Ar emigrantai = runkeliai?
Dabar jau ir norėdamas neatseksi, kas po Nepriklausomybės atkūrimo į užsienį išvykusiems lietuviams priklijavo ekonominių emigrantų etiketę. Ji prilipo nenuplėšiamai, kartu su išdavikų arba nepilnaverčių nepritapėlių pravardėmis. Greičiausiai tai būdas rasti žiūros tašką, iš kurio tuos, anot visuotinės opinijos, parazitus dar galima bent kiek toleruoti. Kitaip sakant, pakęsti juos galima tik sumenkinant.
Na, ir prasidėjo: išdavė, pabėgo, jiems tik doleris (euras, svaras…) terūpi, savęs užsienyje realizuoti negali, amerikonų tarnais dirba, Lietuvos gėda, kaip gali buvęs profesorius naktimis biurus valyti, skandalas…
Visas šis sujudimas – tik dėl to, kad kažkas sugalvojo, o didelė dalis tautos patikėjo, kad emigrantas yra lygu runkeliui. Atseit, lūzeriai kaimiečiai išvažiavo nekvalifikuotų darbų dirbti, kad užsikaltų pinigų. Tie, kuriems tai pavyko (jei kažkas pavyko, tai še tau ir lūzeriai), būtinai turi būti pinigo vergai.
Visi emigrantai esą yra nelaimingi, nesugeba gyventi visaverčio gyvenimo kitoje šalyje, naktimis neužmiega kamuojami tėvynės ilgesio ir mušasi į krūtines norėdami išpirkti savo kaltę: užuot pasirinkę tėvynę, pasirinko pinigus.
Jei visa tai būtų tiesa, galbūt mažiau būtų kalbama apie protų nutekėjimą ir apskritai, jei tiesa, kad iš Lietuvos iš važiavo tik padugnės, turbūt nebūtų emigrantams tiek daug dėmesio skiriama viešojoje erdvėje.
Kiek galima viską, įskaitant emigraciją, vertinti nė neiškišus galvos iš tos kaimiškos sriubos, kurioje nuolat verdama? Migracija egzistuoja visame pasaulyje. Kuo daugiau jis globalėja, tuo migruojama daugiau ir tuo mažiau jaučiama skrupulų dėl to, kur ir kuriam laikui persikeliama gyventi ir dirbti.
Įsivaizduoti, kad visi užsienyje gyvenantys lietuviai – tai kalbų nemokantys juodadarbiai – vadinasi, gyventi praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečios pradžios nuotaikomis. Tuomet iš tiesų pirmoji posovietinių emigrantų banga plūstelėjo į JAV: be žinių iš interneto, be supratimo, kur ir kokiomis sąlygomis važiuoja. Tik reikia pridurti: ne iš gero gyvenimo.
Keista, kad dar daug kam sunku pripažinti, jog esama lietuvių, kurie moka ne vieną, bet kelias užsienio kalbas. Jie net nesupranta tokių dalykų kaip adaptacija, kultūriniai barjerai ir panašiai, nes keliauja iš vienos Vakarų šalies į kitą kaip gerbiami profesionalai. Esu sutikęs ne vieną ir ne du gydytojus, universitetų dėstytojus, verslininkus, kurie gyvena užsienyje ne kaip trečiarūšiai emigrantai, bet kaip lygiaverčiai piliečiai. Jie puikiai išmano vietines tradicijas, dalyvauja vietinių organizacijų veikloje, yra gerbiami ir svarbūs bent jau savo bendruomenėse. Žodžiu, gyvena visavertį, greičiausiai – įdomesnį ir prasmingesį gyvenimą, nei būtų sau galėję leisti Lietuvoje.
