Sonio Bargerio ir Hell
Pasakojimas apie Hell's Angels baikerių klubą – tai pasakojimas apie rinktinių vyrų broliją. Vyrų, kurie kovoja ir miršta vieni už kitus, nesvarbu, kas benutiktų. Ouklando Hell's Angels, (kaip ir kiti klubai) priklausė nuo jame esančių žmonių individualybės. Žmonės ateina ir išeina, gyvena ir miršta. Daugelis dar nuo senų laikų užsilikusių senių bastosi kartu su šiuolaikiniais jaunikliais. Tikra tiesa – kai kurie šių vyrų tokie keistuoliai, kad sunku net patikėti, tačiau kaip ten bebuvę – mes vieningi. Kai gyvenimas nebeglosto paplaukiui, kai virš galvos mojuoja kumščiais ir aplinkui skraido kulkos, draugo pečiai šalia labai praverčia.
Manęs labai daug klausinėja apie priėmimą į klubą. Tikrai, labai jau daug spėlionių apie tai. Štai, kad ir toks pavyzdys: sakoma, kad norėdamas tapti Hell's Angels nariu, turi ką nors nužudyti. Iš tiesų nėra jokio ypatingo ritualo, išskyrus buvimą naujoku. Naujokas – tai klubo pastumdėlis ir juodadarbis. Prieš susirinkimus reikia sutvarkyti klubhauzą, sustatyti stalus, įsitikinti, kad yra kavos ir maisto. Renginiams pasibaigus reikia išvalyti patalpas – ši pareiga tenka tol, kol atsiranda jaunesnis naujokas. Tačiau naujokai gali būti ir patys didžiausi skandalistai, kaip, pavyzdžiui, ir nutiko Altamonte: pirmieji atlėkė, paskutinieji išvažiavo ir visiems įrodinėjo savo tiesas. Atrodo, kad naujokai smagiausiai leidžia laiką.
Dauguma mūsų buvome nebaigę mokslų, išmesti iš mokyklos, nesusitupėję ir visai tuščiomis kišenėmis. Gyvenome draugų ir pažįstamų garažuose. Visas mūsų turtas – tai drabužiai, kuriais vilkėjome, ir motociklai, ant kurių lakstėme. Gerai tiems, kas turėjo dvejas poras kelnių – žiemą susimaudavo abejas. Prisimenu, kaip kartą vienas mūsiškis batų parduotuvėje nudžiovė visą glėbį motociklininkų batų. Parsitempus namo paaiškėjo, kad visi jie dešinės kojos. Ką noriu pasakyti – viskuo dalijomės, net rizika.
Hell's Angels – tai klubas, kuris bando gyvuoti laikydamasis kuo mažiau taisyklių. Baigiantis šeštajam dešimtmečiui buvo atspausdintos pirmosios taisyklės – specialios Kalifornijos taisyklės. Po Kalifornijos susirinkimo šios taisyklės buvo išplatintos. Nė neįsivaizduoju, kas galėjo nutikti, bet kažkuriam nevykėliui pavyko jas pamesti pakeliui namo. Jau kitą dieną taisyklės puikavosi San Francisko dienraščio pirmajame puslapyje!
Štai kelios taisyklės iš tų, kurios buvo išspausdintos. Yra ir kitos, bet jos skirtos tik mums ir niekam kitam nelemta jų sužinoti.
„Susirinkimai šaukiami kartą per savaitę, numatytu laiku, tam skirtoje vietoje.”
Pirmieji susirinkimai vykdavo Gonsalveso jaunesniojo namuose, rūsyje.
„Praleidus susirinkimą be rimtos priežasties, skiriama dviejų dolerių bauda.”
Net nuostabu, kokia didelė ta bauda dabar atrodo. Šiuo metu tai tikriausiai prilygtų penkiasdešimčiai ar visam šimtui baksų.
„Merginos susirinkimuose nedalyvauja, nebent būtų kokia nors ypatinga proga.”
Viskas ir taip aišku.
