Drąsos ir orumo pedagogika

Turbūt nereikia brautis pro atvirus vartus įnirtingai įtikinėjant malonius skaitytojus, kad drąsa ir orumas yra išugdomi, o ne paveldimi dalykai.

Jei nepainiosime drąsos su bravūra ir agresija (už kurios dažniausiai slypi atkakliai ir sunkiai maskuojama baimė bei nesaugumas), teks pripažinti, kad drąsus, savo poziciją turintis ir nebijantis ją reikšti pilietis, sykiu dar pajėgiantis išlaikyti bei apginti savo ir svetimą orumą, yra ne stebuklas, kurio it Godo turėtų laukti depresyvi ir pasimetusi visuomenė, o respublikos pedagoginis ir politinis projektas.

Drąsa nuo agresijos ir brutalumo skiriasi tuo, kad kalba tyliai ir ramiai, bet būtent tada, kada kalbėti sunkiausia. Greičiausiai iliuziją, kad puldamas kitus padrąsinsi save ir atsikratysi žudančio savojo menkumo pojūčio, omenyje ir turėjo George’as Gordonas Byronas, pasakęs, kad kartais narsa kyla iš baimės.  

Apie drąsų pilietį ir drąsos ugdymą kaip kelią į dorybę rašė Renesanso epochos humanistai nuo Coluccio Salutati iki Niccolò Machiavelli’o, tikėję, kad be drąsos ir orumo formavimo žmoguje neįmanoma išugdyti respublikos patrioto.

Respublikonas Machiavelli savo Valdove pabrėžia, kad pagrindinė gerai centralizuotos monarchijos figūra yra valdovas, bet Samprotavimuose apie pirmąją Tito Livijaus dekadą prieštaringasis Florencijos humanistas juodu ant balto rašo, kad pagrindinė respublikos figūra ir didžiausia vertybė yra jos patriotas ir pilietis.

Viena iš pačių įdomiausių sociologinių Machiavelli’o įžvalgų Valdove apie galios ir laisvės santykį yra jo pastaba apie skirtumus tarp Turkijos ir Prancūzijos. Anot jo, Turkiją nukariauti sunku dėl jos karinės galios bei teritorinio nutolimo nuo Europos, bet jau kartą nukariavus lengva išlaikyti savo valdžią ten – nužudai sultoną ir iškart tampi valdovu. Jo aplinka nedelsiant pereis į tavo pusę ir pripažins tave, jei tik pajėgsi atlikti tokios narsos ir sumanumo reikalaujančią karinę operaciją.

O Prancūziją nukariauti gal ir lengviau – juk ispanai pasiekė ne vieną pergalę pieš juos. Bet, pasak Machiavelli’o, Prancūzijos karaliaus nužudymas nieko nereikštų – skirtingai nuo Turkijos, Prancūzijoje galia yra ne sutelkta vienose rankose, o išsklaidyta sąmoningų politinių individų, t.y. valstybei lojalių žmonių rankose ir protuose. Vadinasi, galingi aristokratai ten iki galo gins savo laisvę ir teises, net jei ir neteks karaliaus.

Tai ir yra didžioji drąsos ir orumo vertė – šios sielos savybės ne tik išlaisvina žmogų, bet ir sustiprina jo tėvynę. Verta prisiminti, kad aistringas Florencijos patriotas Machiavelli Lorenzo Medici’ui (kuriam ir skirtas Valdovas) pataria nesinaudoti samdinių paslaugomis ir vietoje jų geriau pasitelkti miesto patriotus – piliečius, kurie gintų savo tėvynę. Samdiniai, anot jo, tinka tik plėšimui, siautėjimui ir grobikiškoms operacijoms.

Ar drąsa ir orumas ugdomi nūdienos Lietuvoje? Ar save, savo valstybę, jos bendrapiliečius ir visuomenę gerbiantis žmogus, suvokiantis negerovių kritiką kaip savo pilietinę pareigą ir nebijantis sakyti nemalonią tiesą į akis pareigūnams, administratoriams ir politikams, tapo mūsų pedagogikos ir švietimo sistemos tikslu?

