Dirbate nuobodų darbą?

Laimingas tas, kas ryte su džiaugsmu skuba į darbą, o vakare – namo. Bet, deja, kai kurios moterys ryte skuba ne dėl to, kad nori kuo greičiau užsiimti mėgstama veikla, o bijodamos gauti pylos nuobodžiame darbe.

Ką mums suteikia darbas? Visų pirma, priemones išgyventi. Antra, savirealizacijos galimybę, galimybę išreikšti savo gebėjimus ir talentus, perkurti pasaulį pagal save.

Akivaizdu: tam, kad darbas teiktų džiaugsmą, nebūtų nuobodus, reikia ir materialinio suinteresuotumo, ir moralinio pasitenkinimo. Jei kažko iš jų trūksta, žmogus be pasitenkinimo eina į darbo vietą, be pasitenkinimo atsėdi nuobodžiame darbe. Išeitų, kad jis be pasitenkinimo praleidžia pusę savo gyvenimo (jei ne daugiau, jeigu įskaičiuotume nelinksmus pamąstymus apie tarnybą darbo dienos pabaigoje).

Nuobodus darbas = depresija

Smulkiau nenagrinėsime dviejų akivaizdžių priežasčių, dėl kurių darbas gali kelti depresiją. Natūralu, kad jei jums tenka dėti daug fizinių ar intelektualinių pastangų, bet iš to gaunate tik apgailėtiną darbo įvertinimą, susierzinimas yra neišvengiamas.

Negatyvios emocijos garantuotos ir tuo atveju, jei iš pradžių pasirinkta profesija neatliepia jūsų vidinių interesų ir poreikių. Čia net padorus atlygis negali ilgam numalšinti nenoro užsiimti nemėgstama veikla.

Bet yra ir kitų, ne tokių akivaizdžių priežasčių, kodėl net iš pradžių mylimas darbas gali virsti nuobodžiu.

Pirma, kaltės jausmas prieš aplinkinius, pirmiausia namiškius, gali sugadinti jūsų santykį su darbu. Gerai, jei namie supratingai vertinamas jūsų atsidavimas darbui. O jei ne, jei jums nuolat tenka klausytis priekaištų dėl nepakankamo dėmesio vaikams, vyrui, senyviems tėvams… jūs visiems skolinga, skolinga, skolinga… O juk norisi visiškai atsidėti mylimam darbui. Negi viską mesti ir tik vykdyti savo pareigas?

Esmė tame, kad dažnai būtent patys artimiausi žmonės elgiasi egoistiškai. Vaikas visada nori, kad jo mama būtų šalia. Tėvai, kurie laikui bėgant tampa panašūs į vaikus, nori, kad jūs rūpintumėtės jais. Vyras, suprantama, trokšta, kad šalia jo būtų žmona, o ne aukščiausios kvalifikacijos specialistė. Draugai stengiasi praleisti savo laisvalaikį malonioje jūsų draugijoje. Ir visi jie sąmoningai ar nesąmoningai reikalauja savo ir provokuoja jūsų kaltės jausmą.

Kad neprarastumėte savojo „aš” ir netaptumėte greitąja pagalba visiems, kas to nori, reikia suprasti, ko norite jūs. Jei norite dirbti, nereikia to atsisakyti, kad įtiktumėte draugams. Todėl kai tik visi trokštantys jūsų rūpesčio ir dėmesio reikalaus, kad mestumėte dirbti, neskubėkite su jais sutikti ir nekamuokite savęs sąžinės graužatimi.

Kokia jūsų pozicija?

Atsiminkite tai, kad jei nepatenkinsite savo interesų, neturėsite nė fizinių, nė moralinių jėgų patenkinti kitų žmonių interesų. Pasakykite savo artimiesiems, kad jūs nelinkusi svarstyti galimybės mesti darbą ir tvirtai laikykitės savo pozicijos.

Antra, nuovargis neskatina meilės. Kartais darbas tampa našta dėl nuolatinio pervargimo. Chroniško nuovargio fone viskas nusidažo juoda spalva. Ir net norisi mesti mylimą darbą. Akivaizdu, kad šioje situacijoje geriausia išeitis – pailsėti. Bet būna ir taip, kad pailsėjote, o paskui vėl užsivertėte ant pečių naštą ne pagal savo jėgas – ir per trumpą laiką vėl viskas kartojasi, ir darbas vėl tampa nemielas. Kaip to išvengti? Viskas įmanoma, jei tik išmoksite teisingai organizuoti savo laiką.

