Neformalios jaunimo grupuotės

“Kiaulidėje gyvename, tai kodėl nesielgti kaip kiaulėms” – taip visuomenę ir save apibūdina pankai.
Nors pirmieji neformalūs jaunimo judėjimai susiformavo maždaug prieš penkis dešimtmečius ir jau tapo neatskiriama visuomenės dalimi, tėvai, kurių atžalos įsitraukia į vieną ar kitą grupuotę, vis dar linkę pulti į paniką Pasak amerikiečių psichologo Abrahamo Maslou, priklausyti grupei yra vienas pagrindinių žmogaus poreikių. Poreikių piramidėje jis eina iškart po fiziologinių poreikių ir yra net svarbesnis už meilę ar saviraišką. Priklausymas grupei suteikia tam tikrą saugumą – grupės narius vienija bendri įsitikinimai, pomėgiai, jie gali elgtis ir kalbėti, kaip nori, ir jaučiasi suprasti. Yra grupių, kurioms priklausyti – garbė.

Vertinimas

Dėl jaunimo noro išsiskirti iš aplinkos, šokiruojančios išvaizdos, o kartais ir elgesio neformalūs jaunimo judėjimai sulaukia vyresnių žmonių nepasitikėjimo ir dažniausiai vertinami neigiamai. Jaunuoliai kartais užsipuolami nė nepabandžius pasidomėti jų propaguojamomis vertybėmis – tai labai neatsargus žingsnis, priverčiantis juos dar labiau užsisklęsti – vėliau rasti bendrą kalbą gali jau būti nebeįmanoma. Būtent todėl specialistai tėvams pataria ne pulti moralizuoti, o labiau pasidomėti vienu ar kitu judėjimu – taip parodysite pagarbą savo atžalai. Tačiau dėl informacijos trūkumo diskusija su vaiku gali virsti įžeidinėjimų virtine, o ne vienas kito nuomonę gerbiančių žmonių pokalbiu.

Klasifikacija

Pasak jaunimo subkultūrų eksperto Arūno Abromaičio, dauguma jaunimo judėjimų atsirado JAV ir Didžiojoje Britanijoje neturtinguose visuomenės sluoksniuose, tačiau dabar šio reiškinio neriboja nei valstybių sienos, nei socialinė padėtis. Lietuvoje irgi jaučiamas jaunimo susidomėjimas pasaulyje populiariomis subkultūromis, nors dėl ilgo priklausymo totalitarinei sistemai jos pasireiškė gerokai vėliau. Pagrindinis jaunimo grupuočių klasifikacijos kriterijus – muzikinis stilius, tačiau kartu su juo svarbią reikšmę turi ir apranga, gyvenimo būdas bei filosofija.

Bruožai

Subkultūros išsiskiria egalitarizmu (lygybe) tai yra svarbus ne atskiras individas, o visa grupė, pavyzdžiui, alternatyvios muzikos koncertuose tarp muzikantų ir klausytojų praraja beveik neegzistuoja. Kitas bruožas – teatrališkumas – siekiama sukurti savą tikrovę, kuo mažiau priklausomą nuo masinės kultūros. “Tam naudojami specifiniai drabužiai, žargonas, gestai”, – aiškino Abromaitis. Daugeliui jaunimo grupuočių būdingas dvasingumas, idealizmas, idėjiškumas.

Istorija

Visada egzistavo judėjimai, žvelgiantys į pasaulį kitaip nei dauguma. Neretai jie būdavo inspiruojami jaunų žmonių, tačiau atskiros jaunimo kultūros atsirado tik XX amžiuje. Jos – modernios industrinės visuomenės produktas. Primityvesnėse visuomenėse jauni žmonės buvo priversti labai anksti pradėti dirbti ir perimti suaugusiųjų papročius, o dabar žmonės turi daugiau laisvalaikio ir kartu galimybių formuoti savo požiūrį į aplinkos procesus.

Jaunimo subkultūrų pradžia laikomas hipių judėjimas, išplitęs septintąjį dešimtmetį. Jie išsiskyrė ne tik išvaizda, bet ir propaguojamomis idėjomis: pacifizmu, vegetarizmu, susirūpinimu ekologija. Hipiai greitai neteko įtakos, nes atsirado naujų judėjimų. Kartais prie jaunimo judėjimų priskiriami baikeriai, atsiradę iškart po Antrojo pasaulinio karo. Vis dėlto šiuo metu baikerių judėjimui priklauso daugiausia vidutinio amžiaus žmonės, o jaunimo ten nedaug.

