| |

Sakė – ne alus, ne degtinė, ne vynas

Besilankydamas kinų ir japonų virtuvės restoranuose Lietuvoje, dažnai užtinki tradicinį tų kraštų gėrimą – sakę. Bet kaip jis tik nevadinamas – ir ryžių vynas, ir ryžių degtinė, ir ryžių trauktinė. Nors pagal gamybos technologiją teisingiausia būtų sakę vadinti ryžių alumi. Tikima, kad sakė pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta 4800 m. prieš mūsų erą. Tiesa, tą kartą apie ją buvo užsiminta Jantzjės upės slėnio raštuose – šiuolaikinėje Kinijoje. Bet labiausiai šį gėrimą išgarsino japonai. Kinai sakę naudojo kaip šventą gėrimą apeigų metu, o jos gamybos sėkmė buvo laimės dalykas. Nes laukinės mielės buvo nenuspėjamos. 300 metų prieš mūsų erą japonai, pradėję gaminti sakę savo tėvynėje, dar naudojo laukines mieles. Kad greičiau „užkrėstų“ ryžius mielėmis, buvo netgi tradiciškai rengiama „ryžių kramtymo“ šventė. Seilėse yra pakankamai enzimų, kurie pradėdavo fermentacijos procesą, nes pritraukdavo iš oro laukinių mielių. Tik po kelių amžių kepėjai atrado mielių „prisijaukinimo“ būdą, kuris sėkmingai buvo naudojamas ir sakės, ir alaus gamyboje. Šiais laikais sakė verdama naudojant naujausias technologijas ir laikantis visų higienos normų. Kontroliuojamas procesas leidžia išvirti tokią sakę, kokia buvo sumanyta iš pat pradžių.

| |

Degtinė

Degtinės istorija siekia XIII a. pabaigą, kai ji pradėta gaminti Lenkijoje. Primieji rašytiniai šaltiniai, kuriuose minima Vodka yra 1405 m. Sandomierz miesto teismo įrašai. Nuo XIV-XV amžių degtinė gaminama ir Lietuvoje. Rusijoje degtinė (Vodka) pirmą kartą raštuose paminėta tik 1751 m. imperatorienės Jelizovetos dekrete, skirtame spirito varyklų nacionalizacijai. Nepaisant to, šiuo metu įprastos degtinės (Vodkos) kilmė siejama su Rusija, kuri pirmoji ėmė masiškai gaminti šiuos gėrimus iš rektifikuoto spirito. Iki 1885 metų degtinė Rusijoje (išsinešimui) buvo pardavinėjama tik kibirais (12,3 L). Dėl itin gero išvalymo (analogiško kelioms dešimtims pervarymų), rektifikuoti spiritai yra praktiškai bekvapiai, todėl jų gamybai galima naudoti bet kokias, netgi itin prastas žaliavas (bulves, runkelius ir pan.). Skoniui ir kvapui suteikti į tokias degtines dedami nedideli kiekiai cukraus, aromatizuojančių medžiagų. Būtent tokia, iš rektifikuoto spirito gaminama degtinė, gaminta Rusijoje, davė pradžią šiuolaikinėms degtinėms, pasaulyje žinomoms, kaip vodka.

