Cenzūra

Žodžio laisvę tarpukario Lietuvoje griežtai ribojo cenzūra. Išspausdinę kritišką medžiagą valdžios atžvilgiu, spaudos leidiniai buvo apkraunami baudomis. Neįstengusiesiems susimokėti baudų grėsė kalėjimas. Iškeltų spaudos bylų ir konfiskuotų numerių skaičiumi lyderis buvo Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos leistos "Lietuvos žinios". Nuo jų nedaug teatsiliko tų pačių liaudininkų leistas žurnalas "Lietuvos ūkininkas", krikščionių demokratų "Ryto" ir socialdemokratų partijos "Socialdemokrato" laikraščiai. Miestų ir apskričių komendantai, remdamiesi Vidaus reikalų ministerijai pavaldžių cenzorių medžiaga, bylas laikraščiams galėjo iškelti net už karikatūras. 1925 m. cenzoriams užkliuvo "Lietuvos žiniose" išspausdinta karikatūra, kurioje vaizduojamas esą kompromisines derybas su Lenkija rengęs ministras pirmininkas Vytautas Petrulis ir krašto apsaugos ministras Leonas Bistras. Už šią karikatūrą buvo iškelta byla. Baudų mokėjimas guldavo ant atsakingosios redaktorės, garsios visuomenės veikėjos, Steigiamojo Seimo narės Felicijos Bortkevičienės pečių. Dienraščio redakcijai neturint pakankamai pinigų baudai susimokėti, dėl V.Petrulio karikatūros redaktorė atsidūrė Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Vėliau savaitraštis "Lapas" rašė, kad F.Bortkevičienės įkalinimas buvo susijęs su artėjusiais Seimo rinkimais. Moteris atstovavo A.Smetonos vadovaujamus tautininkus kritikavusiai valstiečių liaudininkų partijai.

Perfrazavus vokiečių filosofo F.Nyčės esė “Apie istorijos žalą ir naudą”, kurioje mąstytojas kalbėjo apie istorijos vaidmenį žmonijos gyvenime, pavadinimą ir norėčiau pradėti savo pamąstymus apie cenzūrą. Ar išties ji padeda išvengti begėdystės, melo, orumo pažeminimo ar visuomenės moralės degradacijos? Kad ir kaip tai atrodytų paradoksalu, cenzūra ir istorija F.Nyčės samprotavimuose turi daug bendra. Pateikdamas istorinėje nežinioje skendinčios karvių bandos vaizdą, filosofas gėrisi ta idilija, kurią šiems gyvuliams suteikia užmarštis ar nežinojimas to, kas jie yra. Egzistuoja tik konkretus momentas: laukas, žolė ir lengvas vėjelis, švelniai glostantis nerūpestingai žolę ėdančias karves. Kitaip tariant, užmarštis ar nežinojimas, F.Nyčės manymu, yra palaima, kurią istorikai iš žmonių begėdiškai atima. Kitas XIX a. vokiečių mąstytojas fenomenologas E.Huserlis, panašias idėjas bandė grįsti sakydamas, jog praeities ir pasaulio pažinimas turi vykti nesąmoningai, t.y. atjungus sąmonę (esą reikia susikoncentruoti tik ties savimi), nes perteklinė informacija, užgriūnanti paprastą žmogų, tam tik trukdanti. Šiuos vokiečių filosofų samprotavimus, tiesa, netiesiogiai dažnai girdime priekaištuose žurnalistams, kurie be saiko kaltinami kišimusi į politikų asmeninį gyvenimą, įvairių socialinių negerovių viešinimu, t.y. piliečių sąmonės drumstimu.

