Kokybiškas bendravimas su vaiku – kas tai?

Kokybiškas bendravimas su vaiku – kai tarp gimdytojų ir vaiko yra ryšys, kai jie gali kalbėtis ir vienas kitą girdėti, nesvarbu, koks vaikų amžius, kai tėvai stengiasi suprasti vaiko poreikius jo nekritikuodami.

„Tai, kas duodama vaikui nuo mažų dienų, tas vėliau grįžta ir tėvams. Jei vaikui skiriama pakankamai dėmesio, jo pagarbiai klausoma, domimasi, kaip jis jaučiasi, ką jis veikia, didelė tikimybė, kad ir jis pats taip vėliau elgsis. Gal būdamas paauglys to nerodys (dėl to kartais vesdamas į neviltį gimdytojus), bet vėliau, jam suaugus, išugdytos savybės turėtų atsiskleisti. Juk vaikas mokosi ne iš tėvų moralų, bet iš jų pačių elgesio“, – teigia psichologė Daiva Balčiūnienė.

Manoma, kad vienerių dviejų metukų vaikas nieko nesupranta. Aišku, galbūt jis nesupranta žodžiais, neįvardija sąvokomis, tačiau mažylis turi nuojautą, jis viską pastebi ir jaučia. Nesvarbu, kad vaikas nešneka. Specialistai nurodo, kad laikotarpis iki trejų metų (kai kur nurodoma – iki penkerių) – tai laikas, kai formuojasi viso vaikučio gyvenimo stilius.

Vaiko pasaulyje tėvas įkūnija viso pasaulio vyrus, o mama – viso pasaulio moteris. Deja, kartais atsitinka, kad vieno iš gimdytojų nėra, bet juos gal atstoti kiti žmonės. Svarbu, kad vaikas matytų tam tikrus elgesio modelius.

„Vaiko raidai svarbi kiekviena pirmųjų metų diena. Net tyrimais nustatyta, kad laimingiausi žmonės yra tie, kurių mamos, jiems dar nemokant kalbėti, buvo pakankamai jautrios, kad suvoktų, ko mažyliui reikia. Pavyzdžiui, verkiant kūdikiui, jo mama žino, kokia verksmo priežastis – alkis, pilvuko skausmas ar artumos troškimas. Toks vaikas auga saugesnis, stipresnis, labiau pasitikintis pasauliu“, – pasakoja D. Balčiūnienė.

Bendravimo su vaiku klaidos

Dauguma gimdytojų nori būti tobuli tėvai, tačiau kiekviena diena kelia vis naujų klausimų. Vieni tėvai skaito specialistų parengtas vaikų auklėjimo knygas ar žurnalus, kiti – remiasi savo tėvų patirtimi („mane taip augino, ir aš taip auginsiu…“) arba savąją atžalą auklėja kardinaliai priešingai („man tėvai viską draudė, todėl savajam aš leisiu viską…“), treti tariasi su tėvystės duonos ragavusiais draugais… Klausimų daug, atsakymų – dar daugiau, nes kiekvienas vaikas yra individualybė.

Tačiau yra keletas klaidų, kurių, pasak psichologės D. Balčiūnienės, reikėtų vengti visiems tėvams. Kokios jos?

• Tėvams visada sunkiausia rasti „aukso vidurį“ tarp per didelio vaiko lepinimo ir situacijos, kai vaikas jau gali pasijusti atstumtas. Įsitikinimas, kad vaiko visiškai nereikia imti ant rankų, nes įpras, yra klaidingas, kaip ir siekis patenkinti absoliučiai visus vaiko įgeidžius (ne poreikius!).

• Kai kurie tėvai vos vaikui pravirkus iškart kiša jam į burną buteliuką ar krūtį. Net nebandoma išsiaiškinti tikrosios verksmo priežasties (galbūt mažylis išsigando, jam šalta, ką nors skauda). Skirtingi vaiko poreikiai tiesiog užgožiami vienu elgesio modeliu, šiuo atveju – užkemšami maistu. Beje, didelė tikimybė, kad tokiam vaikui paaugus, maistas jam gali tapti save raminančia priemone.

• Tėvams atrodo, jeigu vaikas mažas, vadinasi, kvailas ir nieko nesupranta. Pavyzdžiui, tėvai riejasi, aiškinasi, o vaikas tūno „tarp dvejų ugnių“. Tokie vaikai dažnai nesąmoningai prisiima sau kaltę, nes jaučiasi kalti, jei tėvai pykstasi. Deja, mūsų visuomenėje vis dar gaji tradicija – bartis prie vaiko galima, o parodyti švelnumą – ne.