| |

Konjakas

Konjakas (nuo pranc. Cognac – regionas, kuriame gaminamas konjakas) – spiritinis gėrimas, gaminamas Prancūzijos Cognac regione, laikantis valstybinės organizacijos Bureau National Interprofessionel du Cognac nustatytų reikalavimų: Gėrimas turi būti pagamintas griežtai apibrėžtame Cognac regione, iš konkrečių rūšių vynuogių. Vyno spiritas, iš kurio daromas konjakas, turi būti pagamintas dvigubos distiliacijos būdu. Turi būti išlaikytas (sendintas) tikrose ąžuolo statinėse ne mažiau, nei 2 metus. Kartais, pagal gamybos vietą, išskiriamos Grande Champaigne ir Petite Champaigne konjako rūšys. Konjakas daromas iš vynuogių spirito (pranc. Eaux de Vie – gyvojo vandens), kuris, savo ruožtu, gaminamas iš specialiai paruošto sauso balto vynuogių vyno. Distiliacijos metu gaunamas maždaug 70% stiprumo spiritas, kuris pilstomas į ąžuolo statines ir sendinamas. Senstant, konjake ištirpsta kai kurios ąžuolo medienoje esančios medžiagos (dėl to konjakas įgauja rusvą atspalvį), per ąžuolo poras prasiskverbęs oras sukelia lėtą konjako oksidaciją ir naujų aromatinių junginių susidarymą. Tuo pat metu, dalis alkoholio išgaruoja, ilgainiui gėrimas tampa šiek tiek silpnesniu. Išlaikytas konjakas atskiedžiamas vandeniu, gaunant 40% stiprumo gėrimą, kuris išpilstomas į butelius. Dažnai, išpilstant, maišomos kelios konjakų rūšys, tada bendras amžius nustatomas, remiantis jauniausiu iš konjakų, esančių mišinyje.

| |

Likeris

Likeriai – labai plati grupė alkoholinių gėrimų, gaunamų, maišant spiritinius gėrimus su įvairiais sirupais, trauktinėmis, vynais, sultimis ir pan. Pirmieji likeriai buvo pradėti kurti dar XII-XIII amžiuose, iškarto po alkoholio distiliacijos išradimo. Likeriai itin išpopuliarėjo XIX amžiuje, atsiradus pigioms spirito gamybos technologijoms. Likerių stiprumas būna labai įvairus: nuo 18 iki 80% etilo alkoholio. Skoniui pagerinti į likerius pilama cukraus sirupo, tirštumui (konsistencijai) išlaikyti – krakmolo sirupo. Kai kurie likeriai, kaip ir trauktinės, gali būti išlaikomi iki kelerių metų, kad įgytų geresnį skonį. Tiesa, dėl didelio kiekio cukraus, išlaikymas paprastai daromas stikliniuose ar metaliniuose induose, o ne statinėse.

| |

Midus

Midus – alkoholinis gėrimas, gaminamas iš medaus. Natūralus midus būna 10-12, kartais – iki 16% alkoholio stiprumo, gaminamas mielėmis fermentuojant medaus ir vandens mišinį. Dalis medaus kartais pakeičiama cukrumi, skoniui pagerinti dedama vaisių, uogų, aromatinių žolelių. Yra žinoma, kad midų gėrė dar senovės egiptiečiai, romėnai, graikai, tačiau šiose šalyse jį išstūmė gerokai pigesni alkoholiniai gėrimai, gaminami, fermentuojant vynuogių ar vaisių sultis (vynas). Viduramžiais midus buvo gana paplitęs Šiaurės Europos šalyse, Lietuvoje, Rusijoje. XVII-XVIII a., nykstant bitininkystei ir kylant medaus kainoms, midaus gamyba nunyko. Šiuo metu tradicinis midus nėra gaminamas, tačiau jo pagrindu yra sukurta grupė likeriams ir trauktinėms artimų alkoholinių gėrimų, gaminamų Stakliškių gamykloje “Lietuviškas midus”.