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje susiformavo trys dideli ligi šiol populiarūs judėjimai: pankai, metalistai ir reperiai. Tuo pat metu išplito ne tokie populiarūs skustagalvių ir gotų judėjimai. Naujausias šiuo metu yra technomuzikos gerbėjų judėjimas, susiformavęs maždaug prieš dešimt metų.

Pankai

Žodžiu “punk” kažkada buvo vadinamos prostitutės, o XX amžiuje jis įgavo purvo, atmatų, šiukšlių reikšmę. Judėjimas pradėjo formuotis JAV, tačiau ten neišplito – pagreitį įgavo tik persikėlęs į Didžiąją Britaniją. Pankroko aukso amžiumi laikomas aštuntojo dešimtmečio vidurys ir antroji pusė, o žymiausia grupė – “Sex Pistols”. Pankroko muzika primityvoka, tekstai – šokiruojantys, drąsiai kalbantys apie visuomenės negeroves – nelygybę, savižudybes, abortus. Scenoje pankroko muzikantai elgiasi nesivaržydami: spjaudosi, nusimauna kelnes, šlapinasi žiūrovų akivaizdoje. Jau judėjimo pradžioje susiformavo tam tikri pankų išvaizdos standartai – odinės striukės, siauri atraityti džinsai ar languotos kelnės, kareiviški batai, auskarai ir irokėziškos skiauterės.

Pankų judėjimo varomoji jėga buvo protestas prieš socialinę nelygybę ir vartotojišką visuomenę. Svarbus pankų pasaulėžiūros bruožas neviltis ir nihilizmas – nuomonė, kad ateities nėra, skatino gyventi šia diena. Pankų manymu, sistema žlugdo individą, todėl bet kokia sistema yra blogis. Dauguma pankų – apolitiški arba laikosi kairiųjų pažiūrų. Pankai aktyvūs pacifistai ir žalieji, daugelis jų – vegetarai. Tarp pankų vyrauja absoliuti rasinė, socialinė, seksualinė tolerancija.

Lietuvoje pankai atsirado apie aštuoniasdešimtuosius, tačiau perėmė daugiau išorinius nei vidinius judėjimo bruožus. Tuo metu susibūrė pirmosios pankroką grojančios grupės, pradėti organizuoti pankroko festivaliai, spausdinami fanzinai (nedidelės apimties ir tiražo neoficialūs, daugiausia – kopijavimo aparatu padauginti leidinukai). Vėliau pankų judėjimas buvo kiek prigesęs, tačiau dabar vėl jaučiamas pakylėjimas.

Metalistai

Ši grupė atsirado aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Įtakos turėjo ekonominė krizė ir Vietnamo karas – buvo nusivilta hipių idealizmu, į sceną išėjo pesimistinių nuotaikų dainų kūrėjai. ėymiausia metalo grupė – “Black Sabbath”. Metalo muzika išsiskiria grėsmingumu, tekstai iš pradžių buvo panašūs į pankroko, vėliau įsivyravo mistinės temos apie tamsiąsias jėgas, pomirtinį pasaulį. Iš baikerių metalistai perėmė odines striukes ir ilgus plaukus. Mėgstami juodi marškinėliai su muzikos grupių emblemomis, sunkūs batai, satanistiniai ir pagoniški aksesuarai – apversti kryžiai, pentagramos, įvairūs senoviniai simboliai.

Didžiausią dėmesį metalistai skiria muzikai, tačiau juos vienija ir kiti bendri bruožai – polinkis į nihilizmą, apolitiškumas, neigiamas požiūris į krikščionybę (manoma, kad ji žlugdo laisvę). Tik maža dalis metalistų iš tiesų domisi satanizmu, labiausiai mėgstamos senosios pagoniškos religijos. Dalis metalistų nereligingi.

Lietuvoje metalistai atsirado devintajame dešimtmetyje, tačiau kol ryšiai su užsieniu buvo ribojami, judėjimas buvo labai chaotiškas. Įvairiu metu Lietuvoje buvo leidžiamos kelios dešimtys metalinės muzikos fanzinų. Pradėti rengti festivaliai “Death comes”, “Naujas kraujas” organizuojami ligi šiol.

Gotai labai rūpinasi savo išvaizda – kūno priežiūrai ir drabužiams skiria daug lėšų ir laiko.

