Psichologo patarimai. Medaus mėnuo virto pragaru!
|

Psichologo patarimai. Medaus mėnuo virto pragaru!

Kaip kažkas protingas yra pasakęs – mergaitės, netekėkite, nes po vestuvių teks užsidaryt namuose, kuriuose liksite vienos, o vyrai ims po pasaulį klajot, o namai liks tik jam protarpiais ramybės uostas… oi, ne, ne jus grįš apkabint, deja, o rast patogią savo sofą, televizorių, padarytą maistą, sutvarkytą kiekvieną kampą, galiausiai pažiūrėt, kaip auga, jei auga Jūsų vaikai… Galvodavau, nieko sau, negali taip būt!!! Bet deja… Pradėt galbūt reiktų nuo to, kad esu prieš daugiau nei mėnesį ištekėjus Jaunoji, kuri visą tą mėnesį ne medų kopinėjo, o kruvinom ašarom verkė ir keikė save gyvenimą, vyrus veidmainius arba labiau gal savo naivumą ar neįžvalgumą.. Vos tik praėjus gražiajai šventei ir ant piršto atsiradus žiedui, prasidėjo Santuokinis gyvenimas, kuris, tikėjaus, gal ir ne rožėm bus klotas, bet viskas juk įveikiama bendrom jėgom. Deja. Kadangi dirbame mūsų bendroje įmonėje, tai reiktų paminėti tai, kad esu nuo tos dienos atskirta nuo finansų, vadinasi, jei man reikia ar noriu kažką nusipirkti – reikia motyvuoti, įtikinti, išsiprašyti, bet tai nereiškia, kad Brangus Mano Vyras manys, kad man to reikia – juk gali nesidažyt, džinsus antrą sezoną tuos pačius panešiot, kam pirkt kremus iš natūralių medžiagų, jei užtenka iš principo muilo

Gyvenimas su alkoholiku
|

Gyvenimas su alkoholiku

Psichologai seniai pastebėjo, kad “alkoholinės” santuokos stulbinančiai patvarios. Kuris iš mūsų nežino tokios situacijos: vyras daugelį metų geria, o žmona, įprastai pagraudendama, kad tai ne gyvenimas, o katorga, ir toliau kenčia. Dešimtmečiais. Kas ją sulaiko? Žmogaus elgesį, kaip žinoma, lemia ne tik sąmonė, bet ir (dažnai daug stipriau) pasąmonė. Būtent ji lemia, kokius žmogaus poelgius lydės vidinis pasitenkinimas, o kokie bus nubausti dvasios skausmu. Akivaizdu, kad kiekvieno mūsų elgesį lemia noras uždirbti kiek įmanoma daugiau psichologinio pasitenkinimo – malonumų ir išvengti, pagal galimybes, skausmo. Painiame alkoholizmo pasaulyje apdovanojimų sistema iškreipta. Tokioje sistemoje gyvena ne tik patys ligoniai, bet ir jų artimieji, o visų pirmiausia – žmonos. Įsisukę į nesibaigiantį ligos ratą jie suranda pasitenkinimą tokiais būdais, kurie negali nei sužavėti, nei įkvėpti sveikų žmonių.Šios šeimos stažas – 25 metai. Tiek pat metų šeimos galva geria. Nuo alkoholizmo jis gydėsi tris kartus, tačiau blaivumas netruko ilgiau pusmečio. O po to – vėl užgėrimas, krizė šeimoje, krizė darbe… Noriu liautis gėręs, – pareiškia vyras. – Juk tiek rūpesčių pridariau… Visiems teko žmonai, vaikams… Mano žmona auksinė, tiesiog šventa. Be jos aš neišgyvenčiau…” Kaip gi į šį monologą reaguoja žmona?