| |

Samanė

Pirmieji degtinės bravorai Lietuvoje atsirado dar XIV-XV amžiuose, tačiau 1529 įsigaliojęs Lietuvos Statutas apribojo degtinės gamybą bei įvedė mokesčius alkoholiniams gėrimams, todėl gana greitai ėmė rastis nelegalių bravorų, su kuriais ir siejamas samanės atsiradimas. Iki XIX a. pradžios legaliuose bravoruose degtinė buvo gaminama iš grūdų, dažniausiai – rugių, gautą spiritą atskiedžiant vandeniu. Tačiau, atsiradus spirito rektifikacijos metodams, vystantis pramonei, didėjant degtinės gamybos apimtims, tapo daug paprasčiau gaminti degtinę, skiedžiant vandeniu prastesnį – runkelių, bulvių ir pan. spiritą. Tokios degtinės kokybė buvo prasta, tačiau savikaina – kelis kartus mažesnė. Dalis tradicinės degtinės gamintojų persiorientavo ir ėmė gaminti išlaikytą degtinę – starką. Dėl suprastėjusios gamyklinės degtinės kokybės bei didelių mokesčių Lietuvos kaimuose ėmė labiau plisti namudinė degtinės gamyba, naudojant tradicinius, dar XV-XVI amžiuose atidirbtus metodus. Naminės degtinės gamyba labiau suklestėdavo karo bei draudimų metais, ypač smarkiai suklestėjo XX a. 9-ame dešimtmetyje, Tarybų Sąjungoje įvedus alkoholio draudimus. Nors, gaminant itin pigią, nelegalią degtinę, būdavo naudojamos ir itin nekokybiškos žaliavos (bulvės, ropės, burokai, cukrus, etc.), tradiciniai samanės gamybos būdai išliko.

| |

Romas

Romas – stiprus alkoholinis gėrimas, gaminamas iš cukrašvendrių spirito. Kai kurios romo rūšys daromos fermentuojant ir distiliuojant cukrašvendrių (cukrinių nendrių) sultis, kitos iš melasos, kuri gaunama kaip cukraus gaminimo iš cukrašvendrių šalutinis produktas. Kai kurios romo rūšys gaminamos įvairiomis proporcijomis maišant cukrašvendrių sultis, sirupą ir melasą. Įprastiniu būdu gaminant romą yra sumalamos cukrašvendrės, iš jų išgaunamos sultys, iš kurių kaitinant išgaunamas sirupas. Gautas sirupas yra distiliuojamas ir fermentuojamas. Tokiu būdų gautas gėrimas laikomas (brandinamas) ąžuolinėse statinėse, kur įgauna šviesiai geltoną arba tamsesnį – iki rudo – atspalvį. Romo spalva nebūtinai rodo jo brandinimo laiką – kai kurie gamintojai išlaikytą romą filtruoja, o kiti į mažiau brandintą romą prideda karamelės spalvai suteikti. Romas paprastai geriamas grynas arba maišomas kokteiliuose. Geras romas yra ilgą laiką brandinamas ąžuolinėse statinėse, panašiai kaip viskis ar konjakas. Pirmieji rašytiniai šaltiniai romą mini Barbadoso saloje 1688 m. Nuo to laiko romo gamyba pasižymi Karibų jūros regiono salos. Taip pat gaminamas Filipinuose, Australijoje, Madagaskare, Mauricijuje, Indijoje, Rejunione ir Kanaruose.

| |

Viskis

Paprastai apie viskį yra sakoma, jog tai alkoholinis gėrimas, kuris išgaunamas iš grūdų. Viskis yra laikomas dažniausiai ilgai medinėse (paprastai ąžuolinėse) statinėse. Toks viskio brandinimas statinėse sušvelnina alkoholio skonį ir suteikia gėrimui aromatingų ir kvapiųjų savybių, o, svarbiausia, suteikia viskiui gintarinę spalvą. Škotiško viskio pirmtaku galima laikyti viržių skonio alų, pagamintą iš salyklo, kurį darydavo škotų protėviai. IX amžiaus pradžioje airių vienuoliai atvyko į Škotiją tam, kad pakrikštytų savo keltiškas brolijas. Kartu su Dievo Žodžiu jie atsivežė ir pirmąsias primityvias spirito varyklas, kurias jie pasiėmė žygiuose po kontinentinę Europą skleisdami krikščionybę. Vietiniai gyventojai greitai suprato, kad jie galėtų sukurti alkoholinį gėrimą, kuris būtų gaunamas distiliuojant viržių alų. Paprastos alaus varyklos buvo įkurtos labiausiai apgyvendintuose kaimuose ir taip namų gamybos viskis tapo sudedamąja galų kultūros dalimi. XIX a. pradžioje kartu su pramonės revoliucijos pradžia verslininkai suskubo statyti naujas prabangias viskio daryklas. Viskis, kurį gamino šios daryklos, buvo daromas iš miežių salyklo, džiovinamo ant durpių dūmų. Degant durpėms, atsiradę dūmai suteikdavo salyklui savitą aštrų skonį bei kvapą ir taip škotiškas produktas buvo pripažintas daugybės viskio gėrikų visame pasaulyje.

