| |

Finansų krizė: priežastys, pasekmės ir pamokos

Finansų rinkas išsiūbavusi JAV antrinių paskolų krizės bei kuro ir maisto krizių banga atnešė sunkumų ne tik Europos bankams, bet ir diržus turintiems susiveržti žmonėms. Europiečių laukia negrąžintos paskolos, perkamosios galios mažėjimas ir nedarbo didėjimas. Ar pasitikėjimą grąžins JAV 700 mlrd. dolerių gelbėjimo planas ir kitų vyriausybių, norinčių išvengti praėjusio šimtmečio ketvirtojo dešimtmečio klaidų, pastangos? Ko tikėtis iš krizės ir kaip apsisaugoti nuo ekonomikos lėtėjimo spąstų? Ekonomikos ir finansų politikos srityje dirbantiems europarlamentarams šiuos klausimus uždavėme prieš spalio 9 d. plenariniame posėdyje vyksiančias diskusijas dėl finansų rinkų priežiūros priemonių. „Dabartinis finansų krizės epizodas nenustebino – padėtis Europoje susijusi su situacija JAV“, – aiškina Ekonomikos komiteto pirmininkė Pervenche Berès. „Amerikoje bankai lyginant su kiekvienu realių investicijų doleriu skolina 32 dolerius, tuo tarpu Europoje 1 indėlio doleris atitinka 12 paskolintų dolerių. Kenčiame nuo Amerikos ekscentriškumo“, – mano Margaritis Schinas (Europos liaudies partijos ir Europos demokratų frakcija, Graikija), sakydamas, kad „puota baigėsi“. Vokiečių europarlamentarė Heide Rühle (Žaliųjų frakcijos/Europos laisvojo aljansas) krizės plėtimosi šaknis regi naujoviškuose finansų produktuose ir perdėtame saugumo jausme.

| |

Tai ne mano krizė

Regis, praėjo tiek nedaug laiko – vos dešimtmetis… 1998-ųjų rudenį vienam dienrašty skaitytojus raminau, jog „krizė“ – tai, paraidžiui verčiant, tiesiog „lūžis“. Po tokių lūžių būna kitaip, būna nauja. Drąsiausieji jau tada nepasidavė panikai, ir tiesiog kartojo – „krizė Rusijoje privers Lietuvos verslininkus persitvarkyti, išmokti dirbti su Vakarų rinkomis.“ Taip ir įvyko, todėl gana sparčiai įveikus nuosmukį Lietuvos ekonomika greitai užsėdo ant nematyto ekonominio augimo lokomotyvo. Ot, kaip puikiai atspėjo! 🙂 (Juokauju, žinoma – ne atspėjo, o tiesiog numatė, žinojo). Dabar labai pasigendu (tiek valstybiniu mastu, tiek daugelio bendrapiliečių veiduose) tos perspektyvos, tos vizijos. Ko mums siekti, ko mokytis iš krizės? Atrodo, kad visos intelektinės pajėgos sutelktos į tai, kaip išgyventi krizę. O va apie tai, kas bus po to, kai juntamai pereisim į tą kitą lygį, kol kas atsisakoma apčiuopiamai mąstyti ir kalbėti. Na, kas bus tada? Kas? „Tvari plėtra“ globalinio atšilimo akivaizdoje? Tolesnis žygis ES vidurkių link? Cha. Ką numato, apie ką svajoja krizės įveikimo strategai? (Na, gal duokim laiko – palūkėkim ir pamatysim, ką nauja valdžia išgalvos.)O gal vis dėlto verta pripažinti, kad jau niekada nebus taip, kaip buvo? Cituoju „Newsweek“, kurio iškalbingą neseno rusiškosios laidos numerio viršelį matote šalia: „JAV bankai grįžo į tokią būseną, kokioje buvo prieš prasidedant Didžiąjai depresijai“.

| |

Kaip išlikti viršuje pinigų krizės metu?