Lietuvoje cenzūrą daugelis sieja su valdžios struktūrų taikomais apribojimais. Toks požiūris suprantamas – jo šaknys mūsų istorijoje, Rusijos caro okupacijos laikų 40 metų vykdyto spaudos draudimo laikotarpiu. Didžioji dauguma Lietuvos gyventojų prisimena penkis sovietinės okupacijos dešimtmečius, kai oficialiai veikė tik komunistinė spauda ir ta pati buvo represinių valdžios struktūrų griežtai kontroliuojama. Prisimintina ir prieškario Lietuva – beveik per visą nepriklausomybės laikotarpį veikė karinė cenzūra. Taigi, moderni Lietuva kitokios cenzūros, išskyrus valdžios taikomus apribojimus, nebuvo patyrusi. Gal ir todėl daugeliui mūsų žmonių, įskaitant žurnalistus, atrodo, jog, nuėmus valdišką leteną nuo žiniasklaidos, dingsta ir cenzūra, spauda tampa laisva. Deja, tikrovė yra kita. Valdžios apribojimai yra tik viena cenzūros forma. Ir nors šiandien yra teoretikų, kurie cenzūrą tebetapatina su valdžios veiksmais, didelė dalis šios srities žinovų pastebi, jog cenzūra gali užsiiminėti ir kiti veikėjai – verslas, reklamos užsakytojai, žiniasklaidos savininkai bei leidėjai, redaktoriai, netgi patys žurnalistai. Pastarasis reiškinys – pavadintas savicenzūra – laikomas itin bjauria cenzūros forma, nes deformuoja pirmąją, labiausiai pažeidžiamą, informacijos ruošimo grandį. Taip pat suvokiama, jog cenzūra nereiškia tik informacijos draudimo: tai nėra tik iškirptos vietos laikraštyje, filmo juostoje, permontuotos vaizdo arba garso juostos, retušuotos nuotraukos.

Senokai matėme sociologinę apklausą, kokiomis valstybės institucijomis labiausiai pasitiki mūsų piliečiai. Kiek pamenu iš ankstesnių laikų, lentelių lyderiais būdavo žiniasklaida, Bažnyčia, kartais ir Prezidentūra. Žmonių kalba šnekant tai reiškė, kad visuomenė pasitiki žiniomis, kurias gauna iš mūsų spaudos, televizijos ir radijo, dvasiniu ugdymu, kuriuo rūpinasi bažnyčia, na ir aukščiausia valstybės valdžia. Idiliškas buvo vaizdelis, tarytum įžengęs į mūsų realybę iš utopinių Tomazo Kampanelos ar Tomo Moro saulės miestų – „ viskas yra gerai – demokratija klesti". Bet ar tas „gerai" nebuvo tik graži laikina iliuzija ir miražas? Jau „Perestrojkos" laikais žmonės, dirbantys žiniasklaidoje, ėmė maištauti prieš žodžio laisvės suvaržymus, kovoti už piliečių neatimamą teisę žinoti tiesą. Laimingo atsitiktinumo dėka sistema griuvo, ir mes, parašinėjantys į spaudą, vienu balsu džiaugėmės: „Geriausias dalykas, kurį atnešę Nepriklausomybė, yra cenzūros panaikinimas". Tačiau ar iš tikro taip? Sovietiniais laikais cenzūra mūsų visuomenėje gyvavo kaip dvigalvis slibinas. Viena jo galva buvo valdiška, kuri diktavo, ką ir kaip reikia ir galima rašyti, antroji svarstė, kiek galiu parašyti, kad pirmoji manęs nesurytų. Kitaip tariant, tą melavimo ar pusiau tiesos skleidimo sistemą laikė du Atlantai – du cenzoriai – išorinis ir vidinis. Tiesa, cenzūra nebuvo totali, ją buvo įmanoma apeiti.

Tėvynės Sąjunga savo programoje planavo oficialiai įteisinti valstybinę cenzūrą. Savo rinkimų programoje Tėvynės Sąjunga atvirai deklaravo ketinimus įteisinti oficialią valstybinę cenzūrą, tačiau visuomenė kažkodėl į tai nereagavo. Lietuvos Konstitucijos 44 straipsnis byloja vienareikšmiškai: „Masinės informacijos cenzūra draudžiama“. Ir vis dėlto, nė viena teisėsaugos institucija neatkreipė dėmesio į Tėvynės Sąjungos rinkimų programą. Baigiasi Sąjūdžio laikais taip išaukštinta žodžio laisvė? Grįžta komjaunuolių laikai? Pirmaisiais nepriklausomybės metais ir vėliau, siekiant įstoti į Europos Sąjungą ir ypač vykstant deryboms dėl narystės sąlygų, Lietuvos politikai ir valdininkai paniškai bijojo būti apkaltinti spaudimu žurnalistams tuo metu juos budriai stebėjusios Europos Komisijos ataskaitose. Todėl tuo metu Lietuva buvo beveik tobulos žodžio laisvės pavyzdžiu. Tačiau pasibaigus deryboms ir prasidėjus referendumo dėl stojimo į Europos Sąjungą agitacijai, visi suvaržymai baigėsi, ir Europos Komitetas netrukdomas sudarinėjo sutartis, pagal kurias žiniasklaida leisdavosi cenzūruojama komerciniais pagrindais. Buvo reikalaujama pasižadėjimo ne tik platinti vyriausybinę agitaciją, bet ir neskelbti Europos Sąjungai nepalankios informacijos. Už eurosąjunginę cenzūrą televizijos ir stambieji laikraščiai iš valdžios gavo milijonines sumas.

