Rasai ir jos šeimai džiaugsmą neša žirgai

Rasa Augustienė pasiūlė susitikti prie tvenkinio šalia savo tėvų sodybos. „Ten ir mūsų arkliukas ganosi”, – kaip svarų motyvą pridėjo moteris, kurios gyvenime žirgai užima labai svarbią vietą. Ir šis susitikimas per žirgus – pasigėrėjus puikiu Rasos dailiojo jojimo numeriu parodomojoje žirgų programoje, norėjosi su raitele supažindinti ir „Trijų kampų” skaitytojus.

Prie tvenkinio susirinko visa Augusčių šeima – Rasa, jos vyras Raimondas ir dukros Aiva ir Austė. Čia jie, kiekvienas po savo darbų, susitarę ar ne, susitinka kone kas vakarą. Ne tik dėl to, kad prieš porą metų Rasos tėvų Laimutės ir Valdemaro Strikų sodyboje išsikastas tvenkinys tapo šeimos ir bičiulių susibūrimo vieta, bet ir todėl, kad šią šeimą vienija bendras pomėgis – žirgai.

„Kai prieš metus nusipirkome savo arklį Bingo, galutinai supratome, kad jau visam laikui susiejome savo gyvenimą su žirgais”, – sutartinai tvirtina Rasa ir Raimondas Augusčiai. Jodinėti žirgais abu pamėgo dar vaikystėje, tas pomėgis išliko ir po daugelio metų.

Vaikystėje Rasa veržėsi mokytis į Smalininkus, nors šalia buvo Viešvilės pagrindinė, kad po pamokų galėtų jodinėti. Tėvai priešinosi, tačiau Rasa savo pasiekė – gal ne tik dėl savo atkaklumo, bet ir dėl mamos supratimo. Rasos mama Laimutė Strikienė ir dabar teigia, kad aistrą žirgams dukra turbūt paveldėjo iš jos, nes pati irgi nuo vaikystės žirgus mylėjo ir jodinėti mėgo.

Jurbarkietis Raimondas išbandė keletą būrelių (nes lankyti kokį nors būrelį, pasak jo, mokiniui buvo privaloma), kol pagaliau rado žirgyną – tai, kas jam patiko. Į tuometinį Smalininkų žemės ūkio technikumą įstojo tik todėl, kad kasdien galėtų jodinėti.

„Jei ne žirgai, nebūtume ir susitikę”, – sako Rasa ir Raimondas Augusčiai. Susipažinę Smalininkų žirgyne, jiedu susidraugavo, sukūrė šeimą ir… paliko žirgyną, atsisakė savo aistringojo pomėgio. Bet tik laikinai. Treneris Ovidijus Janavičius, matyt, suprato, kad žirgai nei Rasai, nei Raimondui nebuvo trumpalaikis susidomėjimas, ir kai jauna šeima, jau susilaukusi pirmagimės, užsuko į svečius, jis primygtinai siūlė sėsti ant žirgų. Augusčiai neatsispyrė trenerio raginimui ir tebejodinėja po šiai dienai.

Ne tik patys didžiausią dalį savo laisvalaikio skiria jojimo treniruotėms, bet sudomino tuo ir dukras, ir galima tvirtinti, kad visas Augusčių šeimos gyvenimas sukasi apie žirgus. Nors žirgai – tik hobis: Rasa dirba Viešvilės vaikų globos namuose, Raimondas – statybose, ir tik šalia šitų – pagrindinių – darbų jiems dar „priklauso” treniruotės. Keturis-penkis kartus per savaitę sutuoktiniai dažniausiai atskirai, nes kiekvienas turi derintis prie savo darbų, iš Viešvilės važiuoja į O. Janavičiaus žirgyną Smalininkuose ir džiaugiasi, kad treneris sudaro jiems puikias sąlygas, patiki geriausius žirgus ir leidžia treniruotis jiems parankiausiu laiku.
Kasdien – kaip į darbą – nepaisant oro, nuotaikos, negalavimų ar tokio žmogiško ir daugeliui suprantamo noro tamsų ir žvarbų žiemos rytą pasivartyti šiltame patale. Keliasi ir važiuoja, kad užsėdę ant žirgų patirtų tą saldų malonumą, kurį suteikia jau daug metų nusistovėjęs jų gyvenimo būdas.

Nors sutartinai tvirtino, kad jodinėja tik savo malonumui, gerai fizinei formai ir savijautai palaikyti, abu dalyvauja žirgų sporto mėgėjų varžybose: Rasa – dailiojo jojimo, arba išjodinėjimo, Raimondas – konkūrų rungtyse. Maloniau, kai varžyboms esi gerai pasiruošęs, taigi nenuneigsi, kad viskas – savo malonumui. „Yra tekę ir pirmą vietą laimėti, ir likti paskutinei. Laimėjus labai smagu dalyvauti parade, joti garbės ratą – jaudinantis momentas, su niekuo nepalyginamas jausmas”, – pasakoja R. Augustienė. „Viską darome dėl savęs, o ne dėl rezultato varžybose, nors, be abejo, smagu, kai ko nors pasieki”, – pritaria žmonai R. Augustis, praeityje buvęs kandidatas į sporto meistrus. Praėjusį birželį Jurbarko jubiliejui skirtame žigų konkūre Dainų slėnyje Raimondas su jaunu žirgu užėmė trečią vietą.

