Cenzūra

Savaitraščio „Laisvas laikraštis" tiražo konfiskavimas ir laikraščio redaktoriaus sulaikymas – ne kas kita, o cenzūra, – „Alfa.lt" sakė Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininkas Dainius Radzevičius. „Iš tikrųjų A. Drižiaus leidinyje buvo kalbama apie valstybines paslaptis, o iš savaitraščio turėjo būti pašalintos tik jos. Tikrai netikiu, kad visas laikraštis – valstybinė paslaptis, – teigia D. Radzevičius. – Taigi ar reikėjo visą tiražą konfiskuoti ir cenzūruoti? Cenzūrai įvesti privalo būti labai rimtas teisinis argumentas. Tai, kad atliekamas ikiteisminis tyrimas, tikrai nėra pagrindas įvesti cenzūrą Lietuvoje", – tvirtino LŽS vadovas. Ketvirtadienį VSD atliekant specialiąją operaciją dėl esą neteisėto disponavimo valstybės paslaptimi 48 valandoms sulaikė bendrovės „Šilo bitė" direktorių ir savaitraščio „Laisvas laikraštis" redaktorių A. Drižių. Laikraščio redakcijoje iki vėlaus vakaro buvo atliekama krata, po jos VSD pareigūnai išvežė A. Drižių, redakcijoje buvusį kompiuterį bei šūsnį dokumentų. LŽS pirmininkas taip pat akcentavo, kad tai, jog buvo įvesta cenzūra, kurią VSD pavadino „specialiąja operacija", buvo neeilinės priemonės, kurioms imtis buvo reikalinga labai rimta argumentacija. Pasak D. Radzevičiaus, savaitraščio redaktoriaus sulaikymo procese ne viskas buvo vykdyta taip, kaip tai turėtų būti padaryta demokratinėje visuomenėje.

Cenzūra internete – bergždžias reikalas. Ją bandoma taikyti tiek turinio gamybos, tiek galutinio vartotojo srityse. Pirmu atveju ribojama leistina informacija, baudžiama už tokią, kuri neatitinka nustatytų reikalavimų. Bėda, kad internetas laisvas nuo geografinių ribų, todėl Vokietijos vartotojai laisvai gali aptikti nacių simboliką savo kompiuteriuose, nors tas ir būtų apribota pačioje Vokietijoje. Antru atveju dedami filtrai, draudžiamos tam tikros interneto svetainės, tačiau ir šiuo atveju naujausi technologiniai sprendimai, o ypač – turinio kodavimo priemonės – leidžia išvengti dažniausiai valstybinių cenzorių spąstų. Kitas atvejis – socialiniai tinklai, kur cenzorių tiesiog per mažai, kad jie spėtų sergėti visus galimai nusidedančius. Visa tai nereiškia, jog reikia atsisakyti turinio kontrolės, atleisti šmeižiantiems ar įžeidinėjantiems, skatinantiems smurtą, rasinę ar kitokią neapykantą. Įstatymus turime, policija sėkmingai dirba, sėkmingai baigtų bylų turime ir Lietuvoje. Klausimas – kodėl jos aktyviai neviešinamos, nes tik taip būtų pasiektas prevencinis tikslas. Radikaliu požiūriu net ir turinio kontrolė yra nereikalinga. Piliečių žiniasklaida parodo tai, kas realiai yra visuomenėje. „Lietuvos kaimo erelio“ vaizdo klipas vaizdų mainų interneto svetainėse tapo pretekstu pradėti viešą diskusiją, policija inicijavo tyrimą, surado prasižengėlį. Ar tas būtų įvykę tradicinėje žiniasklaidoje?