Santuokinis gyvenimas – šventumo kelias
|

Santuokinis gyvenimas – šventumo kelias

„Mokytojas iš tikrųjų turi buveinę šeimoje, kuri klauso ir medituoja Dievo Žodį, kuri mokosi iš Jo to, kas yra svarbiausia gyvenime, ir tą mokymą įgyvendina praktikoje“, – kalbėjo Šventasis Tėvas. Tokiu būdu visos šeimos ir kiekvieno jos nario gyvenimas dvasiškai tobulėja. Taip praturtintas tarpusavio bendravimas ir tikėjimas yra perduodamas vaikams. Stiprėja darna ir bendrystė, o namai tampa vieningesni, kaip „namas pastatytas ant uolos“. Benediktas XVI pabrėžė, kad su galia gauta iš bendros maldos praktikavimo „šeima tampa Kristaus mokinių ir misionierių bendruomene“. Per sutuoktinių ištikimybės vienas kitam ir Dievui patirtį, per dosnumą priimant kiekvieną pradėtą kūdikį, per rūpinimąsi silpnaisiais ir pasirengimą atleisti, „šeima tampa gyvąja Evangelija, kurią kiekvienas gali skaityti“. Dar daugiau, krikščioniška šeima turi nešti savo pavyzdingo gyvenimo liudijimą ir tikėjimo išpažinimą visai aplinkai – ar tai būtų mokykla, kurioje mokosi jos vaikai, ar sutuoktinių darbovietės, ar tiesiog kaimynai. Tokios tikinčiųjų šeimos iš esmės gali pasitarnauti ir parapijinės bendruomenės pastoracijai: tiek per vaikų katechizavimą, tiek per jaunuolių rengimą santuokai. Aptardamas socialinį aspektą, Šventasis Tėvas sakė, kad šeima, kaip „gyvybiška visuomenės ląstelė“, tampa esmine jos pažangos versme ir paskutiniu prieglobsčiu tiems, kurių poreikių negali patenkinti viešojo gyvenimo struktūros.

Katalikų bažnyčios mokymas apie pasirengimą santuokai
|

Katalikų bažnyčios mokymas apie pasirengimą santuokai

Jonas Paulius II nuo pat savo pontifikato pradžios skiria ypatingą ir nuolatinį dėmesį šeimai, jos gerovei. Popiežius rašo: „Pasaulio ir Bažnyčios ateitis ateina per šeimą“. 1981 m. pasirodė Jono Pauliaus II apaštališkasis paraginimas Familiaris Consortio (FC). Pats Šv. Tėvas Familiaris Consortio apibūdino kaip Bažnyčios mokymo apie gyvenimą, uždavinius, atsakomybę ir šeimos misiją šiuolaikiniame pasaulyje pagrindą. Šio apaštališkojo paraginimo tikslas mums pateikiamas įvade: „Bažnyčia suprasdama, kad santuoka ir šeima yra viena vertingiausių žmonijos gėrybių, geidžia supažindinti su savo mokymu ir kreipiasi į jaunus žmones, kurie rengiasi sudaryti santuoką ir kurti šeima, kad atvertų jiems naujus horizontus, padėtų atskleisti didybę ir grožį to pašaukimo, kuris skirtas tarnauti meilei ir gyvybei (FC, 1). Bažnyčia, apšviesta tikėjimo, kuris leidžia jai suvokti tikrą tiesą apie didįjį Santuokos sakramentą, šeimos gėrį ir didžiulę jų reikšmę, jaučia pareigą skelbti Evangeliją –„gerąją naujieną“ visiems besirengiantiems santuokai. Familiaris consortio sudaro įžanga ir IV dalys. I dalyje diagnozuojama dabartinė šeimos situacija, kur parodoma moralės principų svarba sprendžiant šiandienos problemas. II dalyje kalbama apie santuoką ir šeimą pagal Dievo planą. III dalyje gvildenami krikščioniškos šeimos uždaviniai. IV dalis skirta šeimų sielovadai.

Santuoka – tai dovanoti save visą ir visam
|

Santuoka – tai dovanoti save visą ir visam

Norėčiau tikėti, jog po pirmojo mano bandymo nesuprantama ir vingiuota kalba susieti krikščioniškąją ir prigimtinę santuokas, šį kartą vėl pavyks laimėti mielo skaitytojo dėmesį. Šiuo kukliu ir toli gražu neprofesionaliu pamąstymu jį vėl kviesčiau paieškoti aiškesnio vyro ir moters sąjungos – santuokos – supratimo ir kartu prisiliesti prie gana sudėtingos temos: šeimos tikslo ir jos pagrindo. Juk kad ir keista, kunigaujant kuo toliau, tuo vis sunkiau jaunavedžiams pavyksta išversti į nūdienos kalbą pagrindinį krikščioniškosios santuokos sutikimo objektą – neatšaukiamai priimti kitą ir jam save visą dovanoti (plg. C. 1057 §2: vir et mulier foedere irrevocabili sese mutuo tradunt et accipiunt). Kai kas tai vadina „tikra“ meile ir turbūt neklysta. Sutikite, tai nelengva tema. Šiuo straipsniu nesiruošiu pasakyti nieko naujo. Kai kam tai bus tik „nuvalkiotos“ bažnytinės tiesios ar postringavimai apie sugedusį nūdienos pasaulį. Visgi juo norėčiau savotiškai pabandyti pasiaiškinti kai kuriems savo skaitytojams. Su jais visiškai sutinku: ne mums, kunigams, reikia kalbėti apie santuokos prasmę, grožį ar tikslus. Reikalingi susituokusiųjų pasauliečių liudijimai šia tema. Visgi – labai dažnai nutinka, jog vertinimas „iš šalies“ kartais būna tikslesnis. O gyvenantiems šeimoje kartais trūksta laiko ar galbūt ir noro įvertinti ar pamatyti tai, ką jie turi ir kiek daug jie gali. Čia ir būtų mano leitmotyvas įkišti savąjį trigrašį.