Padės darbo organizavimas

Čia jums padės „Eizenhauerio principas”, kurio pagrindas – du kriterijai: svarba ir skuba. Pagal šį principą pirmiausia būtina apibrėžti sau svarbius ir skubius darbus. Juos reikia iškart atlikti pačiai. Geriausia, kad tokių darbų būtų kuo mažiau.

Antraeiliai – svarbūs, bet ne itin skubūs darbai. Bet šie darbai gali tapti skubūs, jei neužsiimsite jais laiku. Pažvelkite į sąrašą ir pagalvokite, kam juos galima būtų perleisti. Tai leis jums sumažinti savo krūvį ir neleis pervargti. Jei perleisti nėra kam, teks daryti pačiai.

Čia svarbu tokius darbus atlikti palaipsniui, tolygiai didinant krūvį, o ne laukiant iki tol, kol darbų apimtis taps nebepakeliama.

Toliau: ne itin svarbūs, bet skubūs darbai. Pasistenkite juos deleguoti tam, kas su jais puikiai susidoros. O visa, kas liko – nesvarbūs ir neskubūs darbai, kurių galima ir visai nedaryti.

Santykiai su kolegomis

Nepervertinkite „žmogiškojo faktoriaus”. Viena dažniausių priežasčių, kodėl darbas nedžiugina – prasti santykiai su kolegomis, vadovu, pavaldiniais. Jūs su pasitenkinimu ateidavote į darbą, kol… skyriuje nepasirodė žmogus, kuris jus erzina. Ir štai pastebite, kad jau iš vakaro jums genda nuotaika, pagalvojus apie rytojaus susitikimą.

Priežasčių, kodėl nesiklosto santykiai, gali būti pačių įvairiausių: skirtingi charakteriai, skirtingi požiūriai, nesupratimas, konkurencija, kolegos ar vadovo noras prisiimti jūsų nuopelnus. Visa tai traumuoja, sudaro nuolatinę įtampą, skaudina ir galiausiai baigiasi protrūkiu bei noru keisti darbą.

Bet turite suprasti, kad rasti tylią oazę, kur visi vienas kitą myli ir palaiko, sunku. Todėl pažvelkime, kaip galima pakeisti savo elgesį, kad konstruktyviai bendrautume su kolegomis ir negrįžtume namo, apsikrovę neigiamomis emocijomis.

Pagrindinė klaida, kurią darome darbe ir dėl kurios vėliau kenčiame – darbinių ir asmeninių santykių supainiojimas. Iš kolegų tikimės daugiau, nei jie gali ar turi duoti. Tikimės supratimo, pagarbos ir meilės. Ir kai to negauname, užplūsta nusivylimas ir kitos neigiamos emocijos, darbas tampa nuobodžia pareiga.

Jei panašias nuotaikas pastebėjote savyje, pasistenkite skubiai išsivaduoti nuo bereikalingų lūkesčių ir prisiminti esminę priežastį, dėl ko esate šiame darbe. Nusistatykite sau taisyklę: darbe aš dirbu, o ne aiškinuosi santykius. Atsiminkite, kad vadovas – ne tėvas, kolegos – ne broliai ir seserys. Tai žmonės, turintys savo interesų, savo įsipareigojimų.

Ir jei jų interesai nesutampa su jūsiškiais, tai dar ne pagrindas paversti savo gyvenimą pragaru ar prarasti darbą. Geriau energiją, kurią išeikvojate emocijoms, nukreipkite į darbą. Taip jums mažiau pakenks ir pavyduoliai, ir skriaudikai, ir „blogas” viršininkas.

Ketvirta, būna taip, kad darbas nustoja džiuginti, kai pasiekiate tobulumo ir sustingstate tame taške. Jau viską žinote, viską mokate ir diena iš dienos kartojate tą patį. Tokioje situacijoje nėra tolesnio tobulėjimo galimybės, dingsta interesas, darbas tampa nuobodus ir rutininis.

Jei darbas kelia žiovulį

Pirmasis sprendimas – viską mesti ir ieškoti kažko kito. Bet neskubėkite: prarasti lengva, rasti daug sunkiau. Todėl pirmiau, nei imsite rašyti prašymą atleisti iš darbo, pasistenkite realizuoti save ten, kur kažkada jums tau pavyko. Daugelio gerų darbuotojų klaida ta, kad jie „verda savose sultyse”.

Supratę būtinybę judėti toliau, jie nusiteikia laukti, kol kažkas kitas suteiks postūmį. Pavyzdžiui, vadovas. O jam galbūt tai nė į galvą neateis, priešingai, jūs savo poste jį visai tenkinate. Todėl nelaukite, kad jūsų problemas spręs kažkas kitas. Spręskite jas pats.