„Visi nauji nariai susimoka penkiolikos dolerių stojamąjį mokestį. Klubas duoda antsiuvą, kuris išlieka klubo nuosavybė”.
Antsiuvai nepriklauso nariams – jie yra klubo nuosavybė (dabar jau korporacijos nuosavybė). Štai ši taisyklė kelia nemažai problemų: dažniausiai tada, kai šnipai ir visokie perėjūnai atiduoda spalvas mentams.
Išsiaiškinus, kad kas nors slapta informuoja policiją, iš tokių skundikų reikalaujame gražinti antsiuvus. Pagal mūsų įstatus, tai klubo nuosavybė, tačiau dažniausiai antsiuvų atgauti nepavyksta.
Antsiuvas – tai mūsų simbolis, štai kodėl baikeris gali kovoti dėl taip vadinamų spalvų iki mirties. Jo netekti – didžiulė negarbė, o mentai taip ir siekia atimti. Jie netgi gauna orderius apieškoti ir paimti klubo nuosavybę bei konfiskuoti motociklus vien tik dėl to, kad ant jų išpiešti mūsų simboliai.
Moterys. Merginos. Mergužėlės. Paukštytės.
Negali be jų gyventi, bet iš jų kaulų sriubos irgi nevirsi. Jei tik kur nors netoliese yra Hell's Angels baikerių, nė neabejok, kad šalia sukiojasi ir mergiotės, moterys ar šiaip kokios mergšės. Kuo geresnis Hell's Angels baikeris, tuo aukštesnio lygio mergužėlę nusikauna. Kuo skiriasi geras baikeris nuo puikaus? Ogi puikaus Hell's Angels baikerio mergina niekada neatsisakys dalyvauti pasilinksminimuose. Padarytume bet ką, kad tik mūsų pasivažinėjimuose, klube vykstančiuose tūsuose dalyvaujančios ar šiaip kartu su mumis laiką leidžiančios moterys ir merginos būtų šimtu procentų saugios. Tik paliesk Hell's Angels moterį bent pirštu – ir rizikuoji užsitraukti ne tik jos vyro ar draugo, bet ir visų Hell's Angels rūstybę.
Pirmaisiais Hell's Angels klubo gyvavimo metais labai jau retai kuriam klubo nariui pasisekdavo pasigauti kokią patrauklią ar protingą, bandančią padaryti karjerą merginą. Išskyrus Tomį Tomasą, kuris buvo vedęs ir mane, nuolat turintį pastovią draugužę, jei kam nors ir pasisekdavo pasigauti kokią mergelę, tai beveik galėjai garantuoti, kad tai kokia miesto mergšė, kurią dulkina, kas tik netingi.
1950 metais norėdami pasigauti kokią paukštytę, turėdavome vykti į Tichuaną, arba paprasčiausiai tekdavo pasidžiaugti tuščiomis pagyromis. 1960-aisiais situacija visiškai pasikeitė. Prasidėjo laisvos meilės ir narkotikų laikai. Hell's Angels visiškai nesiekė laimėti Amerikos dukterų širdžių, bet žiniasklaidoje ir kino filmuose mums buvo skiriama tiek daug dėmesio, kad išmušė mūsų didžioji žvaigždžių valanda. Daugelis klubo vaikinų turėjo nebe vieną, o kelias merginas, su kuriomis kartu gyveno.
Daugelis visuomenėje gerbiamų moterų prisipažintų, kad jas traukia laukiniai, mačo tipo vyrai. Pas juos ir nueina, kol jautruoliai stovi išsižioję ir nesumoja, ko čia griebtis. Taip jau gamtos sutvarkyta, kad vyras turėtų daug mergužėlių. Galbūt tai jas ir užveda.
2000 m. gegužės 5 d. įkurtas elektroninis (ISSN) leidinys – mokslui, švietimui, pramogoms ir gyvenimiškoms aktualijoms skirtas portalas www.straipsniai.lt, kovojantis su kasdienine rutina. Šiandien portale paskelbta virš 15000 straipsnių ir naujienų.