Gotai

Judėjimas atsirado aštuntojo ir devintojo dešimtmečių sandūroje Didžiojoje Britanijoje ir yra kildinamas iš pankų. Gotai atmetė pankų nihilizmą. Judėjimo pradininkais laikoma grupė “Bauhaus”. Muzika liūdna, net verksminga arba priešingai – baugiai riaumojanti. Judėjimas ypatingą dėmesį skiria estetikai. Gotai nori būti panašūs į numirėlius, vampyrus, todėl dažosi veidus baltai, nešioja raudonus kontaktinius lęšius, skutasi antakius. Merginos rengiasi labai seksualiai, vaikinai kartais velkasi moteriškais drabužiais, kad būtų paslėpta lytis. Gotai domisi istorija, todėl jų kostiumai gali priminti senovę. Jie žavisi ir literatūra, daile, kitais menais, įkvėpimo semiasi iš praeities, domisi senosiomis religijomis.

Gotams įprastas niūrumas, mirties, savižudybės poetizavimas. Lietuvoje gotikinis judėjimas – jaunas, tačiau sparčiai populiarėjantis. Šiemet Vilniuje jau antrą kartą organizuojamas gotikinės kultūros festivalis “Kunigunda lunar fiest”.

Skustagalviai

Skustagalviai (skinheadai) atsirado Didžiojoje Britanijoje XX amžiaus septintojo dešimtmečio viduryje tarp darbininkų klasės jaunimo. Iš pradžių tai buvo draugų būrelis, vėliau įgavęs rasistinių atspalvių, ypač išryškėjusių, kai į Didžiąją Britaniją prigužėjo emigrantų iš Azijos, daugiausia – Pakistano. Imigrantai sukėlė neigiamą darbininkų klasės reakciją – skustagalviai netrukus tapo gatvės smogikais.

Nuo devintojo dešimtmečio judėjimas išpopuliarėjo pasaulyje, ypač JAV, Vokietijoje, Rusijoje. Pagrindinė skustagalvių įvaizdžio detalė – plika galva ir kaustyti batai – kad būtų patogu muštis. Naudojama kariška apranga – kamufliažinės kelnės, patogios trumpos striukės. Ant rūbų prisiūnamos nacistinės ir nacionalinės emblemos – svastikos, kiti ženklai, Lietuvoje trispalvės, Gedimino stulpai, Vyčio kryžiai. Skustagalviai klausosi pankroko atšakos “oi!”, tačiau muzika jiems nėra svarbiausiais dalykas.

Skustagalvių ideologija remiasi vienos rasės pranašumu, palaiko nacistines Hitlerio teorijas. Įdomu tai, kad daugelis skustagalvių laiko save krikščionimis ir konfliktuodami su kitataučiais net skelbiasi vykdą Dievo valią.

Lietuvoje skustagalviai labiausiai reiškiasi per futbolo rungtynes. Ypač aktyvūs jie būna per mūsiškių rungtynes su Izraelio komandomis. Tuomet galima išgirsti daugybę antisemitinių šūkių. Vietiniai skustagalviai buvo surengę keletą išpuolių prieš užsienio diplomatus. Nacistiniais šūkiais išpaišomos sienos, iškeliamos vėliavos su svastikomis. Vilniuje šiuo metu yra apie penkias dešimtis aktyvių skustagalvių, Klaipėdoje – apie dvidešimt.

Technomuzikos gerbėjams muzika svarbiausias dalykas, jie be pertraukos gali šokti net kelias dienas.

Reperiai

Repas, arba hiphopas, atsirado septintojo ir aštuntojo dešimtmečių sandūroje Niujorko juodaodžių ir Lotynų Amerikos emigrantų kvartaluose, vadinamuosiuose getuose. Šios kultūros dalys apima repo muziką, breiko šokį ir piešimą ant sienų – grafitį. Pradininku laikomas išeivis iš Jamaikos DJ Coll Herc, pirmasis pradėjęs rečitatyvu į mikrofoną kalbėti nesudėtingas frazes muzikos fone. Reperiai dainuoja apie savo kasdienybę. Neapeinami ir politiniai dalykai – revoliuciniais tekstais pasižyminti šio stiliaus atšaka net vadinama politiniu repu. Nors hiphopas atsirado kaip tamsiaodžių subkultūra, nuo praėjusio dešimtmečio jo gerbėjų padaugėjo ir tarp baltaodžių, net pasiturinčių šeimų vaikų. Tai ypač išryškėjo išpopuliarėjus gangsta repui – kūriniams, kuriuose buvo akcentuojamas nebe rasinis pasididžiavimas, o ryšiai su nusikalstamu pasauliu.

