Įstatymai už įstatymo ribų

Finansų ministerija parengė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo pataisas (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 2, 8, 19, 27, 29, 38, 38-1, 50, 52-1 ir 56-1 straipsnių pakeitimo ir papildymo 26-2 straipsniu įstatymo projektas), kuriomis siekiama įteisinti naują mokesčių teisėje piktnaudžiavimo sąvoką. Įstatymo projektui pritarė Vyriausybė, šiuo metu jis svarstomas Seimo komitetuose.

Vadovaujantis įstatymo projektu, piktnaudžiavimu būtų laikomas mokesčio mokėtojo sandoris ar jų grupė, kuriais siekiama gauti mokestinę naudą, „iškreipiant arba slepiant veiklos tikrąją ekonominę esmę“. Ši įstatymo nuostata būtų nukreipta ne prieš mokesčių vengimą, bet prieš mokesčių planavimą – visame pasaulyje įprastą procedūrą, kuri leidžia, laikantis mokesčius reglamentuojančių įstatymų, optimizuoti išlaidas mokesčiams.

Turinio pirmenybę prieš formą galima taikyti ir dabar

Kaip teigia projekto rengėjai, įstatymo pakeitimais siekiama įgyvendinti turinio pirmenybę prieš formą. Tačiau šiam tikslui pasiekti visiškai nebūtina keisti Mokesčių administravimo įstatymo ir pildyti jį naujomis sąvokomis. Jau dabar, vadovaujantis LR civiliniu kodeksu ir mokesčius reglamentuojančiais įstatymais, galima taikyti turinio pirmenybę prieš formą. Jei mokesčių administratorius įtaria, kad mokesčių mokėtojas mažina apmokestinimo bazę ar neteisingai taiko mokesčio tarifą, jis gali taikyti netiesioginius apmokestinimo bazės nustatymo metodus, kainų koregavimą, ginčyti sandorio formą teisme. Tačiau būtent pastaroji aplinkybė – savo teisumo įrodinėjimas teisme – ir yra nepriimtina mokesčių administratoriams. Būtent todėl, kad siekiama išvengti teisminio įrodinėjimo procedūros, o visą sprendimo teisę suteikti pačiam administratoriui, ir siūloma keisti Mokesčių administravimo įstatymą.

Mokesčių administratorius – aukščiau įstatymo

Jei Mokesčių administravimo pataisos būtų priimtos, mokesčių mokėtojai negalėtų būti tikri, kad vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos įstatymais jie teisingai sumokėjo mokesčius. Tuo įsitikintų tik tuomet, kai mokesčių mokėtoją (ar mokestį išskaičiuojantį asmenį) patikrintų mokesčių administratorius. Šiomis pataisomis mokesčių administratorius būtų iškeltas virš įstatymo. Piktnaudžiavimo sąvoka jam leistų nepaisyti galiojančių įstatymų, o mokesčio bazę nustatinėti vadovaujantis savo asmeniniu supratimu apie „tikrąją ekonominę prasmę“, „mokestinę naudą“. Kuomet prievolė apskaičiuoti mokesčius yra nustatyta pačiam mokesčių mokėtojui, jis turi turėti aiškias ir tikslias taisykles, kuriomis vadovaudamasis tą mokestį apskaičiuotų. Tačiau pastaruoju metu priimant naujuosius įstatymus ar pakeitimus einama kitu keliu. Stengiamasi įstatymuose nustatyti kuo daugiau subjektyvių vertinamųjų kriterijų, kurie suteiktų mokesčių administratoriui diskretiško sprendimo teisę. Tokios nuostatos yra itin pavojingos mokesčių mokėtojams, nes atima bet kokią galimybę mokėti mokesčius vadovaujantis įstatymais. Kuomet įstatymai nesaugo mokesčio mokėtojo, jis ieškos būdų apsisaugoti kitaip. Itin išaugs paskatos korupcijai, kyšininkavimui, neteisėtiems pareigūnų veiksmams, šantažui, galimybei mokesčio administratoriaus rankomis susidoroti su konkurentais.