Ko verti yra pinigai? Juk tai tik globalus susitarimas tarp žmonių, kad pinigai – tarpusavio atsiskaitymo matas, kuris turi bendrą vardiklį, vykstant prekių ir paslaugų mainams. Kažkada valstybės pinigus išleisdavo į apyvartą juos padengusios aukso rezervu, dabar tų laikų jau nebėr. Bet kas yra auksas? Tai juk irgi yra susitarimas, jog šis metalas yra vertybė. Man asmeniškai jis nėra vertybė ir aš to aukso nė kiek neturiu. Pats svarbiausias ir vertingiausias mūsų gyvenime yra LAIKAS. Taigi, paslaugų ir prekių kaina priklauso nuo to, kiek žmogaus valandų buvo sunaudota tai prekei pagaminti ar paslaugai atlikti. Kuo daugiau žmonių prisideda prie to darbo, ar gaminant ir parduodant prekes ar teikiant paslaugas, tuo brangiau visa tai turėtų kainuoti. Pinigai – tai tik bendras susitarimas dėl patogesnio atsiskaitymo būdo. Didieji bankininkai ir prekybininkai psichologiškai prikaustė šiuolaikinį žmogų prie pinigų turėjimo ir jų išleidimo. Iš tikrųjų, tai tėra iliuzija. Iliuzija, kad tu esi priklausomas nuo pinigų. Pabandykite pagyventi pora dienų be pinigų, ir jums bus daug kur užvertos durys. Nes visi žmonės yra priklausomi nuo popieriaus lapelių, vadinamų pinigais. Žmonės jaučiai bejėgiai, jei jie neturi pinigų. Istorijoje turbūt daug kartų yra buvę, kai pinigai tai brangsta, tai pinga, priklausomai nuo to, ką už tą popierių gali įsigyti. Pavyzdžiui, šiuo metu Zimbabvėje infliacija siekia milijonus procentų ir šimtas milijonų Zimbabvės dolerių yra lygus vienam JAV doleriui.

| |

Krizė: vieni praranda, o kiti uždirba milijardus

Ekonomikos ir finansų sunkmečiu laimėtojais galėsime pavadinti visus, kurie išgyvens šią krizę, o daugiausia uždirbti dabar gali tik turintieji daug pinigų ar galintieji jų pasiskolinti. Dabartinės pasaulinės finansų krizės metu didesnioji investuotojų dalis patyrė nuostolių, tačiau nedidelė grupelė alternatyvaus investavimo fondų savininkų jau dabar skaičiuoja pasakiškus pelnus. Kiti potencialūs laimėtojai dėl pergalės kaunasi dabar. Lietuvos banko (LB) Ekonomikos departamento direktorius R.Kuodis sako, kad pasaulio finansų rinkose veikia ne tik ribotos rizikos ar alternatyvaus investavimo (AIF) fondai, bet ir neviešai veikiančios investicinės organizacijos, į kurias paprastas pilietis negali patekti. Tai – turtingųjų pasaulis. Apskritai ne kiekvienas mirtingas investuotojas gali praverti kai kurių ribotos rizikos (angl. Hedge Fund) fondų duris. Į kai kuriuos „hedge“ fondus pateksite pasiūlę investuoti ne mažiau kaip 2-3 mln. dolerių. Todėl kartais tokie fondai dar vadinami milijonierių klubais. Šios investavimo struktūros pritraukė ne tik daug pinigų, bet ir pasaulio finansų protų. Jose dirba gausybė, pavyzdžiui, iš Rusijos emigravusių matematikų, mokslų daktarų. Jie kuria modelius, kaip uždirbti daug ir labai daug. Nors kai kurie „hedge“ fondai patyrė nuostolių, tačiau stambieji uždirbo pasakiškus pelnus. Pastaruoju metu tokios investavimo struktūros veikė labai ciniškai. Tikėtina, kad dėl jų veiklos į krizę pateko Islandija.

| |

Baisiau krizė ar A. Kubiliaus planas?

Vyriausybę krizės sąlygomis formuojantis Andrius Kubilius viešai skelbia, kad gelbsti valstybę nuo bankroto. Iš tikrųjų žmonės ir verslas finansuos daug diskusijų sukėlusią gelbėjimo operaciją. Premjeras A. Kubilius, mėgindamas didinti mokesčius ir gelbėti valstybę nuo bankroto, tvirtina, kad prekės ir paslaugos bendrai brangs tik 1 procentu. Verslininkai ir žmonės dar neįsivaizduoja, kiek praras, o valdžia sako tai žinanti, bet jokių faktų nepateikia. Verslo organizacijos, profesinės sąjungos ir šalies gyventojai būtų linkę suprasti valdžios norus, tačiau trūksta aiškumo – kiek ir kam smogs krizė bei nuo jos siūlomi vaistai. Pastarieji yra gana paprasti – gyventojų pajamų, pridėtinės vertės ir pelno mokesčiai bus suvienodinti ir sieks 20 procentų. Daugiausia nerimo kelia PVM lengvatų naikinimas. Premjeras neigia, kad bankrotai, kuriuos skatins numatomos priemonės, praris daugiau negu duos, tačiau savo žiniomis nesidalija. „Vienintelė pagal Europos Sąjungos standartus galinti skaičiuoti institucija yra Finansų ministerija. Kita – būrimas iš nieko”, – sakė premjeras. A. Kubilius nieko neskelbia ir apie ekonominį efektą. Neaišku, kada planą bus galima laikyti pavykusiu, kada galima tikėtis ūkio atsigavimo. Kadangi skaičiai esą žinomi tik plano kūrėjams, panašu, kad koalicijai rūpi subalansuoti šį biudžetą ir greitai nebankrutuoti – finansiškai ir politiškai. Svarbiausia – du milijardai į biudžetą šiandien.

