ponią Luaje. Vincentas įsimyli jos dukterį Ursulą. 1874 pasiperša jai, bet ši tik pasijuokia ir pasako, kad jau susižadėjusi. Žlunga visos Vincento svajonės. Nevilties apimtas jis grįžta į Olandiją. Liepos mėnesio viduryje vėl išvyksta į Londoną su savo seserimi Ana. Spalio mėnesį van Gogas siunčiamas į Paryžių, kad “išsiblaškytų”. Gruodžio mėnesį ūmai grįžta į Londoną, kur veltui bando sutikti Ursulą. 1875 Vincentas Londone tampa apsileidusiu tarnautoju, o jau gegužės menesį perkeliamas į Paryžių. Gyvena Monmarte, vis labiau bodisi tapyba.

Čiobiškio šv. Jono krikštytojo stačiakampė halinė trinavė bažnyčia stovi aukštumoje netoli dvaro sodybos. Nava skiria trys poros aštuoniakampių stulpų; ketvirta pora kartu su sienomis atitveria skliautuotas zakristijas šoninių navų tęsinyje.
Plokščią pagrindinį fasadą skaido šeši dorėninio orderio piliastrai. Centrinis tarpas kiek platesnis – jame virš stačiakampės įėjimo angos yra didelis pusapskritis langas. Gretimuose tarpuose išskobtos arkinės nišos, stambūs trikampiai sandrikai. Presbiterijos fasadas analogiškos kompozicijos, tik centrinėje dalyje nėra durų, krašinėse plokštunose įrengti langai, o nišose stovi kitų dviejų evangelistų skulptūros. Šoninius fasadus tolygiu ritmu skaido dorėninio orderio piliastrai ir aukšti stačiakampiai langai, juosia platus antablementas.

XIV – XVIa. pirmiausia Italijoje, o vėliau ir kitose V. Europos šalyse ėmė plisti savitas ekonominis, kultūrinis ir politinis atgimimas – renesansas. Po kurio laiko F. Engelsas pavadins jį vienu pažangiausiu žmonijos perversmu, kokius ji tik kada nors išgyveno. Renesanso epochoje vėl atsigręžta į antiką, imta naujai vertinti jos palikimą, o visa renesanso kultūra grindžiama humanizmo idėjomis. Pirmiausia renesansas įsigalėjo literatūroje, vėliau – dailėje, o galiausiai ir architektūroje. Architektai ieškojo naujų fasado ir interjero sprendimų, tobulino statybos techniką. Fasaduose stengtasi pabrėžti horizontalias, statiškas linijas, įsigalėjo elementų pusiausvyra. Pastatams būdinga harmonija, dominuoja aiški erdvės struktūra.

Onuškio bažnyčia pastatyta 1823 – 1829 metais stačiakampė, halinė. Abipus presbiterijos galudžiasi nedidelė zakristija ir lobynas, virš jų yra galerijos, nuo presbiterijos atskirtos baliustradomis. Pagrindinis fasadas matyt sukurtas sekant Vilniaus katedros pavyzdžiu, tačiau gerokai nuo jos skiriasi. Šešios laibos dorėninio portiko kolonos be bazių, bet su stambokais kapiteliais. Už portiko, tinkuotoje navos sienoje tarp piliastrų, įkomponuotos keturios nišos su evangelistų skulptūromis. Platų ir aukštą trikampį frontoną apibrėžia karnizai su modeljonais.

Mielagėnų Šv. Jono krikštytojo bažnyčia kartu su šventoriaus vartais ir varpine sudaro darnų ansamblį. Pagrindiniame fasade vidurinė nava pabrėžta keturių kolonų taskaninio orderio potikų. Vidurinis tarpkoloninis kiek platesnis už šoninius. Fasado šonuose yra nišos su šv. Petro ir Povilo skulptūromis, kurias 1838 metais nulipdė dailininkas Vincas Smokovskis. Virš portalo – trikampis sandrikas, o virš nišų – tiesūs sandrikai, kartu ir kolonų kapiteliai, dengti čerpėmis. Tai savitas, retas klasicizmo laikotarpio bruožas, paveldėtas dar iš renesanso epochos. Presbiterijos fasade išskirta vidurinė nava su trikampiu frontonu, ryškiai atsikišusi antablementu ir pusapskričiu langu. Šoninių navų antablementas pasiekęs vidurinę navą nutrūksta. Fasado apačioje yra durys, vadančios į kriptas. Ilguosius bažnyčios fasadus skaido poriniai piliastrai ir pusapskričių arkų langai su siaurais apvadais. Suporinti piliastrai perimti dar iš baroko.

Vilniaus katedra buvo rekonstruojama po 1769 metų apgriuvimo. Ši rekonstrukcija iš pagrindų pakeitė išvaizdą senos dvibokštės katedros, suprojektuotos J. K. Glaubičiaus. Iš pradžių rekonstrukcijos projektą parengė Dž. Sako, bet rekonstrukcijos finansų valdytojas J. I. Masalskis jį atmetė, nes projektas buvo neišvaizdus ir nepabaigtas. Projektas buvo patikėtas dar jaunam architektui L.Gucevičiui. Projektas buvo parengtas jau 1779 metais ir tais pačiais metais prasidėjo rekonstrukcijos darbai. 1792 metais Masalskis bankrutavo ir statybos darbai pasibaigė. Iki to laiko visi išoriniai statybos darbai buvo pabaigti ; skulptorius K. Jelskis papuošė portiką trimis didžiulėmis šventųjų statulomis. Visas katedros vidus liko nepakeistas, išskyrus dvi alegorines skulptūras – “Meilė Dievui” ir “Meilė artimui”. Dėl politinių įvykių ir finansų nepritekliaus Katedros rekonstrukcijos darbai buvo penkiems metams sustabdyti.

Vėlyvojo klasicizmo laikotarpiu Lietuvos architektūroje persipynė net kelios kryptys : ieškota orgonalių sprendimų, tęstos anksyvojo ir brandaus klasicizmo tadicijos, reiškėsi ampyro, o po 1830 metų ir romantizmo bruožai, kartais būdavo visai atsisakoma klasikinių formų. Ryškiausi vėlyvojo klasicizmo atstovai buvo M. Šultcas ir K. Podščianskis. Jų darbuose jau išnyko brandžiajam klasicizmui būdingas didingumas, išryškėjo tendencija ieškoti tobulų proporcijų, siekti pastato grožio ir praktiškumo harmonijos. Dauguma architektų, tiek vietinių, tiek atvykusių iš kitų šalių, tęsė ankstesnes Lietuvos klascizmo tradicijas.