Zigmas Vitkus: Apie “runkelius“ ir jų šešėlius

Tema apie „runkelių“ ir elito konfliktą yra puikiausias emocinis žaibolaidis, tik, deja, viskas čia taip supainiota, kad negali žinoti, ką tūlas turi omeny, kalbėdamas apie vieną ar kitą. Vis dėlto tokioms diskusijoms yra būdinga „runkelių“ apologija ir elito gėdinimas: girdi, ko čia, niekini paprastą žmogų. Štai ir kabliukas – paprastas žmogus. Kas jis? Iš kur jis? Idealusis tipas? Kerdžius Lapinas? O gal… – kaip sakoma, „vagie, kepurė dega“…

Gal būtų aiškiau, jei kalbėtume apie paprastą ir nepaprastą žmogų. „Vienos dienos kronikoje“ komunistas Rimša (Bronius Babkauskas), jaunystėje kovojęs Ispanijoje, skirstė žmones į gyvuosius ir mirusiuosius, taigi ir mes dabar patogumo dėlei pabandykime suskirstyti žmones į paprastus ir nepaprastus. „Šiaurės Atėnų“ komentaruose vienas diskusijų dalyvis – labai protingas ir įdomus žmogus – atkakliai gynė paprastuosius. Nurodė pavyzdžių iš savo gyvenimo – jis sutikęs daug gerų paprastų žmonių. Papasakojo apie vieną nuostabų senuką su pypkele. Nieko naujo: intelektualai visada turėjo aistrą garbinti kaimą ir paprastą gerą jo žmogų. Visi ir visada taip darė, ir ne tik Lietuvoj. Tiesa, gana dažnai tokiems garbintojams paprastieji, progai pasitaikius (iš nesupratingumo), galvas nukapodavo, bet ne tai dabar svarbu. Svarbu kitkas – kad intelektualas paprastą žmogų visuomet garbindavo ir tebegarbina. Tokia pozicija yra grynai elitarinė, arba, kitaip tariant, intelektualas, garbinantis kaimo žmogų ir jo gyvenimo būdą, yra gryniausias elitaristas. Pats kaimo žmogus niekada negarbins savo „paprastumo“.

Tačiau kas yra paprastas žmogus? Štai kur klausimas. Dabar sakoma, kad tai – „runkelis“. Galbūt, bet tai tokia sąvoka, kurią pačią pirmiausia reikėtų paaiškinti. Bėda ta, kad šie du žodžiai, „runkelis“ ir „paprastas“ pradėti vartoti kaip sinonimai. Aiškios ribos tarp jų nebuvimas sukėlė tikrą sumaištį, atrodytų, netgi objektyviai egzistuojantį visuomenės pasidalijimą, kai „runkelis“ yra komplimentas, rodantis žmogaus paprastumą, pirmapradį naivumą ir netgi nepakaltinamumą.

Kasdienėje kalboje, kuri yra svarbiausia ir informatyviausia, pavadinti kitą žmogų paprastu, reiškia pasakyti jam komplimentą. Paprastas žmogus yra tas, kuris kuklus, nepagiežingas, ne aferistas, pasiruošęs padėti, nemanieringas, nevisažinis, geras žmogus, ir tiek – taip apie tokius sakoma. Paprastas žmogus yra vertybė. Tokių žmonių nedaug, nors, ačiū Dievui, pasitaiko.

„Runkelis“, priešingai, nėra paprastas žmogus. Jis yra visuomenės pažangos stabdys: bukas, tamsus, pagiežingas, šiurkštus, linkęs apkalbėti, linkęs nuolat skaudinti kitą, žeminti jį, sublimuoti į kitą visą savo nevykėliškumą, nesėkmes, savo nesugebėjimą džiaugtis ir mylėti, kitaip tariant, visą savo dvasios skurdumą. Taigi įvardyti kitą arba patį save kaip „runkelį“ toli gražu nėra komplimentas. Iki skausmo pažįstama situacija – toks žmogus yra linkęs keikti Vytautą Landsbergį; toks keikimas karūnuoja ir pateisina visą jo nevykusį gyvenimą. Psichologai tokį tipą yra išnarstę iki kaulų smegenų: žmogus, stumiantis visą savo tamsą kitam, keliantis savo purvą ir drebiantis jį kitam į akis. Visi šie bruožai nepriklauso nuo išsilavinimo, tačiau… Pabandysiu suformuluoti kuo korektiškiau – ne visi tie, kurie neišsilavinę, yra „runkeliai“, tačiau „runkeliai“ paprastai būna neišsilavinę. Tiek siaurąja, tiek plačiąja prasme. Ne apie aukštojo mokslo baigimą kalbu – o apie tam tikrą potencialą nepavirsti kiaule.