| |

Geroji krizės pusė

Jei prieš kelis mėnesius apie pasaulinę krizę kalbėdavo tik vienas kitas, šiandien jos padarinius jaučiame kiekvienas: planai pasikelti atlyginimus atsidėjo neribotam laikui, kol kas belieka džiaugtis, jei apskritai turime darbą, didesnių paskolų bankuose gauti jau praktiškai nebeįmanoma, kainos parduotuvėse gerokai padidėjo ir ko gero dar didės. Prie viso to “gėrio” prisideda ir valstybė: planuojamas lengvatinio 5 procentų pridėtinės vertės mokesčio spaudai nuėmimas (sudėjus su krizė spauda dabar dėl to išgyvens sunkiausius metus), planuojamas autorinių atlyginimų panaikinimas dirbantiems (tai sąžininga darbuotojų atžvilgiu, tačiau šoką leidykloms padidins dvigubai), pajamų mokesčio didinimas, staigus apie 70 proc. važiavimo Vilniaus viešuoju transportu pabrangimas (”labai laiku”, turint omenyje globalujį atšilimą bei krizę: skatinkime vairuoti kuo daugiau žmonių, kad užteržtų orą ir užkimštų miestų gatves galutinai). Paskutinius tris dalykus paminėjau dėl to, kad apie juos kol kas mažai kur rašoma ir kalbama, be to visa tai susiję ir su manim. Kadangi neigiamų nuomonių, straipsnių apie krizę šiuo metu apstu, pasistengsiu į visą šią situaciją pažvelgti teigiamai. Pradžiai tiesiog siūlau perskaityti porą straipsnių, kurių autorių mintims labai pritariu, po to pateiksiu ir savo išvadas krizės klausimu: Pirma nuomonė: dienraščio “Klaipėda” žurnalistės Dovilės Jablonskaitės straipsnyje “Ačiū Dievui – krizė”.

| |

Krizė netrukdo avangardui

Kol pasaulines finansų sostines krečia finansų krizės karštinė, jų gyventojai nenusimena, bet nuolat ieško alternatyvių vertybių. Galbūt dabar pats tinkamiausias metas įsigilinti į tai, kas jaudina, kam niekada nerandame laiko. Londone priešpaskutinį spalio savaitgalį „Sonic Arts Network“ kartu su „BBC Radio 3” pristatė eksperimentinės muzikos festivalį. Šis renginys remiasi vokiečių kompozitoriaus avangardisto ir elektroninės muzikos pionieriaus Karlheinco Štokhauzeno kūriniu „Aus Sieben Tagen“ („Iš septynių dienų“). Avangardinės muzikos festivalyje dalyvavo daugiau nei 20 atlikėjų. Festivalio režisierius – Antonas Lukoševieze – festivalio metu vadovavo gausiam atlikėjų būriui, tarp kurių ir žymus lietuvių kvartetas „Twentytwentyone“, ne kartą pasirodęs Lietuvos „Jauna Muzika“ ir kituose progresyviuose festivaliuose. Londono „Cut & Splice“ festivalis – pirmas radikalios elektroninės muzikos ir garso meno festivalis, vykstantis pačioje neįprasčiausioje vietoje. Festivalio organizatoriai pasirinko atmosferišką ir ypatingai seną muzikinę salę „Wilton Music Hall“. Pastate, atrodo, nuo senų laikų nepaliestos nei durys, nei sienos, nei viena laiptų atrama. Senovė alsuoja iš kiekvieno kampo. Čia 1850-aisiais ir 1860-ais, buvo atliekamos operos, klasikinės uvertiūros, šokiai, choralai. Vėliau pastate buvo atliktas pirmasis kankano šokis, tokie pasirodymai suburdavo į pastatą net 1500 žmonių.

