Romantiškas vyras

Kuo maitinti romantiką? Seniai žinoma, kad kelias į vyro širdį eina per skrandį. Tačiau šis kelias gali būti vingiuotas ir akmenuotas, toli gražu ne kiekviena moteris pasieks galutinį punktą. Kodėl? Todėl kad prieš maitinant savo garbinimo objektą reikia išsiaiškinti jo kulinarinius pomėgius. Antraip galima išgirsti frazę: “Kokia šlykšti ta jūsų žuvies užpiltinė!” Bus apmaudu, be to, ir produktų gaila. Dažnai tenka girdėti, kad vyro gurmaniški polinkiai tiesiogiai priklauso nuo jo charakterio. Kaip sužinoti, ką būtent gaminti savo vieninteliam? Tuojau paaiškinsime! Romantikas. Suaugęs vaikas. Jis gali visą atlyginimą išleisti visiškai nenaudingoms kvailystėms, nieko neįspėjęs išvažiuoti trims dienoms, sužlugdyti svarbų darbą, vietoje susirinkimo nuvykdamas į žvejybą. Dažniausiai būna pakylėtos dvasinės būsenos, visai nereaguoja į teisingą kritiką ir kaltinimus nerūpestingumu arba visus išvadina žemės kirminais, nesuprantančiais jo besiblaškančios sielos. Kai pasiųsite jį į parduotuvę duonos ir makaronų, nenustebkite, jeigu už visus pinigus jis nupirks avokadų ir kaparių, o paskui stebėsis, kodėl jūs nepatenkinta. Jis linkęs ilsėtis tam nepritaikytose vietose, pavyzdžiui, palapinėje miško viduryje, mėgsta triukšmingas kompanijas ir naktinius svečius, kurie į namus atneša stiprų degtinės tvaiką ir iki ryto linksmina šeimininkus savo plepalais bei dainomis, nepaisydami besiklausančiųjų dūsavimų.

Romantiškiausias jei ne pasaulio, tai Didžiosios Britanijos vyras neabejotinai yra 87-erių Tomas Shoveltonas. Jis jau 60 metų kasryt žmonai ant pagalvės palieka rožės žiedą. Be to, laimingoji ponia iki šiol kasdien gauna rytinį ir vakarinį bučinius. Ką tik deimantines vestuvių metines atšventusi pora anaiptol nemano, kad būti tiek ilgai kartu – žygdarbis, pasiaukojimas. Priešingai – tai laimė, kartu kuriama kasdien. “Mes kartu gyvenome ir dirbome visą gyvenimą, todėl žinome, kaip svarbu duoti ir gauti. Mes kartu laimingai nugyvenome 60 metų. Nieko nedaryčiau kitaip”, – sakė ponia Shovelton. Jos vyras taip pat nemano, kad jo rytinis romantiškas gestas yra ypatingas. Anot jo, šiandieniniai vyrai nepakankamai stengiasi dėl savo žmonų, o gėlės, bučiniai kiekvienam turėtų būti savaime suprantamas dalykas. T. Shoveltonas įsitikinęs, kad jei romantiką gaivinti stengtųsi ne tik moterys, o pasistengtų abi pusės, ir pykčių, ir skyrybų būtų mažiau. „Visi taip turėtų daryti. Myliu ją beprotiškai, nuo pat tos akimirkos, kai susitikome”, – nebijo prisipažinti vyras. Pora susipažino 1946-aisiai per naujametę šventę. Po dvejų metų draugystės jie susituokė ir kartu pradėjo dirbti sodininkais. Shoveltonai džiaugiasi penkiais vaikais, dešimčia anūkų ir vienu proanūkiu. Kai prieš 22 metus jiedu išėjo į pensiją, ėmė kartu puoselėti nuosavą sodą. tyrimai patvirtina, kad sėkmingos santuokos formulę sudaro ne tik meilė, bet ir dažni bučiniai, apsikabinimai ir romantiškos naktys.

Vos per 11 dienų Vyžuonų miestelio vienkiemyje Stasys Masionis surentė rąstų namelį, per keletą metų išpuošė jį paties kurtais dirbiniais, pasidirbo kankles, o dabar sėdi sau netoliese ant kalnelio ir dainuoja. Visą gyvenimą S.Masionis dirbo Kaune, tačiau tėviškės trauka buvo stipresnė. Prieš dešimt metų, kai neteko darbo, sumanė įsikurti gimtosiose Vyžuonose (Utenos raj.). Juolab kad pavyko susigrąžinti senelių žemę. Nuo tol gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis – vyriškis įsitraukė į miestelio saviveiklą, pradėjo kurti paveikslus ar veikiau savotiškus asambliažus, tarsi gidas vedžioja atvykėlius rodydamas apylinkių gamtos stebuklus. Vyžuonos turtingos kvepiančių pušynų, vaizdingų kalvų ir laukų, čia yra keletas ežerų ir vikriai sruvenanti upė. Vietos gamta įkvėpė ne vieną iš šio Aukštaitijos miestelio kilusį menininką. Romantikos šiam Lietuvos kampeliui prideda ir pagonybės laikus siekiančios legendos. Pasakojama, kad šiose vietose kadaise karaliavo dievaitis Vyžas, turėjęs žalčio pavidalą. Ne veltui įvažiuojant į miestelį šiandien pasitinka menininkų Algirdo Indrašiaus ir Henriko Orakausko išdrožta ąžuolinė žalčio figūra. Šis gyvis vinguriuoja gyvenvietės herbe, žalčio Vyžo galva įmūryta ir į vienos pirmųjų Lietuvoje – Vyžuonų bažnyčios sieną. Kartą į akis kritusi vingiuota šaka, primenanti žaltį, įkvėpė imtis menų ir S.Masionį. Vėliau jis sumanė pasidirbti patį Vyžuonų simbolį.