Kaubojus ant plieninio žirgo

“Daugelis nuosaikių piliečių stebisi, kodėl pavasarį gatvėse taip draskosi tie baikeriai? Kitam net sėsti ant motociklo lygu savižudybei.

Bet mes – nei demonai, nei angelai, tik gyvenimu besidžiaugiantys žmonės, kuriems kelias ir skrydis yra džiazas ir gyvenimo būdas”, – sakė Klaipėdos motociklininkų klubo “Chimeros” narys Andrius Ivaniuk, pravarde Fazė.

Pradėkim nuo garažo naujienų. Girdėjau, konstruojate metalines pabaisas?

Ta istorija prasidėjo 1990 metais. Dauguma baikerių tradicijų atėjo iš Amerikos, kai populiarūs motociklai buvo “Harley Davidson”, o mūsiškiai motociklų perdarymų epopėją pradėjo nuo “Javų”. Man tada buvo tik dešimt metų, ir tokias chimeras tik sapnavau. Nuo keturiolikos metų pradėjau domėtis technika, o pirmąjį savo “monstrą” padariau būdamas devyniolikmetis. Buvo paimtas rusiškas “Dnepro” variklis, daug kas pakeista, ir prasidėjo… O šiaip dabar daugelis bando ką nors konstruoti per “Discovery” kanalą nusižiūrėję, ką daro pasaulio meistrai. Aišku, yra begalė žurnalų. Kas ko nori – vienas tik primontuoti papildomus veidrodėlius, lemputes, pagražint fabriko gaminį, o kiti nori pakeisti visą motociklą.

Kas ateina į madą?

Labai plačios galinės padangos ir kuo didesnis, galingesnis variklis. Nekalbu apie duslintuvus ir taip toliau, tai kiekvieno baikerio individualus skonis. Populiarėja aerografija, piešiniai ant motociklo, daugėja tos srities meistrų. Aš pats tik perdirbinėju. Šiaip esu baigęs Vilniaus dailės akademiją. Bet va, nukrypau – dirbu autoremontininku, kėbulininku dažytoju. Studijų metais ne aktus tapiau, o mokiausi baldų dizaino, darėm juos universalius: viename – kėdė, stalas ir arbatinukas. O mano diplominis darbas buvo motociklo “tiuningas” (visos gražmenos, kurių nepadarė fabrikas), tai aš iš “britvos” padariau kai ką panašaus į vabalą. Neįprastos formos ir galimybių. Po to iš tos pačios “britvos” pasidariau nei “čioperį”, nei “strytą” – neaišku ką. Paskutinysis darbas – galinis sportinis variklis ir “čioperio” sėdėsena, tai yra vairuotojas sėdi žemai, rankos ištiestos, kojos išmestos į priekį. Vienu žodžiu – komfortas ir greitis.

Baikerius dažnai vadina mirtininkais.

Priklauso nuo žmogaus: vienas važiuos lėtai, kitas išspaus iš motociklo viską, ką gali. Sportiniu pasiekia 300 km per valandą greitį, yra maniakų, kurie bando ir didesnį. Lietuvoj vis dėlto yra trasų – ta pati autostrada. Bet “ekstrymą” bando patyrę motociklininkai. Turtingų tėvų vaikeliai nusiperka galingiausius motociklus, o važiuot nemoka. Įgūdžių jokių, ir štai matome jų pavardes kelių eismo taisyklių pažeidėjų sąrašuose. Prisidirba avarijų, būna žmonių aukų. Tai neišvengiama.

O jus ant motociklo juk ne tėveliai pasodino?

Tai prasidėjo, kai tėvui bendradarbis atidavė mopedą. Paskui keitėsi motociklai, vienas po kito… Ir dabar savo idealo dar neturiu. Tai tapo gyvenimo būdu. Žiemą, kai monstrą nuvarai į garažą, susiėję su draugais – vis tos pačios kalbos apie motociklus. O pavasarį juos traukiam, koreguojam, blizginam, visų rankose – šventinių motorenginių tvarkaraštis. Aš dažniausiai važiuoju į Lietuvos baikerių klubų renginius. Bet mūsų klubiečiai važiuoja ir į Italijos “Harlio” ralį, Švediją, dabar ruošiasi skristi į Londoną. Važiuoji “pasitūsinti” savam rate, žinai, kad susirinks žmonės ne su frakais, o bus laužai, palapinės, alus, šašlykai ir šokiai. Pamatai vieną kitą motociklą, ir grįžti su aibe beprotiškų idėjų, ką nors pritaikai.

Kokioms merginoms patinka baikeriai?

Sakyčiau, visoms. Privažiuoja kietas vyrukas, ir merginos, metusios susižavėjimo žvilgsnį, prašo: “Oi, pavežk!”. Kitos reaguoja šalčiau, bet intrigėlė jau yra. Baikerį galima palyginti su kaubojum ant plieninio žirgo.

