Gamtos žmogaus romantika

Vos per 11 dienų Vyžuonų miestelio vienkiemyje Stasys Masionis surentė rąstų namelį, per keletą metų išpuošė jį paties kurtais dirbiniais, pasidirbo kankles, o dabar sėdi sau netoliese ant kalnelio ir dainuoja.

Visą gyvenimą S.Masionis dirbo Kaune, tačiau tėviškės trauka buvo stipresnė. Prieš dešimt metų, kai neteko darbo, sumanė įsikurti gimtosiose Vyžuonose (Utenos raj.). Juolab kad pavyko susigrąžinti senelių žemę. Nuo tol gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis – vyriškis įsitraukė į miestelio saviveiklą, pradėjo kurti paveikslus ar veikiau savotiškus asambliažus, tarsi gidas vedžioja atvykėlius rodydamas apylinkių gamtos stebuklus.

Žalčio pėdsakais.

Vyžuonos turtingos kvepiančių pušynų, vaizdingų kalvų ir laukų, čia yra keletas ežerų ir vikriai sruvenanti upė. Vietos gamta įkvėpė ne vieną iš šio Aukštaitijos miestelio kilusį menininką.

Romantikos šiam Lietuvos kampeliui prideda ir pagonybės laikus siekiančios legendos. Pasakojama, kad šiose vietose kadaise karaliavo dievaitis Vyžas, turėjęs žalčio pavidalą. Ne veltui įvažiuojant į miestelį šiandien pasitinka menininkų Algirdo Indrašiaus ir Henriko Orakausko išdrožta ąžuolinė žalčio figūra. Šis gyvis vinguriuoja gyvenvietės herbe, žalčio Vyžo galva įmūryta ir į vienos pirmųjų Lietuvoje – Vyžuonų bažnyčios sieną.

Kartą į akis kritusi vingiuota šaka, primenanti žaltį, įkvėpė imtis menų ir S.Masionį. Vėliau jis sumanė pasidirbti patį Vyžuonų simbolį. Paslaptingas padaras raudonomis akimis, pagamintas iš tamsinto medžio, rado vietą namelio viduje, ant senovinės skrynios.

Atgiję prisiminimai

Nedidukė trobelė laukų viduryje, primenanti pasakų statinį, tiesiog alsuoja praeitimi ir prisiminimais. Nameliui pravertė rąstai iš nuosavo miško. Rentė paskubomis – karkasas, padedant dar vienam žmogui, išdygo vos per 11 dienų. Tarpus tarp rąstų S.Masionis apkaišė samanomis, dalį vidaus sienų apkalė balanomis, o ant jų užtepė mišinį iš molio, kapotų šiaudų ir žvyro. Palangių ornamentus nusižiūrėjo nuo “Lietuvių liaudies meno” albumų, stogą papuošė mediniais žirgeliais. Prieangį sumeistravo tokį pat, koks buvo mediniame senelių name, sudegusiame prieš kelis dešimtmečius. Statinio šoną Stasys apželdino apyniu – jis irgi kadaise puošė senelių ir tėvų sodybą.

Tačiau gyvenimo sąlygos “pasakų namelyje” – daugiau nei kuklios. Valgį, net lyjant lietui, S.Masionis verda ant lauželio, kaskart kuriamo iš miške pririnktų šakų. Maistui praverčia nedidelio daržo derlius – auga agurkai, cukinijos, burokai, morkos, prieskoniniai augalai, saulėgrąžos. Vandens vyras atsineša iš už 100 metrų esančios sodybos šulinio.

S.Masionis įpratęs gyventi gamtos ritmu – su saule keliasi, su ja gulasi. Labiau rūpi ne buitis, o kiti darbai, kuriems vis per maža laiko.

Originalūs paveikslai

Mažučio namelio vidus kasmet pasipildo vis naujų šeimininko kūrinių. Aliejiniais dažais ant kartoninės plokštės S.Masionis piešia gamtos vaizdus, puošia juos pievose rastų gėlyčių žiedais, pritaiko netikėtų formų šakas, medžių kempines, apsodina drožtais paukšteliais. Originalių paveikslų rėmai – iš beržo, apvynioti eglių šaknimis, ievų ar liepų žieve.

Paprasto dažytojo, kadaise mėgusio maišyti spalvas, darbus gyrė ir vyžuoniškis menininkas A.Indrašius.

S.Masionis sukūrė ir savą Vyžuonų vėliavą. Šiemet namelio vidų jis išpuošė įrėmintais eilėraščiais, apdainuojančiais šio Aukštaitijos kampelio grožį. Kambarėlyje, pritaikytame gyventi vienam žmogui, jau trūksta vietos naujiems darbams. Tačiau savo sumanymus Stasys įgyvendina ir aplink plytinčiuose laukuose, pamiškėse ar net medžiuose.

Įsimylėjo akmenis

Šalia namelio esančios kalvos viršūnėje jo šeimininkas pastatė paminklą gimtinei, apsodino jį aštuoniais skirtingais medžiais. Paminklą sulipdė iš lauko akmenų, kaip buvo įprasta prieškariu. Paslaptingai atrodo pamiškėje tarp paparčių ir pušų jo įrengtas “akmenynas” – devynis didžiausius riedulius atitempė traktoriumi, kitus vežė karučiu, rideno nuo kalno, tempė iš miško. “Tikrai įsimylėjau tuos akmenis”, – prisipažįsta S.Masionis. Dabar, pamatęs kur nors laukuose kyšantį akmens viršugalvį, rausia giliau. Taip aptiko ir išryškino nemažai įdomių riedulių. Nemažai jų ir netoli Stasio valdų tekančios Vyžuonos atkarpoje. Itin stebina upėje riogsantis milžinas, per kurį permestas lieptas. Dar keletas beveik niekieno nežinomų didžiulių riedulių slypi miške, greta šabakštynų ir medžių išvartų. Didžiausias akmuo, kurio įlomoje kaupiasi lietaus vanduo, S.Masioniui primena pagoniškas sakmes. Aptvarkęs teritoriją, į miško medį jis įkėlė užrašą: “vaidilučių aukuras”. Ši daugeliui kaimo gyventojų nežinoma vieta Stasiui atrodo itin romantiška.

Žvilgsnis iš viršaus

Dar vyžuoniškis mėgsta “padailinti” netoli namų esančius medžius – išryškina neįprastai suaugusius kamienus, įkelia į juos savų kūrinėlių. Taip vienoje pušyje atsiranda tarsi kokio briedžio galva, kitoje – padaras, panašus į stirniną, trečioje – mėnulis. Svečiams S.Masionis mėgsta surengti ekskursijų po tik jam geriausiai žinomas vietas, parodyti savo darbus. Dažnai net neprašomas vyras užtraukia dainą, pritardamas savos gamybos instrumentu, primenančiu kankles. O kartais jis įsilipa į netoli esantį gaisrininkų bokštą, iškilusį virš Vyžuonų miškų. Tarsi koks paukštis jis žvelgia iš viršaus į gimtinę ir groja sau lūpine armonikėle.