Šiame sporte labai svarbu žirgas, bet ar galėtų kas pasakyti, kiek rezultatas priklauso nuo jo, kiek nuo raitelio? „Žmonėms gal atrodo, kad raitelis tik sėdi, o žirgas gražiai bėga. Bet tai priklauso nuo raitelio”, – sako jau penkiolika metų besitreniruojanti Rasa Augustienė. Ji pasakoja, kad žirgas varžyboms ruošiamas nuo mažens. Tai trunka 4-5 metus. Vieni pasiduoda greičiau, kitiems reikia ilgesnio laiko. 9-10 metų žirgas – jau profesionalas. „Dailiojo jojimo elementų moko treneris, o aš turiu sugebėti savo kūnu valdyti žirgą, – sako Rasa ir dar kartą paneigia tą regimybę, kad ji tik oriai ir grakščiai sėdi balne, – visi raumenys dirba, nes visi žirgo judesiai priklauso nuo raitelio.” Sudėtinga? Turbūt, tuo labiau kad raitelio „vadovavimas” žirgui lieka nepastebimas žiūrinčiajam ir besigėrinčiajam.

Tik pažiūrėti ir pasigėrėti nemažai žmonių ateina į varžybas, dar daugiau – į žirgų šou programas, kurios pastaruoju metu darosi vis populiaresnės. Kad reginys būtų dar įspūdingesnis, dailiojo jojimo numeriui Rasa pasisiūdino suknią, su ja balne atrodo išties aristokratiškai, tarsi kokia aštuonioliktojo amžiaus aukštuomenės dama.

Būtent 18 a. Anglijoje išpopuliarėjo moterų jojimas, nors jau 12 a. atsirado specialus moteriškas balnas – moterys sėdėdavo ant žirgo kojas nusvėrusios į vieną pusę, nes kelnių joms, šiukštu, nebuvo galima vilkėti. Moterų dalyvavimas sporte (ne tik žirgų) iki pat 20 a. pradžios buvo labai ribotas. Senovės Graikijoje jų neįleisdavo net žiūrėti olimpinių žaidynių.

Rasa sako, kad jojimo sporte ir dabar dominuoja vyrai, išskyrus dailųjį jojimą – čia dauguma moterų. Rasa per sezoną dalyvauja 3-4 varžybose, Raimondas dažniau. Varžybos būna savaitgaliais, o kadangi dailusis jojimas ir konkūrai nevyksta kartu, tad aišku, ką kone kiekvieną vasaros savaitgalį veikia Augusčių šeima – jie visi kartu važiuoja į varžybas („Nebent aš pavedu – dėl darbo”, – sako Rasa).

Ir ruošiantis varžyboms, ir jose visi turi ką veikti. Aiva – kompiuterininkė, ji parenka ir paruošia muziką Rasos pasirodymui. Austė padeda paruošti žirgą. „Vien šukuosena ko verta, visos trys prie karčių plušame tris valandas, nes dailiajame jojime žirgas turi būti sušukuotas,- pasakoja Rasa. – Per varžybas mergaitės vedžioja žirgus. Pavargstame, bet pasiilgstame varžybų.”

Dukros – ne tik pagalbininkės. Gimnazistės dvyliktokė Aiva ir devintokė Austė ir pačios moka ir mėgsta jodinėti žirgais. „Mėgėjiškai,- sako mergaičių tėtis.- Nors duomenų jojimo sportui turi, ypač Austė, tačiau mes patys jas pristabdėme, nes dabar svarbiausia – mokslai.”

„Sunkus tai sportas, reikalaujantis daug fizinių jėgų, kantrybės. Žirgas – gyvas, protingas, su savo nuotaika. Reikia sugebėti su žirgu susišnekėti, kad jis tave suprastų. Jau išsiugdžiau kantrybę”,- sako Rasa ir vardija dar daugybę privalumų, kuriuos teikia toks nepaprastas pomėgis. Tiesa, ne kartą būta ir noro mesti, tačiau vienas kitą paragina, pastumia ir – vėl šuoliuoja žirgais. „Koks nepaprastas malonumas žiemą dviese išjoti į prisnigtą mišką. Arba ankstyvą vasaros rytą – jausmas, kurio nenufotografuosi, neaprašysi, niekaip kitaip neperteiksi”, – žavisi Rasa. Tos malonių akimirkos užgesina visus sunkumus, užglaisto nuospaudas, kritimų skaudulius. Negaila laiko, juoba kad jo užtenka ir kitiems maloniems užsiėmimams (Rasa dainuoja ansamblyje, moko vaikus šokti, visa šeima puoselėja aplinką aplink savo tvenkinį ir svajonę, kad ne tik patys, bet ir visi norintys čia jodinės Bingo), negaila pinigų važinėti į treniruotes, varžybas, pirkti raitelio aprangą ir inventorių.

„Jei ne žirgai, nesėdėtumėm rankas sudėję, ne tokie mes žmonės. Gal būtų kelionės, nes ir dabar keliaujam, gal dar kas nors,- svarsto Rasa ir reziumuoja, – džiaugiuosi, kad sėdau ant žirgo.”