Lietuvos radijuje ir televizijoje dirbantys žurnalistai neigia kaltinimus esą pasikeitus administracijai visuomeninio transliuotojo veikloje atsirado cenzūros požymių. Taip jie reagavo į praėjusią savaitę Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininko Andriaus Kubiliaus išplatintą pareiškimą, kad „Lietuvos radijuje ir televizijoje pradedama įvedinėti cenzūra, žurnalistai baudžiami dėl kritiškos nuomonės apie pačios LRT veiklą. Taip kuriama baimės atmosfera tarp žurnalistų ir laidos vedančiųjų. Tai galų gale veda ir į pavojingą cenzūros reiškinį“. Pirmadienį A. Kubilius pakartojo, kad „visuomeninis radijas ir televizija tampa paprasčiausiu valdžios ruporu, o demokratinę įvairių nuomonių sklaidą vis tvirčiau keičia Vyriausybės ir atskirų ministerijų užpirktų laidų tariama įvairovė“. Taip pat kelios pilietinės organizacijos kreipėsi į LRT tarybą, prašydamos paaiškinti „kodėl, pasikeitus LRT administracijai, šiurkščiai pažeidžiamos Lietuvos piliečių teisės gauti įvairiapusę informaciją“ bei reikalaujama grąžinti į eterį Dariaus Kuolio laidas. Pirmadienį išplatintame pareiškime LRT žurnalistai nori viešai patikinti, kad žodžio laisvė visuomeniname transliuotojuje nėra varžoma.

Įsitikinę, kad jau gali nesibaimindami pirktis žiniasklaidos paklusnumą ir užčiaupinėti nepatogius žurnalistus, Lietuvos politikai greitai pajungė spaudą. Pagrindinius laikraščius užtvenkė vyriausybinė reklama – ir beveik penkis metus apie Lietuvos vyriausybės klaidas būdavo prakalbama faktiškai tik tuomet, kai straipsnius užsakydavo valdančiųjų politiniai oponentai. Derybų dėl narystės nesėkmės – Lietuva suderėjo ko gero pačias nepalankiausias narystės sąlygas, netgi nekalbant apie atominės elektrinės uždarymą – taip ir nebuvo viešai aptartos. O bet kokia neigiama informacija apie Europos Sąjungą arba Lietuvos narystės joje pasekmes taip ir liko tabu. Cenzūra dangstantis įvaizdžiu pasiekė savo viršūnę su Vakarų skirstomųjų tinklų privatizavimu, kai pusantro milijardo valstybės litų atiteko Maksimų valdovams, tačiau faktiškai visa Lietuvos žiniasklaida tylėjo kaip į burną prisėmusi. Praėjus keliems metams nuo įstojimo į Europos Sąjungą, Lietuvos politikai galutinai suprato, kad jų veiksmų niekas rimtai nebekritikuoja. Ir vėl viskas bus kaip komjaunuoliškos jaunystės laikais: ramu, ideologiškai teisinga ir, svarbiausia, saugu – liaudis patikimai apsaugota nuo klastingų priešų brukamos alternatyvios informacijos, kritikos ir kitokios propagandos.

Šią ir praėjusią savaites dienraščiai „Respublika" ir „Vakaro žinios" savo pirmuosius puslapius paskyrė neigiamų internetinių komentarų problemai. „Delfi.lt skelbia net raginimus žudyti", „Monikos internetas liepia žudyti", „Internetas: purvo jūra", „Purvinam Delfiui teks apsikuopti", „Delfio pamazgos įsiutino Seimą", - tokiomis antraštėmis mirgėjo abu dienraščiai. Straipsnius interneto svetainėje „Delfi.lt" komentuojantys žmonės įprato nuolat lieti savo pyktį - kasdien parašoma tūkstančiai rasinę, tautinę, religinę neapykantą kurstančių atsiliepimų. Naujienų portalo www.delfi.lt vyriausioji redaktorė Monika Garbačiauskaitė sakė, kad prieš kurį laiką buvo paskirtas darbuotojas, kuris „trina" netinkamus komentarus. Pasak redaktorės, jis tai daro „iš akies" - naikina tuos komentarus, kurie gali būti pripažinti pažeidžiančiais įstatymus, o juk už įstatymo ribas peržengiančios nuomonės pareiškimą interneto vartotojai gali būti traukiami administracinėn ar net baudžiamojon atsakomybėn. Visuomenės informavimo įstatymas numato, kad už Internete skelbiamus komentarus atsako ne tik portalo valdytojas, bet ir jų autorius. Policijos pareigūnai tikina turintys technines galimybes nustatyti tokių įstatymų pažeidėjų tapatybei. Administracinių teisės pažeidimų kodeksas už informacijos, propaguojančios nacionalinę, rasinę ar religinę nesantaiką, platinimą numato baudą nuo penkių iki dešimties tūkstančių litų.