Paskutiniu metu nuo kompiuterinių temų vis labiau klystu į politines bei socialines problemas. Taigi – šiandien perskaičiau šią naujieną, ir nieko kito, kaip tik nusikeikt, nebeliko… Seimas eilinį kartą įrodė, kad jam giliai vienodai prezidento nuomonė. Tiksliau gal net būtų – seimui nusišikt (atsiprašant) ant prezidento. Turiu vilties, kad naujoji prezidentė savo karate įgūdžiais šiek tiek pataisys šią padėtį, bet ne apie tai dabar. Taigi, pažiūrėkim, ką tas įstatymas draudžia. Pažiūrėti įstatymą galima čia: 4 skyriaus 1 dalies 1 punktas man visai priimtinas – nemėgstu aš tų kruvinų scenų, kai mėsinėjamas žmogus, trykšta kraujo klanai. Gal kai kam tai juoką kelia, nes “tai tik filmas”, bet man tai šlykštu. Tokius vaizdus vaikams rodyti tikrai kažin ar vertėtų. 2 punktas – apie turto gadinimą. O kaip reikia teisingai suprast sąvoką “sąmoningas turto gadinimas”? Krepšinio žaidėjai per varžybas gadina grindis, daužo kamuolį. Uždrausti sportą? Bet ar tai tikrai sąmoningai gadinamas turtas? Kitas dalykas, kai žmonės tyčia griauna, lanksto kelio ženklus ženklus, paišo ant sienų. Bet ar tai yra taip kenksminga vaiko psichikai? Erotinio pobūdžio informacija. Na, vaikams rodyti lytinio akto gal ir neverta. Bet tai, kas skatina lytinį geismą, tai labai jau abstraktu. Paaugliui net žinių vedėjos iškirptė gali būti labai seksuali. Taigi – reikia uždrausti ir žinias? Kas sukelia baimę ir siaubą? Kaip jau minėjau – kas vieniem siaubas, kitiems – juokinga.

Mintimis apie siaurėjantį bendrosios kultūros lauką Lietuvos radijo laidoje "Kultūros savaitė" dalijasi kultūros publicistas hum. m. dr. Paulius Subačius. Metų pradžioje kultūros žmonės galvoja apie savo tolesnius planus, kadangi Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas paskelbia apie naujų metų viešosios informacijos rengėjų finansavimą. Šiemet šis paskelbimas yra ganėtinai problemiškas, kadangi net trys kultūros leidiniai negavo rėmimo. Tai senų tradicijų "Nemunas", Vaidoto Daunio įkurti "Krantai" ir "7 meno dienos". Tad ir prašyčiau šiek tiek pakomentuoti šią situaciją. Ar iš tikrųjų toks fondo sprendimas gali būti traktuojamas kaip tam tikras poveikis pliuralizmui, demokratijai? Galbūt kultūrinės žiniasklaidos susiaurinimas yra netgi labai negeros tendencijos pradžia? Tos negeros tendencijos prasidėjo ne šiemet. Galima sakyti, jos prasidėjo jau nuo fondo įkūrimo. Ir nors daug kas dėjo į jį visokių vilčių, situacija kasmet blogėjo. Net nepriklausomai nuo to, ar valstybė fondui skirdavo vienais metais truputėlį daugiau pinigų, o kitais truputėlį mažiau. Manyčiau, kad įkūrus fondą buvo pradėti žaisti tokie nelabai geri, pusiau komerciniai žaidimai. Nors fondas tarsi ir turėtų tikslą remti kultūrinius leidinius bei projektus, tačiau visą laiką jų autoriai buvo provokuojami: "užsidirbkite patys, mes jus tik truputėlį palaikysime". Na, ir ilgainiui tie, kurie nelabai mokėjo suktis, iš to žaidimo vienas po kito tiesiog iškrisdavo.