Tai, deja, retoriniai klausimai, į kuriuos atsakymas yra lengvai nuspėjamas. Nejaugi kas nors galėtų patikėti, kad asmens vertė, garbė, drąsa ir orumas yra pilietinio ugdymo prioritetai Lietuvoje, kurioje nieko nebestebina ir nebešokiruoja savo valstybę neseniai visiškai atvirai išdavę keturiolika Seimo narių ir trys Europos Parlamento nariai?

Tai patys tikriausi liumpenparlamentarai ir liumpenpolitikai, verti nebent tik gailesčio, kurio nusipelno bailūs, žemos moralės, silpnos tapatybės, savęs ir apskritai nieko negerbiantys žmonės. Bet ar kam nors iš mūsų žiniasklaidos ir politinės klasės atstovų kilo mintis, kad šitie žmonės peržengė ribą, po kurios bendradarbiavimas su jais reikštų visiško amoralumo įteisinimą ir politinės etikos pabaigą?

Pagaliau šitie žmonės nenusipelno ilgo dėmesio ir komentaro. Pakanka konstatuoti faktą, kad jų vizitas į dabartinio pasaulio demokratijos ir žmogaus teisių citadelę – t.y. Vladimiro Putino Rusiją – buvo konformizmo, bailumo, servilizmo ir tarno mentaliteto kulminacija per visus septyniolika atkurtosios nepriklausomybės metų.

Kad ir kaip būtų, drąsos ir orumo stygius Lietuvoje yra tapęs platesnio masto problema. Nuolat kalbama apie reformas (pastaruoju metu – apie dar neįvykusią ir net dorai neprasidėjusią, bet jau sėkmingai sukompromituotą aukštojo mokslo reformą, apie kurią turbūt bus kalbama tuo daugiau, kuo labiau bus tolstama nuo bet kokios racionalios ir realios akademinės sferos reformos), bet ar Lietuvoje esama tokių žmonių kaip reformatoriai?

Juk reformoms – ir apskritai bet kokioms racionalioms visuomenės gyvenimo permainoms – reikalinga ne tik tai, kas pas mus vadinama politine valia, bet paprasčiausia drąsa ir ryžtas. Prieš maždaug dvylika metų prasidėjusi senosios sistemos restauracija ne tik atgaivino visus senųjų sistemos berniukų ir mergaičių socialinius tinklus bei galios instrumentus, bet ir išmagnetino jaunus žmones, išmokiusi juos prisitaikymo ir socialinio bei politinio veiksmo simuliavimo meno.

Kas gali vykdyti reformas? Žmonės, kuriems pakanka drąsos pasakyti, kad esama padėtis nėra normali. Kodėl šitiems žmonėms pakanka drąsos šitą pasakyti? Todėl, kad jie nenori ir negali ydingos praktikos paversti savirealizacijos įrankiu, išsižadant tų principų, be kurių neįmanoma gerbti nei savęs, nei savo profesijos. Iš kur gimsta šitų žmonių drąsa? Iš nesusitapatinimo su įteisintomis praktikomis bei galios lauku. Kodėl su jomis nesitapatinama? Todėl, kad jos neįkūnija jokio idealo ir jokių vertybių, išskyrus galią ir susireikšminimą.

Drąsa ir orumas – tai tapatinimasis su idealais, principais ir vertybėmis, o ne su veikiančia galios struktūra, kuri pati save paskelbia pačia geriausia ir neturinčia jokių alternatyvų. Nieko nepripažinimas ir negerbimas, išskyrus realią jėgą, yra pats tiesiausias kelias į konformizmą ir bailų servilizmą.

Tikrasis bailumas – tai ne virpulys susidūrus su didesne jėga (visi mes iš pradžių kažko bijome – tik kai kurie sugeba nugalėti baimę), o jos sukurtos netobulos praktikos fetišizavimas, slapta tikintis sau naudos joje.

Todėl pilietinė visuomenė ir yra neįmanoma be drąsos ir orumo pedagogikos.