Parodykite drąsą ir iniciatyvą. Pasikalbėkite su vadovu, paaiškinkite jam, ką norėtumėte keisti savo darbe. Svarbu, kad galėtumėte jam pateikti konkrečius savo tobulėjimo variantus. Galbūt tai bus mokslai, gal nauja darbo sfera ar paaukštinimas. Apsvarstykite jo reakciją. Tik jei tai bus griežtas „ne”, verta pagalvoti apie kitą darbą. Bet prieš tai darydami iš pradžių susiraskite, kur eiti.

Keiskite požiūrį

Priežasčių, dėl kurių žmonės nesijaučia gerai darbe, sąrašą galima tęsti ir toliau. Tačiau bet kokiomis aplinkybėmis yra vienas universalus patarimas: jei jaučiate, kad jūsų darbas – daugiausia neigiamos emocijos, pasistenkite pažvelgti į situaciją iš kito požiūrio taško.

Iš kokio? Čia įterpsime istoriją apie lokį. Gyveno kartą zoologijos sode lokys. Jam ne itin pasisekė, nes jo narvas buvo per mažas. Jame jis galėjo nužingsniuoti tik tris žingsnius dešinėn ir tris kairėn. Bet štai zoologijos sodas praturtėjo ir lokiui padarė didžiulį voljerą. Naktį, kai jis miegojo, jį pernešė ten.

Ryte visi nekantriai laukė, kada prabus lokys – norėjo pamatyti, kaip jis apsidžiaugs naujomis sąlygomis. Ir ką gi jie pamatė? Lokys pabudo, apsidairė, žengė tris žingsnius dešinėn, kairėn ir vėl nuėjo miegoti. Galbūt ši istorija leis jums suprasti, kad problema glūdi jumyse ir jūsų suvokime.

Jūsų vidiniai rėmai gali neleisti pamatyti situacijos palankesnėje šviesoje. Kad jums pavyktų, pažvelkite į save, savo darbą kitame kontekste, globaliau, lyg iš viršaus (pavyzdžiui, iš paukščio, lėktuvo skrydžio, iš kosmoso).

Galbūt jūsų gyvenimo tikslų fone, jūsų kaip motinos, žmonos, dukros, tiesiog žmogaus paskirtyje visos darbo problemos pasirodys tiesiog smulkios, nevertos jūsų jaudinimosi ir laiko.

Nepavyko? Vis tiek situacija darbe uja į kampą? Tada išeikite. Ir nesigailėkite dėl nieko. Galiausiai pastarieji metai jums atnešė ne tik sunkumus, bet ir naujas, realias galimybes rasti užsiėmimą prie širdies.

Hobio svarba

Psichologinių apklausų duomenimis, žmonės, turintys mėgstamą užsiėmimą, žymiai rečiau skundžiasi darbu ir nuobodumu, palyginti su tais, kurie neturi mėgstamo ir nuolatinio pomėgio. Tai suprantama: hobis paverčia žmogų padėties šeimininku. Jis užsiima tuo, kas jam patinka, pailsi ir patiria teigiamas emocijas.

Nepaisant to, kad jo pastangos skirtos kažkokiam asmeniniam reikalui, neturinčiam aplinkiniams didelės reikšmės, o kai kam gal net atrodančiam beprasmišku, pats tikslo siekimas žmogui gali būti įdomus.

Gyvenimiška sėkmė grįsta pirmiausia mokėjime bendrauti su žmonėmis. Jei jūsų bendravimo menas tobulas, tobula ir karjera, pajamos ir asmeninis gyvenimas. Jei su bendravimu nesiseka, ir kitkas ne itin klostosi.

Ir būkite budrūs. Vienas pačių pavojingiausių – stresas dėl persitempimo darbe. Jūs tapote jo auka, jei:

• Dažnai galvojate, kad darote ne tai, ką norite.
• Diena iš dienos jaučiate laiko stygių.
• Nuolat norite miegoti.
• Naktį itin daug sapnuojate.
• Daugiau nei visada rūkote ir geriate kavos.
• Dažnai konfliktuojate su giminaičiais ir draugais.
• Nuolat jaučiate nepasitenkinimą savimi ir gyvenimu.
• Nenorite kalbėti apie savo problemas, o ir nežinote, su kuo galėtumėte.
• Skolinatės, nors nežinote, kada ir kaip atiduosite skolas.