Knygos: „Santuoka iš meilės“ – apie gyvenimą poroje
|

Knygos: „Santuoka iš meilės“ – apie gyvenimą poroje

Santuokos sakramentas yra labai svarbus ir visuomenei, ir pačių sutuoktinių gyvenimui, todėl sprendimo tuoktis jokiu būdu negalima priimti skubotai. Rengimasis santuokai visame evangelizacijos procese yra ypač akcentuojamas, nes dedami pamatai naujos „namų bažnyčios“, kuri, jei pastatyta ant uolos, prisidės ir prie didžiosios Bažnyčios kūrimo. Santuokinis gyvenimas ne statiškas, o dinamiškas, jis lyg šaltinis, teikiantis daug galimybių norintiems bręsti, tobulėti ir nugalėti daugelį sunkumų. Vestuvių ceremonija – unikalus gyvenimo įvykis, tačiau santuoka yra nesibaigiantis procesas. Santuokinę meilę kasdien reikia atrasti, puoselėti ir įžiebti iš naujo. Ši knyga – kompetentinga ir šiuolaikiška, atititinkanti daugelį pastoracijos poreikių. Joje plačiai aprašytas pasirengimas Santuokos sakramentui, gvildenamos sužadėtinių problemos. Ji gali tapti vertinga pagalba ir jau susituokusiems, nes santuokos misija įpareigoja nuolat mokytis, prisitaikyti bei keistis norint nugalėti tuos iššūkius ir sunkumus, kurių netrūksta kiekvieno iš mūsų gyvenime.

Greito vartojimo santuoka
|

Greito vartojimo santuoka

Nežinau, kaip jūs, bet aš ilgiau nematytų draugų kartais net bijau klausti: „Kaip laikaisi, kaip šeima?“ Atsakymas: „ai, skiriuosi“ tapo nenormaliai dažnas. Kas tada? Tiesiog palinki stiprybės, kantrybės, apie meilę jau tyli, nors ir prisimeni tuos žmones dar prieš penketą – septynetą – dešimtį metų prisiekinėjusius amžiną meilę. Ir nebesupranti – kas nutiko. Man rodos, kad jeigu skyrybų skaičių apskaičiuotume pagal epidemijų taisykles (atrodo, 100 atvejų 10 tūkst. gyventojų?), skyrybas reiktų pripažinti epidemija. Tačiau kiekvienas epidemiologas pasakys, jog epidemija turi priežasčių: įvairių visuomeninių sąlygų, aplinką (taip, aplinka kalta!), didelė gyventojų koncentracija, higienos trūkumas, prastai išvystyta sveikatos priežiūros sistema. Ne kitaip ir su santuoka bei skyrybomis. Dabartinę visuomenę mes dažnai krikštijame „vartotojiška“. Tad ar keista, kad vartotojiškoje visuomenėje santuoka taip pat tapo „suvartojamu“ gėriu? Lygiai tokia pačia preke ar paslauga, kaip, tarkim, automobilio nuoma. Pasižiūrėkime – vedybų sutartis įformina santuoką kaip tam tikrą civilinį sandorį, santuokai „nebeveikiant“ ar „sugedus“, o gal tiesiog – ją „sugadinus“, reiškiamos pretenzijos „kaltajai“ pusei, galiausiai virstančios skyrybomis – santuokos pabaiga. Gavome, suvartojome, sugadinome, išmetėme – tarsi mobilųjį telefoną ar kojines.

Atleidimas ir santuoka
|

Atleidimas ir santuoka

Jau daugelį metų konsultuodamas šeimas, vis įsitikinu ir įsitikinu, kad be kasdienio atleidimo vienas kitam žmonos ir vyro gyvenimas gali virsti pragaru. Ir esu matęs, kaip net labiausiai erškėčiuoti rūpesčiai dažnai išsisprendžia, ištarus vieną paprastą žodį „atleisk“. Prašyti partnerio atleidimo visada sunku, nes reikia tapti nuolankiam, pažeidžiamam, pripažįstančiam savo silpnumą ir klystamumą. Tačiau yra keletas dalykų, darančių santuoką sveikesnę. Vokiečių pastorius Dytrichas Bonheferis (Dietrich Bonhoeffer), Hitlerio kalintas už pasipriešinimą nacių režimui, savo įkurtai mažai bendruomenei primindavo būtinybę „gyventi atleidimu“, nes be atleidimo negali tverti joks žmogiškas ryšys ir ypač santuoka. Kartą jis rašė: „Neįrodinėkite savo teisių. Nekaltinkite vienas kito, neteiskite ir nesmerkite, neieškokite kliaučių, tik priimkite vienas kitą tokius, kokie esate, ir kasdien atleiskite vienas kitam iš visos širdies.“ Per trisdešimt trejus santuokos metus mudviem su žmona Verena netrūko progų išbandyti savo nusiteikimą atleisti. Vos savaitei praėjus po mudviejų vestuvių, patyrėmę pirmą krizę. Pasikvietėme mano tėvus ir seseris pietų į savo naująjį butą, ir Verena visą popietę sukosi virtuvėje, ruošdama valgį. Mano sesuo menininkė nužiedė mums molinių lėkščių rinkinį, ir aš išdėliojau jas ant stalo.