Štai kad ir Dūkštas. Mažas miestelis. Vos daugiau nei tūkstantis gyventojų. Devyniasdešimt šeši procentai „runkelių“ (tyrimo nedariau). Likusių keturių procentų dėka dar įmanoma kažkaip laikytis. Tie keturi procentai yra paprasti, geri žmonės. Jų namuose – Trispalvė ir Vytis, jie atsimena Baltijos kelią ir dieną, kai prie Ignalinos stovėjo susikibę rankomis. Jie išgyvena. Jie jaudinasi. Jie perka Baltijos kelio audiokasetę, kurioje Vilius Vilčinskas ir Eurika Masytė dainuoja. Dar ir Kernagis… Visi kiti atstovauja tamsai. Nenoriu smerkti… Nežinau, kodėl, bet tai susiję – „runkeliai“ nešvarūs tiek fiziškai, tiek dvasiškai, sugriuvę. Užguiti ir užsiguję (paprasto žmogaus niekas niekada neužguis), geriantys, Dieve, kaip banalu, mušantys savo vaikus ir negerbiantys savo žmonų, žmonos, negerbiančios vyrų (abiem atvejais nėra už ką), tinginiai, sukčiai, besijuokiantys iš tų keturių procentų, apkalbantys juos, besišnabždantys, patvoryje begulintys, žolės ir saulės nematantys. Ir pypkutės jie nerūko…

Ar čia valdžia ir Vytautas Landsbergis kalti? Ne, tik jie patys, nes kiti tokiomis pačiomis sąlygomis išliko paprasti ir geri. Tvarkingi ir sąžiningi. Jie patys kalti – jais manipuliavo, taip, bet taip pat manipuliavo ir visais kitais. „Runkelis“ yra tas, kuris nuolat teisinasi ir laukia, kad būtų teisinamas. O visa bėda – jis pats: jis kaltas, jog jo siaura kakta ir kad jis nemato medžio, o tik medieną.

Dūkštas geria? Geria. Iš blogo gyvenimo? Nieko panašaus – pripratę spjaudyti Dievui ir savo artimui į veidą, jie naikina savo kūnus, kaip blogis blogį. Gėrimas yra padarinys tos tamsos, kuri jau buvo juose nuo pat pradžios. Pradžios. Nemistifikuoju. Žmogų sukuria kitas žmogus. Išmoko. Bet tai nekeičia esmės. Tamsa tamsą. „Runkeliai“ gviešiasi turto, nori lobti, bet negali, dėl to jie gali padaryti bet ką. Baisu dėl tų keturių procentų Dūkšte. Beje, miestelyje nėra policijos. Tik paštas, ambulatorija, vaistinė ir trys parduotuvės. Bažnyčia. Dar yra bažnyčia.

Tačiau „runkelių“ gyvena ne tik Dūkšte – tai tik metafora. Miestuose jų ne mažiau – ne vien dėl to, kad didžiąją mūsų miestų gyventojų dalį sudaro iš kolchozų ir pokolchozinių „runkelynų“ suvažiavę… Ne čia bėda slypi: taip, tapimas „runkeliu“ yra susijęs su kolektyvizacija, industrializacija ir po to sekusia demoralizacija, tačiau tai ne viskas – yra daugybė būdų tapti „runkeliu“. Kolektyvizacija – nusikaltimas, tačiau… Ji tiesiog suaktyvino žmonėse jau slypėjusi blogį – pavydo, neapykantos daigus, taigi negalima suversti visko tarybų valdžiai, nes tai panaikintų konkretaus „runkelio“ atsakomybę; o to daryti negalima, nes „runkelis“ to tik ir telaukia, maža to, jis pasirengęs sudraskyti kiekvieną, kuris jam bus nurodytas kaip kaltininkas – tuomet geriau tegu drasko save…

„Runkelių“ gyvena ne tik Dūkšte. Didelis, plačiapetis vyras, jaunystėje mėgęs svaidyti diską, taip pat yra „runkelis“. Kadangi „runkelis“ yra kiekvienas, kuris negerbia artimo savo ir spjaudo jam į veidą. Nors nebūtinai tiesiai į veidą, galbūt sau į nosinę, o po to teplioja tavo namų durų rankeną. Tai „runkelis“. Tai „runkeliai“. Jie – kerdžiaus Lapino, minėto dėduko su pypkele, daugybės nuostabių senučiukų priešai. „Runkeliai“ – šviesos priešai. „Runkeliai“ užmuštų kerdžių Lapiną, jeigu jis gyventų šiandien (nejučia pamaniau, kad kerdžiaus Lapino atitikmuo mieste turėtų būti Levas Karsavinas).