|

Elektroninės deklaracijos pakeitė popierines

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) informuoja, kad šiemet mokesčių mokėtojai, remiantis preliminariais duomenimis, pateikė per 844 tūkst. gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) deklaracijų. Inspekcija sulaukė 59 tūkst. turto deklaracijų bei beveik 530 tūkst. prašymų skirti paramai iki 2 proc. sumokėtos GPM sumos. 530 tūkst. mokesčių mokėtojų, teisingai užpildę GPM deklaracijas ir jas pateikę elektroniniu būdu, jau susigrąžino per 323 mln. GPM permokos – beveik tiek, kiek per visus praėjusius metus. Pajamas deklaravę gyventojai iš viso prašo grąžinti apie 400 mln. litų. “Šių metų pasiūlytos naujovės: daugiau informacijos apie mokesčio mokėtojo pajamas ir išlaidas preliminarioje deklaracijoje bei elektroninėje pažymoje, neapmokestinamojo pajamų dydžio skaičiuoklė, galimybė papildyti deklaraciją “on-line” būdu bei kiti palengvinimai gyventojus paskatino dar aktyviau naudotis VMI Elektroninio deklaravimo sistema – 88 proc. pateiktų GPM ir turto deklaracijų yra elektroninės. Praėjusiais metais elektroninių GPM deklaracijų skaičius siekė 75 proc. Pastebime, kad elektroninis deklaravimas jau tapo norma, o popierinės deklaracijos – praeitimi”, – teigia VMI prie FM viršininko pavaduotojas Dainius Daugirda.

|

Didysis kino kombinatorius R. Urbonas galutinai prasiskolino

Atgimstantį Lietuvos kiną ir jo kūrėjus gali sužlugdyti šiame versle įsisukęs prodiuseris R. Urbonas – pamėgęs finansinę riziką, jis įklimpo į didžiules skolas. Didysis kombinatorius Ostapas Benderis turi konkurentą Lietuvoje, ne mažiau kongenialų ir nuolat lošiantį va bank. Tai – Robertas Urbonas, vadovavęs Lietuvos kino studijai ir palikęs ją “su trenksmu”, dabar žinomas kaip kino prodiuseris. Jį “pagimdė” tam tikros sąlygos – nuožmi komercija, užvaldžiusi kiną ir jo finansavimą Lietuvoje (kaip ir visame pasaulyje). R. Urbonas, prodiusuodamas kino produkciją, nutarė nepaisyti tokios “smulkmenos”, kaip finansinės ribos: pinigų visada išleisdavo daugiau nei turėjo ar galėjo surinkti. Jis buvo filmų “Dievų miškas”, “Snapphanar”, “Štiortebekeris” ir kitų, kurtų Lietuvoje kartu su užsienio kompanijomis, koprodiuseris. Deja, visi šie kino projektai, džiuginę žiūrovus ir suteikę viltį, kad kinas Lietuvoje toliau gyvuoja, poną R. Urboną surietė į ožio ragą ir ubagais paleido daugybę žmonių, be kurių filmo nepastatysi – dailininkų, fotografų, redaktorių. Nesumokėta liko net lietuvių kino klasikui režisieriui Algimantui Puipai. Dabar R. Urbonui nebeliko nieko – tik milijoninės skolos bei menkai su realybe susiję užmojai – ir su tokiomis kortomis jis lošia toliau. Deja, nukentėjusių ir apgaudinėjamų žmonių sąskaita.

| | | |

Populiarėja 50 colių įstrižainės plazminiai televizoriai

Displaybank agentūros duomenimis, 50 colių plazminių televizorių pardavimų skaičius peršoko 40 colių plazminių televizorių pardavimų skaičių, kuris buvo užfiksuotas 2006 metų gruodžio mėnesį. 50 colių įstrižainės plazminių televizorių pardavimų pelną sudaro 233 milijonai USD, o tuo pačiu metu 40 colių plazminių televizorių buvo parduoda už 232 milijonus USD. Pelnas net 1 milijonu mažesnis. 2006 metų gruodžio mėnesį daugelis kompanijų, išskyrus Matsushita Electric Industrial, pranešė, kad 40-42″ plazminių televizorių paklausa yra smarkiai kritusi, o 50″ televizorių pardavimų mažėjimas nebuvo pastebimas. Manoma, kad 2007 metais plazminių televizorių rinką paklausą sudarys 13 milijonų vienetų prietaisų, iš jų 5,1 milijonų vienetų (40%) priklausys 50″ plazminiams televizoriams. Pietų Korėjos kompanijos Samsung ir LG paskelbė, kad ketina padidinti 50″ plazminių televizorių gamybą iki 45%. Japonijos kompanijos Fujitsu Hitachi Plasma Display (FHP) ir Pioneer jau dabar pareiškė, kad 50% jų gaminamų plazminių televizorių įstrižaine yra 50 colių. Didėjanti 50″ plazminių televizorių paklausa iš rinkoje dalyvaujančių kompanijų pareikalavo peržiūrėti kainų politiką. Dar prieš dvi savaites kompanija Matsushita Electric Industrial savo Panasonic 50″ plazminių televizorių kainas sumažino 1000 USD. Samsung ir LG savo 50″ televizorių kainas taip pat peržiūrėjo ir kol kas laiko jas 2000 USD kainos lygyje.