Willard and Marguerite Beecher. Pražūtingas romantikos mitas santuokoje
|

Willard and Marguerite Beecher. Pražūtingas romantikos mitas santuokoje

Pasaulyje nėra kitų santykių, kurie būtų didesnis pasitikėjimo savimi išbandymas, negu vedybos. Ir vėl atrandame, kad santykiai priklauso nuo to, ar sutuoktiniai stengiasi būti agapės lygmens, ar kūdikiško, egoistiško eros lygmens. Kaip visi žinome, dauguma santuokų sunkiai žengia į priekį, kovodamos su nerimstančiu eros. Tokiose egoizmu paremtose santuokose neišvengiamai atsiranda šiurkštaus elgesio sistema. Santuoka negali išlaikyti kovos dėl valdžios krūvio. Suaugusieji sužeidžiami, o sutuoktinių vaikus žaloja kovoje praslystantys smūgiai. Dauguma santuokų tampa nelaimingos dėl romantikos mito. Bet yra ir kitų nesibaigiančias problemas lemiančių veiksnių – tai baimė ir nepasitikėjimas tarp lyčių, jie dažnai panaudojami sutuoktinių kare. Dėl tarp lyčių esančios baimės atsiranda kova dėl valdžios – kuris kurį valdys. Iš to atsiranda lyderio-sekėjo arba šeimininko-vergo santykiai. Šioje kovoje, kur vienas bando „užsėsti“ ant kito, prarandama abiejų žmonių nepriklausomybė. Jų vienas kito baimė tik padidėja, kai kuris nors laimi savo kruviną pergalę. Freudas nuėjo į kraštutinumą ir aprašė tai kaip moterų pavydą, kad vyrai turi varpą. Išgąsdintas žmogus nori valdžios. Bet iš tikrųjų jam reikia tik daugiau pasitikėjimo savimi ir produktyvumo. Santuokos, pagrįstos romantikos mitu, degraduoja iki abipusio kaltinimo. Kaltinimo tikslas yra paslėpti būtinybę labiau pasitikėti savimi ir tapti vaisingesniam. Kaltintojas sako: „Tu esi šuo, nes neduodi man to, ko aš noriu iš tavęs”.

Invazija į erogeninę zoną
| |

Invazija į erogeninę zoną

Šiemet Amerikoje buvo oficialiai pripažinta nauja mokslo disciplina – filematologija (lot. philema – bučinys). Mokslininkai nusprendė pasigilinti į fundamentinius bučinio fiziologinius, psichologinius ir kitokius ypatumus bei jo įtaką sveikatai. Beje, ir be oficialaus pripažinimo romantiški bučiniai jau seniai domina antropologus, psichologus, sociologus ir įvairių specialybių gydytojus. Šios srities tyrinėtojus iš esmės jaudina trys klausimai: kada žmonės pradėjo bučiuotis, kodėl tai daro ir ar šis užsiėmimas duoda kokios nors realios naudos. Tvirtinama, kad rašytiniuose šaltiniuose bučinys pirmąkart paminėtas sanskrito tekstuose 1500 metų prieš mūsų erą, ir ten kalbama apie įsimylėjėlius, “glaudžiančius burną prie burnos”. Nors galima ginčytis, kada įsimylėjėliai iš tikrųjų pradėjo bučiuotis. Vieni tyrinėtojai bučinį laiko įgimta žmogaus savybe. Pasak Zigmundo Froido (Sigmund Freud), bučinys – tai žmogaus instinktas, kuriam pradžią davė naujagimio potraukis prie motinos krūties. 1960 m. britų zoologas ir etologas Desmondas Morisas (Desmond Morris) iškėlė prielaidą, kad bučinys atsirado iš primatų patelių įpročio pirma sugromuliuoti jaunikliams skirtą maistą ir tik tada įdėti jį mažyliams į burną atkišus širdele sudėtas lūpas. Net neturėdamos maisto motinos elgdavosi lygiai taip pat, stengdamosi nuraminti mažylius. Pasak Moriso, motiniški bučiniai ilgainiui evoliucionavo į romantiškus.