Susidūrus su jais, suveikia tikras lietuviškas pavydas. Tautiečiai bene lengviausiai tokių atsisako. Jeigu žmogus visu balsu nešaukia, kaip jam Amerikoje, Airijoje, Prancūzijoje ar kur kitu blogai, kokie vietiniai yra idiotai, o lietuviai – išrinktųjų tauta, jis automatiškai paskelbiamas išdaviku. Užuot pripažinę bet kuriame pasaulio kampelyje gyvenančius lietuvių kilmės asmenis kaip savus ir jais didžiavęsi, juos atstumiame, ir vėl juokindami išilavinusią pasaulio dalį kaip primityvūs nacionalistai.
Jungtinės Valstijos – pilnos laikinai ar nuolatinai iš įvairiausių pasaulio šalių atvykusių žmonių. Vokiečiai, prancūzai, šveicarai ir kanadiečiai čia tikrai neatvyksta tik dėl geresnio uždarbio. Kaip rodo mano patirtis, dažnas jų materialiai daug geriau gyveno savo gimtosiose šalyse, kurios nėra posovietinės ir kur materialinė gerovė didžiajai daliai žmonių nėra koks nors nepasiekiamas laimės žiburys. Jų istorijos – įvairios, tačiau dažniausiai jie atvyksta norėdami išbandyti save, pabėgti nuo klanų, giminystės ryšių, įtakingų šeimų ir visokiausių titulų valdomos europinės sistemos. Arba tiesiog vedami paprasčiausio žmogiškojo smalsumo – pagyventi ir padirbti kitoje, skirtingoje nei jų gimtoji, šalyje, įgyti naujų draugų, patirti kažką nauja.
Vienas bičiulis vokietis, po to, kai nepavyko rasti patinkamo darbdavio JAV ir nebegalėjo prasitęsti vizos, pasirinko išvykti į Kanadą, negu grįžti atgal į Vokietiją. ,,Į tą snobų šalį tikrai nevažiuosiu“, – raudojo vokietis apsikabinęs vokišką Weissbier butelį. Ir nevažiavo.
Gal ir jis – kilęs iš turtingos vokiečių šeimos – tik ekonominis emigrantas ir tėvynės išdavikas?
Tuo tarpu mano pažįstamų amierikiečių porelė jau kelerius metus gyvena Kelne ir nė nemano grįžti atgal į saulėtą Kaliforniją. ,,Amerikoje – nuobodu ir paprasta gyventi. Mės mėgstam iššūkius“, – rašė viename laiške šios šeimos galva. Ir pridėjo jųdviejų nuotrauką – besišypsančių, nusifotografavusių prie Kelno universiteto durų.
Dar kitas draugas – jaunas, vos dvidešimtmetį perkopęs amerikietis, pusę metų skendėjo gilioje depresijoje po to, kai praleidęs devynis mėnesius Prancūzijoje kaip nelegalas, taip ir nesugebėjo gauti darbo vizos. Jam jo tautiečiai tėvynėje atrodo tušti prasčiokai, o gyvenimas pusbadžiu verčiantis atsitiktinaiais darbais Prancūzijoje – iki galo neišsipildžiusi nuostabi svajonė.
Vaikinukas jau kalba angliškai su prancūzišku akcentu. Patys amerikiečiai į jį žiūri kaip į prancūzą. Kas jis – runkelis, emigrantas, ekonominis pabėgėlis, ar žmogus, atradęs save kitoje valstybėje ir turintis visas teises gyventi taip, kaip jam atrodo prasminga ir teisinga?
Visose tautose yra žmonių, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių, susiklosčiusių aplinkybių, būdo bruožų, namuose jaučiasi nelaisvi, jiems trūksta išmėginimų, pokyčių. Posovietinėse šalyse, tokiose kaip Lietuva, norime pripažinti tai, ar ne, kai kam pritrūko ir pinigų. Ne turtų, bet galimybės gyventi oriai ir laisvai. Ir žmonės išvyko.
