Vyriausybė klaidų neišvengė
Kaip ir ankstesniais, taip ir 2003 m., Lietuvos Vyriausybė buvo darbinga ir rezultatyvi, tačiau išvengti klaidų jai nepavyko.
Kiekvieni metai kuo nors išsiskiria. Jei 2002 m. nominuoti „mokesčių revoliucijos“ metais, tai 2003 m. Vyriausybė turi būti įvertinta už pradėtą pensijų reformą. Priešingai nei mokesčių pertvarka, šis žingsnis pasitarnaus žmonėms, atvers jų galimybes užsitikrinti turtingesnę senatvę. Pensijų reforma – nors ir kukli, atsargi – be jokių abejonių yra didžiausias, svarbiausias ir geriausias 2003-ųjų sprendimas.
Antra didelė Vyriausybės darbų grupė buvo susijusi su teisės aktų rengimu ir priėmimu, derinant juos su Europos Sąjungos teisynu. Tai kruopštumo ir atidumo reikalaujantis, didelės apimties darbas. Tiesa, jis daugiau techninis, tačiau kūrybiškumą galima pritaikyti ir šioje srityje, siekiant sudaryti Lietuvos žmonėms palankesnes gyvenimo ir verslo sąlygas. Deja, Vyriausybei pritrūko kūrybiškumo ar drąsos išradingai ir Lietuvai naudingai perimti tik tai, kas būtina, nepersistengti tampant šventesniais už Romos Popiežių ir išsaugoti Lietuvos konkurencinius pranašumus. Pavyzdžių galima rasti viešųjų pirkimų, mokesčių, darbo santykių, konkurencijos srityse.
Nors socialdemokratinei Vyriausybei ir netipiška, tačiau dėsninga ir pozityvu, kad Vyriausybė tęsė privatizavimą. Sunkiai, greičiausiai korumpuotai, su skandalais, interesų dvikovomis, bet privatizavimas vyko. 2003 m. – alkoholio ir energetikos valstybinio monopolio pabaigos pradžia. Ir nors labai svarbu, kas, ką, už kiek ir kaip, bet svarbiausia, kad turtas buvo išvalstybintas. Padėtas taškas neefektyvumui, kabinetiniam valdymui ir kitiems valstybinės nuosavybės atributams.
Vyriausybė neišvengė ir blogų sprendimų, klaidų. Juodžiausia Vyriausybės darbo dėmė 2003 m. – tai 2004 metų biudžeto projektas. Nesuprantama, kodėl Vyriausybė sukonstravo tokią pavojingą uždelsto veikimo bombą, o Seimas ją įjungė. 2004-ųjų biudžetas pasižymi senosiomis ankstesnių biudžetų ydomis, o pernai jis buvo papildomai sugadintas. Sugadintas pirmiausia milžinišku fiskaliniu deficitu. Iki šiol deklaravusi fiskalinio deficito mažinimo prioritetus, Vyriausybė pateikė siurprizą, kurio pasekmes jausime dar ne vienerius metus.
Mokesčių reforma, iš esmės įvykdyta 2002 m., pernai tęsta toliau. Sveikintina, kad Vyriausybė bent jau laikinai atsisakė progresyvinių mokesčių ir gyventojų turto apmokestinimo idėjos. Tačiau nebuvo atsisakyta apyvartos mokesčio, skirto kelių priežiūrai finansuoti, kas būtų leidę Lietuvos įmonėms lengviau pakelti prievartinio akcizų didinimo naštą. Visišku nesusipratimu tapo priimtas vienkartinis gyventojų turto deklaravimas. Nepavyko išgyvendinti poįstatyminių aktų vėlavimo.
Ilgiausias ir vėl yra nepradėtų, nepadarytų darbų sąrašas. Vertinant bendrai, Vyriausybė neišnaudojo unikalaus ekonominio augimo momento. Esant palankioms aplinkybėms, ji nepradėjo valstybės įsipareigojimus mažinančių reformų. Tokios reformos yra brangios, jas itin palanku vykdyti pakilimo metu. Antai sveikatos apsaugos sistemos pertvarka nepajudėjo iš vietos. Sveikatos apsauga ryja žmonių pinigus, bet visiškai netenkina nei pačių gydytojų, nei pacientų. Švietimo sistema truputį modifikuota, bet iš esmės išsaugojusi senosios sistemos ydas. Rublinių indėlių atkūrimas pakibęs, nors buvo realių galimybių padėti tašką šiai finansinei naštai. Tesėkūros tobulinimas, strateginis planavimas, verslo saulėtekio ir verslo dereguliavimo iniciatyva, el. valdžia – visi šie nepaprastai svarbūs strateginiai dalykai liko iki galo neįgyvendinti.