• Vaiko manipuliacijos ir didysis tėvų NE – kai vaikas pajunta, kad vieną ar kitą iš pradžių draudžiamą dalyką gali gauti, pasitelkęs ašaras, kaprizus, pastatydamas tėvus į nepatogią situaciją viešoje vietoje ir pan. Psichologai tai įvardina nuoseklių pasekmių metodu. Vaikas turi aiškiai žinoti, kad vienas elgesys yra skatinamas, o kitas – draudžiamas.

Idealiu atveju, tėvų elgesys pasikartojančiose situacijose turėtų būti toks pat. Pavyzdžiui, vaikas turi žinoti, kad net jei jis nugriūs prekybos centro žaislų skyriuje ir rėks iki pamėlynavimo – trokštamo žaislo jis negaus.

Kita situacija, kai vaikui iš pradžių kas nors draudžiama („nelįsk, neimk…“), bet šiam nepaklusus ir vis viena siekiant trokštamo daikto – draudimo nebėra. Tokiu atveju vaikui formuojasi požiūris, kad tas „ne“ – nieko nereiškia.

Dar vienas pavojus – kai tėvų „ne“ yra per daug („neimk, neliesk, nebėk, nedaryk…“). Tuomet vaikas tarsi nustoja girdėti gimdytojus ir vis viena daro ką nori. O gal nesulauks bausmės?

Emocijos prieš intelektualumą – kur aukso vidurys?

Pasak psichologės D. Balčiūnienės, dar viena vis dažniau pasitaikanti tėvų klaida – gimdytojų siekis padaryti savąją atžalą protingą, duodant jam tik intelektualias užduotis ir pamirštant emocinę pusę.

„Beje, situacija darosi dar sudėtingesnė, kai tėvai nori iš vaiko per daug, kartais net ne pagal vaiko amžių, pavyzdžiui, kai vaikui daromas spaudimas pažinti raides, skaičius. Taip mažyliui tarsi duodamas signalas, kad vaikas nevykėlis, nemokša… O juk žaidžiant su vaiku galima pasiekti kur kas daugiau“, – teigia psichologė.

Žaidimų svarba vaiko raidai yra neginčijama, juolab kad žaidimas sujungia ne tik pažintinius dalykus (raidelės, skaičiai…), bet žaidime vaikas gali ir išreikšti savo emocijas, mokytis bendrauti. Net yra žaidimų terapija, kai kuriamos tam tikros žaidybinės situacijos, per kurias vaikas „išžaidžia“ tam tikrus vidinius poreikius.

„Žaidimas gali tapti geras pagrindas kokybiškam tėvų ir vaikų bendravimui. Tai nereiškia, kad turime nuolat žaisti, metę visus savo darbus. Bet radus laiko pabūti kartu su savo vaiku, jūsų laukia didelis džiaugsmas ir abipusė nauda“, – sako D. Balčiūnienė.

Leisti ar drausti?

Dar vienas probleminis klausimas – moderniųjų technologijų atsiradimas namuose. Šiandien dažnai tenka susidurti su dvejopomis situacijomis – tėvai televizorių ar kompiuterį paverčia vaiko „aukle“, arba priešingai – augina savo atžalėlę „ekologiškai“, t. y. izoliuodami vaiką nuo bet kokių technologinių “stebuklų“.

Pirmuoju atveju tėvai tikisi ramybės, visiškai nesusimąstydami, kokį poveikį nuolatinė televizoriaus ar kompiuterio „draugystė“ turės jų vaikui, jo socialinei ir emocinei raidai.

Pasak psichologės, vaikas neturi būti paliekamas „pats savaime“ ilgesniam laikui. Kad vaikas būtų visavertė asmenybė, reikia kuo įvairiapusiškesnių dalykų: ir žiūrėti animacinius filmukus, ir naudotis kompiuteriu, ir bendrauti su bendraamžiais, tėvais, ir pabūti vienumoje. 

Pasak Ugdymo plėtotės centro Gamtos ir tiksliųjų mokslų skyriaus metodininko Povilo Leonavičiaus, vertėtų atsiminti, kad gyvename tam tikroje visuomenėje tam tikru laiku. Tėvai gali neturėti televizoriaus, kompiuterio ar kitų daugelio šeimų kasdienybėje šiandien įprastų daiktų, bet jie privalėtų supažindinti vaiką su tuo, kas vyksta aplinkui. Ir ne tik supažindinti, bet ir pamokyti saugumo taisyklių.

„Į mūsų gyvenimą neišvengiamai ateina moderniosios technologijos – televizija, kompiuteriai, mobilieji telefonai, tačiau svarbiausia atminti, kad vis dėlto pagrindiniai šiandieninių vaikų poreikiai yra tokie pat kaip ir prieš dešimtmetį ar šimtmetį – jiems taip pat reikia meilės, saugumo, artimumo, priklausymo – žodžiu, kokybiško bendravimo su tėvais.“, – sako D. Balčiūnienė.