Seimas atmetė prezidento veto ir priėmė prieštaringai vertinamą nepilnamečių apsaugos įstatymą. Įvyko tai, ko labiausiai bijojau. Bet tikėtis, kad nugalės sveikas protas tada, kai mazuroniai ir gražuliai žarsto tokius argumentus kaip: “Nejaugi norite, kad mūsų vaikai užaugtų homoseksualais?” Džiaugsiesi, kad apskritai užaugs, laikyti šiltnamyje ir laistyti pasakomis. Net ne bet kokiomis – atrinktos specialios mazuronių ir gražulių komisijos, kad tik neduok die niekas nenuklystų nuo doros kelio. Nuo vienintelio teisingo kelio. Jeigu šis įstatymo papildymas nėra kuo tikriausia globalinė cenzūra, tada nežinau kas tai. Dabar tam tikra atitinkamų asmenų atrinkta komisija (ar šiaip neapibrėžta žmonių grupė) galės spręsti, kokia informacija gali patekti į eterį, o kuri ne. Jeigu, pavyzdžiui, gėjus mokslininkas atras vaistus nuo vėžio, niekas apie tai nesužinos – vaikai gali pamanyti, kad būti gėjumi yra gerai. Jie gali gėjų palaikyti, atleiskite už išsireiškimą, teigiama figūra. Daugiau jokių Eltono Džono koncertų per LTV. Jokių veiksmo filmų, kur rodomos muštynių scenos, arba erotinės scenos. Netgi bučiniai gali traumuoti vaiko psichiką ir jis užaugs seksualiniu maniaku. Per žinias matysime tik seimo narius ir gėlytes su paukščiukais. Nors pats būdamas toj aukščiau paminėtoj komisijoj vengčiau rodyti seimūnus vaikams. Jei tikėsime statistika, kažkiek gėjų ten turi būti, o kadangi nežinome kurie, geriau jau apsidrausti. Rodyti tik gėlytes su paukščiukais.

Prisipažinsiu, nesu D.Kuolio laidų gerbėjas, gana kritiškai vertinu ir jo specifinį „klampaus mąstymo" stilių, kai painus filosofinis klausimo formulavimas dažnai nustelbia pašnekovo norą atsakyti aiškiai ir konkrečiai. Eteris reikalauja trumpo, konstruktyvaus ir net (kai kuriose programose) deklaratyvaus mąstymo.Tačiau šiuokart svarbu kitkas: negali nekelti nerimo jo laidų išnykimas iš LRT. Kilęs ažiotažas sukiršino visuomenę. Protestus dėl D.Kuolio nušalinimo iš eterio pareiškė keturi Lietuvos diplomatai, pareiškimą paskelbė Piliečių Santalka, kurios aktyvus dalyvis eksministras ir yra. LRT paskelbė pranešimą spaudai, kuriame tikina, kad viskas vyko tvarkingai – tiesiog kartu su sezonu baigėsi sutartys... Konarskio gatvėje sezonas baigias anksčiau negu kitur – gegužės 31-ąją. Kitur kultūros ir visuomeninio skambesio laidos paliekamos ilgėliau. Bet Lietuvoje kitaip: iki išnaktų ir iki rudens šalnų eteryje siaučia nuoga pramoga, nepridengta prievarta ir beskonybė. Aišku, todėl, kad ji duoda pajamų. O ką D.Kuolys? Ar labai jau jo laidose reklamininkai siekia įterpti savo produkciją? Nebūkime naivūs, kad vien tik reitingai lemia laidos vietą programoje, trukmę ir sezoniškumą. D.Kuolys nebuvo patogus vedėjas nei ankstesniam, nei dabartiniam LRT vadovui. LRT Taryba paprastai tik žvilgčioja į generalinį direktorių ir laiko save nieko neįsipareigojančia priimant sprendimus. Nei ji, nei generalinis net nesivargino paaiškinti visuomenei D.Kuolio nušalinimo motyvų.