| |

Džinas

Džinas yra pagrindinė sudedamoji daugelio gėrimų bei kokteilių dalis, ir naujų, ir klasikinių. Labiausiai žinomi sausas martinis ir džinas su toniku. Džinas ypač populiarus anglosaksų kraštiose. Džinas yra neutralus grūdinių kultūrų distiliatas, kuris paskui pagardinamas prieskoniais, ypač kadagių uogomis. Džinas dar gardinamas kalendrų sėklomis, šventagaršvės šaknimis, apelsinų ir citrinų žievėmis, kardamonu ir saldymedžio šaknimis. Savaime suprantama, kiekvienas gamintojas turi savo slaptą receptą. Džinas yra kilęs iš Olandijos. 1570 m. Leideno universitete dėstęs medicinos profesorius Franciscusas de la Boė bandymais nustatė, kad alkoholio ir kadagių uogų mišinys labai efektyviai varo šlapimą ir gali sėkmingai padėti gydant inkstų ir šlapimo pūslės ligas. Būdą pagardinti alkoholį kadagių uogomis panaudojo ir ištobulino daugybė svaigiųjų gėrimų gamintojų. Šiandien jų darbo vaisius mes vadiname genever. Žodis kilęs iš lotynų kalbos žodžio juniperus ir reiškia „kadagys”. Genever, dažnai turįs mažiau alkoholio (38 – 43 proc. tūrio) ir saldesnis negu džinas, dabar Švedijoje beveik be išimties geriamas kaip degtinė, o Nyderlanduose jis laikomas nacionaliniu gėrimu.

| |

Trauktinė „Trejos devynerios“

Trauktinė „Trejos devynerios“ yra vienas paslaptingiausių Lietuvoje gaminamų gėrimų. Kai kurie šaltiniai užsimena, kad yra ženklų, leidžiančių spėti, kad mūsų kraštuose ji gaminta jau viduramžiais. Galime juo didžiuotis, kaip airiai didžiuojasi viskiu. Pavadinimas „Trejos devynerios“ turi kelias reikšmes.Senovės lietuviui toks terminas pirmiausia reiškė „labai daug“, mat anuomet pakakdavo susiskaičiuoti iki devynių, o toliau sakyta tiesiog „daug“. Triskart devyni yra dvidešimt septyni, mėnulio kalendoriaus mėnuo, protėvių apdainuotas dainose kaip trys ąžuolai su devyniomis šakomis. XIX a. pabaigoje „Trejas devynerias“ pradeda gaminti vaistinės, XXa. pradžioje trauktinė „Trejos devynerios“ pradėta gaminti „Stumbro“ gamykloje. 1929 metais receptūra buvo įtraukta į “Patentuotų vaistų, leistų gaminti Lietuvoje, sąrašą” kaip vaistas nuo daugybės ligų, ypač nuo skrandžio negalavimų. Po II pasaulinio karo „Stumbro“ specialistai atkūrė autentišką „Trejų devynerių“ receptūrą ir, laikydamiesi ypatingų reikalavimų, gamina trauktinę iki šiol. Stumbro „Trejos devynerios“ tarptautinėje parodoje „Agrobalt 1997“ (Lietuva) yra apdovanota aukso medaliu, tarptautinėje parodoje „Riga Food 1999“ (Latvija) – sidabro medaliu, o 1997m. konkurse „Lietuvos Metų gaminys 1997“ – įvertinta aukso medaliu.