Bet amerikietiškuose filmuose juos vaizduoja kaip netašytus blogiukus vešlia veido augmenija ir dideliais taukuotais pilvais.

Tokie jau tie kaubojai, jie gi buvo fermeriai. Ne itin emocionalūs ar rinktinių manierų, jie gyveno atšiaurų ir nuotykingą savo gyvenimą. Mums irgi, be roko, metalo, puikiausiai tinka ir kantri muzika. Per suvažiavimą, žiūrėkit, ir “Mango” merginos padainuoja. Bet muzika nėra labiausiai “vežantis” dalykas, tai tik fonas.

Tai paprasčiausi žmonės, turintys polėkį ir gerą humoro jausmą. Prieš kelerius metus, būdavo, išeisi į gatvę, tai į tave žiūrės kaip į banditą, žudiką, prievartautoją ar narkomaną. O iš tiesų tai jautrios sielos žmonės, dirbantys savo darbus, mylintys tėvai. Ir nereikia mūsų demonizuoti, – juokiasi Andrius, patikinęs, kad tarp uostamiesčio baikerių klubo narių yra ir respektabilių įmonių direktorių, ir menininkų, džiazo muzikantų, vadybininkų. Tik tarp jų nerasi flegmų nei melancholikų, o amžius baikeriui – ne kliūtis, jie senatvės nepažįsta. 

Motociklai kainuoja keliolika tūkstančių, o dar įspūdinga apranga, aksesuarai?

Nebūtinai ta pompastika, kiekvienas rengiasi pagal galimybes. Yra parduotuvės “britvininkams”, kur apranga kainuoja 3000 litų ir dar daugiau. Yra alternatyvų, gali pirkt dėvėtas odines kelnes, – Andrius juokdamasis patikina, kad baikeriai niekuo neprimena metroseksualų.

– Vyriškos jėgos pojūtį suteikia vėjas, kelias, atsisėdi ant motociklo, ir tampi visai kitas žmogus. Variklis dirba, kelias – tavo, ir gera širdy. Nesinori sustoti, tik važiuot dar ir dar. Tai laisvė, levitacija, adrenalinas; apskritai, jausmas, nenusakomas žodžiais. O dar jeigu važiuoja kolona, koks dvidešimt tokių pat, kaip tu – kaip vienas geras kumštis. Vienas už kitą atsako. Gedimai – tik nemalonios smulkmenos.

Nuotykis, kuriuo, jei papasakotų kas kitas, nepatikėtumėt.

Yra triukų, atliekamų tik kartą, kurių nepakartosi. Visiems pasitaiko. Tarkim, draugui kai ratas leidosi, jam trūko šakės; stebuklas, kad jis jis nesusižalojo, tik apsibraižė. Kiti pasakoja pasakas, kaip skriejo per miestą 320 km/h greičiu; juk nėra tokių atstumų, kur įsibėgėt. Lietuvoje jau yra motosporto, vadinamo ekstrymu, atėjusio iš Vakarų Europos, aistruolių. Važiuoja dviese, išdarinėja akrobatines figūras ant motociklo. Kaune mačiau, kaip vokiečių sportininkas įsibėgėjo ir stabdydamas motociklą, važiuodamas ant priekinio rato, sustojo per plauką nuo merginos ir ją pabučiavo į lūpas. Čia yra triukas, kuriam reikia daug pasirengimo.

Yra moterų – plieninių amazonių. Viena bičiulė, motokroso čempionė, per avariją neteko kojos, bet juk tai – visas jos gyvenimas. Ir tikiu, kad sumokėjusi tokią kainą, ji vis tiek vėl sės ant motociklo, tik gal ant triračio. Avarijų patiria ir automobilininkai. Ir aš tikrai neprieštaraučiau, jeigu mano dukra būtų baikerė ar baikerio draugė.

Turit savo guru, kokį legendinį baikerį?

Amerikoje buvo parodytas kultinis filmas apie baikerius “Easy Rider”, kuriame vaidino Denis Hoperis, ir jis daugeliui jaunuolių tapo dievu. Bet aš nesureikšminu tokių dalykų, man įdomesni pasaulinio lygio motociklų perdarymo meistrai. Kiekvienas dirba savo stiliumi, ir lietuvių motomeistrai tikrai neturi ko gėdytis.

Tai kokia ta jūsų didžioji svajonė?

Idėjoms ribų nėra. Turiu viziją padaryt motociklą su “navarotais”, išspaudžiant cinkelį iš kelių jau seniai padarytų. Bus į ką pažiūrėt, nors daugelis tą mano perdirbinį vadina baidykle – “britvos” variklis, “čioperio” sėdėsena, nauji ratai, plačios padangos, piešinys, pabrėžiantis būtent šio motociklo dvasią. Aš irgi šiek tiek keičiuosi drauge su savo baidyklėmis. Tik sulaužytos nosies man dar “tiuninguoti” neteko.