Reperių įvaizdis atspindi tai, kad jie visuomet šoka. Plačios kelnės, dideli marškinėliai ir striukės su gobtuvais, sportiniai bateliai, kepuraitės su snapeliais – tam patys patogiausi. Plaukai kerpami plikai arba pinami į kasytes.

Daugelis hiphopo gerbėjų, kaip ir metalistų, nemėgsta krikščionybės (pirmiausia – kaip baltųjų religijos) ir renkasi islamą. Vis dėlto daugelis judėjimo atstovų – nereligingi.

Lietuvą repas pasiekė tik atgavus nepriklausomybę, vėliau populiarumas sumažėjo. Susibūrus grupei “G&G Sidikatas” hiphopo judėjimas vėl atgijo.

Technomuzikos gerbėjai

Judėjimo ištakos siekia aštuntąjį dešimtmetį. Pirmosios grupės atsirado Vokietijoje. Technomuzika jungia daugybę įvairiausių stilių, kurių pagrindinis bruožas – kuriama kompiuteriais. Šiuo metu technomuzika darosi vis labiau komercializuota. Renkantis drabužius svarbiausia, kad jie netrukdytų šokti. Visgi tai nebe per dideli rūbai, kaip reperių, o labai lengvi ir seksualūs – reiveriai (technomuzikos gerbėjai dar vadinami ir taip) šoka ne gatvėse ar apleistose gamyklose, o stilingose diskotekose. Drabužiais ryškūs, daug spalvingų šviečiančių aksesuarų, plaukai dažomi sintetinėmis spalvomis. Reiveriai pasisako už taiką ir toleranciją, jiems svarbi ekologija. Judėjimui nebūdingas polinkis atsiriboti nuo pasaulio, o tik retkarčiais pabėgti nuo kasdienybės ir susilieti su bendraminčių minia.

Skirtingai nuo kitų, technomuzikos judėjimas Lietuvą pasiekė beveik tuo pačiu metu, kaip ir visą pasaulį. Jis prasidėjo Klaipėdoje, pradininkais laikoma grupė “Exem” ir didžėjus Saga. Šiuo metu vyksta ir dideli technomuzikos masiniai renginiai, ir privatūs, kameriniai vakarėliai.

Santykiai su teisėsauga

Pasak vyriausiojo Vilniaus policijos komisariato pareigūnės Živilės Mikėnaitės, nėra pastebėta, kad neformaliems judėjimams priklausantis jaunimas padarytų daugiau nusikaltimų ar kad alternatyvios muzikos koncertuose būtų pavojingiau nei populiariosios muzikos renginiuose. Dažniausiai jaunimui tenka susidurti su teisėsaugos pareigūnais dėl vagysčių, alkoholio vartojimo, rūkymo neleistinose vietose, tačiau to nelemia priklausymas vienai ar kitai subkultūrai. Iš minėtų grupuočių daugiausia reikalų su policija turi skustagalviai dėl provokuojamų muštynių, rasistinių bei nacionalistinių išpuolių. Technomuzikos gerbėjai dažniau nei kitos grupuotės turi bėdų dėl narkotikų. Pankai dažniau nei kiti baudžiami už demonstracijų rengimą ir plakatų klijavimą neleidžiamose vietose. Užsienyje pankai glaudžiai susiję su skvoteriais – žmonėmis, nelegaliai užimančiais negyvenamus butus ir sukuriančiais ištisas jų kolonijas. Šis reiškinys Lietuvoje nėra paplitęs, bet Vakarų Europos policijai kelia nemažai bėdų. Metalistai, nors ir atrodo grėsmingai, nėra linkę dažnai nusikalsti. Su policija reikalų dažniausiai turi per koncertus, kai padaugina alkoholio. Vakaruose yra buvę bylų dėl smurto propagavimo dainų tekstuose, tačiau beveik visais atvejais metalo muzikantai buvo išteisinti. Hiphopo atstovai JAV pagal nusikaltimų skaičių gali konkuruoti su skustagalviais – kariaujant gaujoms įvykdoma ir galybė plėšimų, išprievartavimų, nužudymų. Tačiau Lietuvoje tokios problemos kol kas nėra. Vakaruose populiarus grafitis (piešimas ant sienų) Lietuvoje kol kas irgi nekelia rūpesčių – dažai pernelyg brangūs, tačiau įstatymuose už tai taip pat yra numatytos atitinkamos nuobaudos.