Kalbant apie vadinamuosius runkelius. Nemažai jų sunkus darbas ir išbandymai užsienyje privertė daug ko išmokti. Kai kurie jų iš paprastų padienių darbininkų pakilo iki firmų savininkų. Ne vogdami ir ne sukčiaudami, o sąžiningu ir labai sunkiu darbu. Net jei jie ir užsidirbo tuos pinigus, kas jei ne sovietinis mąstymas ir pačių nesugebėjimas pritapti kapitalizmo sąlygomis suteikia stimulą juos smerkti.
Tas pats sovietinis mentalitetas, kai tikimasi lygybės ir besąlygiškos pagalbos iš valdžios, kyšo iš po kai kurių emigrantų skundų ir tėvynės ilgesio. Tikrieji patriotai, kurie iš tiesų myli tą šalį, kurioje gimė ir augo, meilę įrodo darbais ir garsiai to neskelbia.
Labiausiai svetimas šalis keikiantys emigrantai dažniausiai ilgisi ne Lietuvos, bet Tarybų Lietuvos. Ją palikę pirmaisiais nepriklausomybės metais, gyvendami Anglijoje, Ispanijoje ar JAV su ašaromis akyse cituoja rusiškos kinematografijos šedevrus ir dūsauja, dejuoja ir skundžiasi be galo be krašto.
Paradoksas, bet palyginus su emigrantais, daug nelaimingesni atrodo lietuviai Lietuvoje. Kada su kuo bepakalbėsi, tuojau išgirsi, kaip ką tik grįžo iš atostogų Maljorkoje, dabar keliaus į Vakarų Afriką, o metų gale būtinai reikės palėkti į Italiją ir Ispaniją. Dar nespėjus prasižioti, kad tai atrodo kaip visai neblogas gyvenimas, tuojau bus pasakyta, kad šiaip jau gyvenimas Lietuvoje yra sušiktas. Atlyginimai maži, bosas piktas, mėnuo atostogų ir kažin kiek laisvadienių per metus – vergiškos sąlygos, o dar ir valdžia nieko neduoda.
Suprasčiau, kad taip kalba penkiasdešimtemčiai. Bet štai visai neseniai viena nė dvidešimties neturinti mergina pareiškė: ,,Žinote, aš niekada neprisitaikysiu prie kapitalizmo“. Betgi, pamaniau, vaikeli, tu jau iš esmės gimei kapitalizme. Juk ne Brežnevo laikais ši mergaitės gimė… Bet bendras šalies klimatas daro savo.
Nemažai emigrantų nesugrįžta visai ne dėl pinigų. Tikrai ne visi užgyveno turtus užsienyje, o tie, kurie gyvena pasiturimai, dažnai žino, kad neprapultų ir Lietuvoje.
Vis dėlto, pripratę prie veikiančios, o ne simuliuojamos, demokratijos, jie bijo vėl įklimpti į kyšių, dėdžių ir tetų, biurokratų ir smulkių politikierių valdomą sistemą. Jiems ne vis vien tai, kad moteris, gėjus ar juodaodis Lietuvoje – vis dar ne žmogus, o švietimo sistema negerbia nei mokytojų, nei mokinių. Jiems rūpi tai, kad norint vairuoti automobilį Lietuvoje reikia nusiteikti taip, lyg eitum į mūšio lauką, o palikus automobilį nakčiai prie gatvės, ryte gali jo ir neberasti.
Galiausiai, emigrantus gąsdina atmosfera, kurioje depresyvumas, destrukcija ir kentėjimas yra iškeliami ant pjedestalo, o žmogus, kuriam sekasi, privalo tai slėpti ir gėdytis.
Kaip tik dėl to ne vienas sėkmingai užsienyje įsikūręs lietuvis susimąsto: ar tik nebus adaptacija Panevėžyje ar Tauragėje sunkesnė nei Korke ar Čikagoje. Kas tada, jei su broliu lietuviu Vilniuje gimtąja kalba bus sunkiau susikalbėti nei su svetimtaučiu Niujorke?