Kai imi kalbėt, visa kalba linksta į kaimą – tai tikriausiai normalu – ten milžiniškos problemos. Dar viena svarbi pastaba – didelė dalis tų, kurie sėdi valdžios postuose, taip pat yra „runkeliai“. Dėl tos pačios priežasties – jie nemyli artimo savo. Jie tiesiog nekenčia jo, nes jis kelia problemų. Kitaip tariant, „runkelis“ (arba „postrunkelis“), sėdintis naujame ministerijos tualete, yra ne mažesnis „runkelis“. Pinasi man praeitis galvojant apie „runkelius“, atrodo, kad jie amžinai buvo ir bus, adaptuosis, galbūt bus vadinami kitaip…

Kuo jiems galima padėti? Nors… akimirkos siautulio pagautas nebūčiau toks humaniškas: objektyvūs duomenys rodo, kad niekuo… ir tai yra labai baisu. Remiantis sociologija ir psichologija… Taigi empiriškai yra pragaras. Ko laukti? O gal verta pagalvoti apie tai, kad ten, kaip empiriniai mokslai rodo, kad, kai jau, rodos, viskas, nėra išeities, ten prasideda tikėjimas? Nežinau. Gerai, kad Vilius Orvidas mirė, nes jį „runkelių“ jaunimas būtų užmušęs. Kaip beprotį. Jeigu nebūtų užmušęs, tai mažų mažiausiai būtų gėręs ant jo šventų akmenų ir mergas tvirkinęs, nes „runkelis“ yra ištvirkęs senąja to žodžio prasme. Ištvirkintas savo nesugebėjimo ir nuolatinių pasiteisinimų.

Paprastas žmogus nėra „runkelis“. Gaila, kad dėl sąvokų maišymosi galbūt kartais užgaunami ne tie, kuriuos reikėtų užgauti. Nors šiaip jau, jeigu nesi „runkelis“, tai ir neužsigausi. Visi gerai atsimena pasakymą apie vagį ir jo degančią kepurę. Nuo ko ir norėjau pradėti. Dar prisiminiau… Paskutiniai rinkimai yra puikus „runkelinio“ mąstymo pavyzdys – „runkeliais“ taip lengva manipuliuoti, kad net gėda. Bėda ta, kad „runkelis“ nesugeba galvoti pats, todėl už jį galvoja sistema. Tai pirma, o antra, ir tai yra logiška išvada, jeigu jis nesugeba galvoti savarankiškai, vadinasi, jis yra nepajėgus atgailauti. Kadangi atgaila yra individualus aktas. Jeigu jis nesugeba atgailauti, tuomet jis yra nepajėgus apsivalyti. Suvokti. Atsimenu, kartą per etnografinę praktiką užėjau pas vieną močiutę, į vėsų erdvų jos namą, netoli Seredžiaus; ji pavaišino šaltu pienu ir atpjovė lašinių. Po to kalbėjomės. Išėjus suspaudė prieširdį, kai pagalvojau apie „runkelius“ (tiesa, tuomet jie dar nebuvo taip vadinami): tvarkinga, gera, besišypsanti senutė. Tegu apsaugo ją. Kas tik gali. Ar ji gyveno lengvesnėmis sąlygomis nei bet kuris kitas? Ar ja mažiau manipuliavo? Ne. Ne čia šuo pakastas. Ir vėl į kaimą suku… Gal dėl to, kad ten iš tikrųjų auginami „runkeliai“… Juokauju. Šiaip ar taip, visa, kas pasakyta apie kaimą, tinka ir miestui – skirtumas tik toks, kad kaime problemos matomos kaip ant delno.

Pabaigai: paprastas žmogus myli save ir artimą savo. „Runkelis“ gašliai liečia tik savo tamsą. Ir jeigu priešas ateitų (neduok, Dieve), „runkeliai“ būtų pirmieji visuotinio išbuožinimo aktyvistai, būtų pirmieji skundikų tinklo mezgėjai, jie būtų pirmieji, kurie sutiktų priešą su gėlėmis, prirautomis paprastųjų darželiuose… Istorija kartotųsi. Ir dar trumpa istorija: Čižiūnuose, netoli Dysnų, Čepelės bites augino. Visi trys sūnūs šauliai buvo. Po karo bėgo. Vienas į Ameriką, kitas į Sibirą, trečias kažkur Vokietijoje žuvo. Name liko tėvas, motina ir sesuo. Tėvas buvo bitininkas ir geras ūkininkas. Po vienos nakties, anksti atsikėlę, rado visus avilius vandeniu užpiltus ir visus korius išimtus… (tėvą vėliau mirtinai sumušė). Ar kas nors pasikeitė? Ar negalėtų tai pasikartoti? Ne rusai avilius nusiaubė ir ne uraganas su lietumi, o „runkeliai“, tie, kurie žolę pas Čepeles pjovė, kurie vienoj bažnyčioj meldėsi, „runkeliai“, nors tada dar niekas jų taip nevadino…