„Runkelio“ mentalitetas ir dialogo „kultūra“
Nerangiomis gyvulio manieromis visą Lietuvą išsižioti privertusi kaimenė Vilniuje yra beprecedentis darbo išvargintosios, jo jau senokai nedirbančiosios ar niekad neragavusiosios minios akibrokštas dirbančiai valstybės liaudžiai. Taip, tai pačiai, kuri kasdien moka mokesčius, sunkiai dirba nuo aušros iki sutemų.
Tos pačios, kuri kasdien vairuoja troleibusus, kepa duoną, dėsto paskaitas kolegijų ar universitetų auditorijose, skenuoja prekes prekybos centruose ir šąla prekyvietėse po atviru dangumi.
Ne, tikrai šaliai dirbantieji ir sunkią valandą ją išlaikantieji neturėjo nei laiko, nei ūpo su šypsenomis (!), o vėliau ir kruvinais krumpliais Seimo aikštėje stovėti. Ne, sunkiai duoną uždirbantieji tądien darė tai, ką kasdien daro tūkstančiai į aikštę nesusirinkusiųjų − dirbo.
Į aikštę susirinko nuvalkioti rėksniai ir demagogai, viltį neva praradusieji (ar kada turėjusieji?), rinkimų (kuriuose nesivargino dalyvauti) rezultatais nusivylusieji, aukštojo mokslo neragavusieji ar jį dykai už tos pačios valstybės pinigus gavusieji, mušti, laužyti ir naikinti susirinkusieji. Nei profesinių sąjungų stiprėjimo, nei korporatizmo kūrimosi sugyvulėjusi minia nė nepriminė. Ji priminė badaujančią gyvulių armiją. Badaujančią ne tiesiogine šio žodžio prasme (juk švaistėsi brangstančiais (ir neįperkamais?) maisto produktais), o kultūrine prasme − miniai reikia švietimo.
Runkelio mentalitetu apsišarvojusiai miniai reikia išmokti, ne rėkti, o dirbi, ne klykti, o diskutuoti, ne piktintis, o solidarizuotis, ne kumščiais mojuoti, o į rinkimus ateiti, ne biuletenį gadinti, o į partijų programas, bet ne į veidus įsigilinus balsuoti, ne niokoti, o protestuoti, ne keiktis, o atsiprašyti ir ne sugyvulėti, o ramiai apsvarstyti.
Minia pati nežinojo, ko susirinko. Nelabai žinojo ir prieš ką protestavo. Kvaileckio, Šmirkilo ar Durniausko kviečiama minia protestavo prieš Seimo Pirmininką, Premjerą, Volstrytą, bombardavimus Gazoje, infliaciją, brangų benziną, suvaržytą prekybą svaigiąja mira, dainingą Seimą ar prieš krizę, su kuria Lietuva kol kas tvarkosi dar gana neblogai.
Sugyvulėjusiai miniai buvo nė motais svaidomi maisto produktai, daužomi mokesčių mokėtojų langai, terliojamos sienos, skaičiuojama, jau milijonus siekiantys nuostoliai ar tarptautinė gėda ne tik prieš užsienio kolegas, bet ir prieš save patį, kad tokioje visuomenėje mes gyvename.
„Aukštosios“ politikos chamas Šmirkilas net drįso sau samprotauti, kad neva naujoji Vyriausybė su visuomene neieškojo dialogo, o įžūliai ir banditiškai tai pačiai visuomenei melavęs „politikierius“ su savo klika jau kelerius metus to dialogo „ieškojo“. „Kas ieško tas randa“ pasakojo viena sena reklama apie geltonuosius telefonų knygos puslapius. Tačiau sunkoka rasti tai, ko niekad ir nesivarginai ieškoti.
„Runkelio“ mentalitetas dar beprotiškai gajus besiformuojančioje modernioje visuomenėje, nuolat besikaunančioje su savo provincialumu ir mąstymo ribotumu, kasdien matomiems visur, kur tik akys žvelgia. Šiandieninė Lietuvos visuomenė yra paremta ne bendruomenėmis, o atskirais susvetimėjusiais individais, veikiančiais pragmatizmu grindžiamose grupėse, kuriuos tevienija pigūs merkantilistiniai, „atkato“ saitai, bet ne panašios idėjos ar bendražmogiškos vertybės. Tos pačios idėjos ir tos pačios vertybės, su kuriomis negimstama, tačiau kurios iškristalizuojamos pokalbio, dialogo, konstruktyvaus ir taikaus ginčo metu. Springstančia, trenkiančia neužgydytos skrandžio opos kvapu, burna ir apsiseilėjusiomis lūpomis tėra šaukiama, bet nei klausoma, nei samprotaujama.
Dialogo kultūros nenupirksi, ji neateis nei su struktūriniais Europos Sąjungos fondais, nei su ekonomikos klestėjimu, nei su akcijų biržų šuoliu, it raketa, į viršų. Dialogo kultūra neįgyjama, jos tiesiog išmokstama. Išmokstama, visų pirma, ne išmokus kalbėti, o, atvirkščiai, išmokus klausyti ir išgirsti. Išmokstama tada, kai mąstoma savo galva, kai svarstoma ir abejojama, bet, kai reikia, sutinkama. Išmokstama ir tada, kada reikia paduoti ranką prieštaraujančiajam, jei matoma, kad valstybės ir visos tautos interesai yra nepalyginamai svarbesni, nei opozicinių partijų Seime namų darbai Europos Parlamento ir Respublikos Prezidento rinkimų išvakarėse.
Galų gale, sugyvulėjusi minia yra laisva tik tada, kai visi vienu metu šaukia ir vienas kito negirdi…