Formuluotės aptakios

Apibrėžiant piktnaudžiavimo sąvoką, turbūt bus sumuštas nekonkretumo rekordas. Projekte pateikiamos nauji, niekada nevartoti išsireiškimai, kurie ne tik nepaaiškina piktnaudžiavimo reiškinio, bet tik dar labiau jį supainioja. Išsireiškimai „mokestinė nauda“, „tiesioginis ar netiesioginis mokesčio mokėjimo termino atitolinimas“, „tikroji ekonominė prasmė“, „pagrįstai laikytinas“, „verslo poreikių tenkinimas“ konkretų kūną įgaus tik tuomet, kai įstatymas bus pradėtas taikyti. Potencialiais pažeidimais taps tokios versle įprastos operacijos ar sandoriai kaip avansų mokėjimas ar grąžinimas, dividendų mokėjimo atidėjimas, turto nuoma, autorinės sutartys, turto mainymas, skolinimas ne bankinėje rinkoje, prekyba akcijomis ir taip toliau.

Stiprinama priešprieša tarp mokesčių mokėtojų ir administratorių

Siūlomi Mokesčių administravimo pakeitimai tik dar labiau pagilins esamą mokesčių administratorių ir mokesčių mokėtojų priešpriešą, užprogramuos konfliktą. Lietuvoje mokesčių administravimo tradicija yra dar jauna, nėra susiformavusi tokia mokesčių administravimo kultūra, kuri leistų protingai ir sąžiningai taikyti vertinamąsias nuostatas. Teigiama, kad priimtos įstatymo pataisos padės puoselėti naujas mokesčių administravimo tradicijas, kels mokesčių administratorių kvalifikaciją ir panašiai. Šis argumentas yra neįtikinamas ir netinkamas. Ir dabar mokesčių administratoriai gali skųsti mokesčių mokėtoją teismui. Būtent tam reikia geros kvalifikacijos, patirties, įgūdžių, ekonominio išmanymo, logikos. Tuo tarpu nustatinėti apmokestinimo bazę, prisidengiant siūloma piktnaudžiavimo sąvoka, nesilaikant įstatymų, būnant viršesniu už juos, didelių įgūdžių nereikia. Jei mokesčių administratoriai dabar nesiryžta savo teisumą įrodinėti teisme, kaip galima tikėtis, kad jie protingai ir teisingai taikys naująsias projekto nuostatas. Jei teisė taikyti naująsias nuostatas bus suteikta tik keliems administratoriams, kaip tuomet reiktų traktuoti šio mokesčio administratoriaus skyrimą vykdyti patikrinimą – kaip užsakymą surasti tokio pobūdžio pažeidimus?

Reikia keisti kitas Mokesčio administravimo įstatymo nuostatas

Vadovaujantis galiojančiu Mokesčių administravimo įstatymu, teisė aiškinti įstatymus suteikta pačiam mokesčių administratoriui – Mokesčių inspekcijai. Tokia tvarka primena žaidimą į vienus vartus – pats aiškinu, pats taikau. Ir nors teigiama, kad mokesčių mokėtojai neprivalo laikytis mokesčių inspekcijos išaiškinimų, vis dėlto itin dažnai šie komentarai tampa teisės aktu, jais vadovaujasi ir teismai, nagrinėdami mokestinius ginčus. Siekiant išvengti tokio, švelniai tariant, interesų konflikto, visų pirma būtina įstatymų aiškinimo ir komentavimo teisę perduoti bent į aukštesnį valdymo lygmenį – Finansų ministeriją.

Problemos priežasčių nepanaikins

Teikiamas Mokesčių administravimo įstatymo pakeitimo projektas, kaip beje ir nemažai kitų, primena stručio politiką, kuomet užsimerkiama prieš tikrąsias problemos priežastis, o pasitenkinama pasekmių maskavimu. Juk mokesčių planavimo ištakos yra ne mokesčio mokėtojo „pikta nauda“, o įstatymo leidėjo valia. Juk mokesčių planavimo galimybė atsiranda dėl valdžios noro mokesčių pagalba reguliuoti ekonomiką. Siekiant verslą pakreipti vienokia ar kitokia linkme, mokesčių įstatymuose nustatomi skirtingi mokesčių tarifai, išimtys, lengvatos ar diskriminacinės nuostatos. Būtent tai ir sukuria prielaidas pasinaudoti įstatymų suteiktomis galimybėmis. Jei būtų norima iš esmės išspręsti mokesčių mažinimo problemą, visos įstatymo leidėjo pastangos turėtų būti nukreiptos išimčių, lengvatų naikinimo ir bendrosios mokesčių naštos mažinimo linkme.