Atėjo vasara. Kažkam - poilsio metas. Ofise 36 laipsnių karštis. Liaudis gelbstisi alumi ir ledais. Padeda prastai. Kažkas bėgioja į tualetą ir apsipila vandeniu. Šukuosena po to - kaip kapitono Hariso iš "Policijos Akademijos" po pataikymo į arklį. Nugara prilimpa prie kėdės. Užpakalis irgi. Periodiški išėjimai "parūkyti" į gatvę, trunkantys daugiau, nei valandą, palengvėjimo neatneša. Merginos gatvėje vaikšto, apsirengusios taip, kad geriau išvis nesirengtų. Trūksta tik užrašų "Įėjimas čia!" ir "Sveiki atvykę!". Mes su vaikinais nusprendėme, kad pirmas iš mūsų, kuris taps prezidentu, išleis įstatymą, pagal kuri taip besirengiančias merginas teis kaip už seksualinį priekabiavimą. Žodžiu jėgų nėra. Tarybiniai kondicionieriai veikia kaip ir tarybiniai kompiuteriai. Kažkam prasidėjo miražai. Kliedi apie stiklinę vandens su ledu ir bando mėtytis sniego gniužtėmis. Atgaivinome. Leidome be eilės pasėdėti šaldytuve. Pamažu žvėrėjame. Valdą, kuris simuliavo nualpimą, norėdamas be eilės patekti į šaldytuvą, pririšome prie kėdės ir pastatėme saulės atokaitoje. Dainius sužvėrėjo tiek, kad nusprendėme be visa ko jį dar ir kankinti. Pastatę priešais Valdą butelį alaus iš šaldytuvo. Vos nuraminome. Jonas priėjo prie ventiliatoriaus ir ėmė nukreipinėti orą po marškiniais. Pasisuko nugara, ir, praradęs pusiausvyra, užpakaliu įsirėmė į ventiliatoriaus mentes. Išsiuntėme namo užsiklijuoti pleistru. Valdas užsiminė apie tai, kad žiemą norėjome šilumos. Vos neužmušėme niekšo. Aš pasakiau, kad visame pastate vėsiausia – lifte. Nuėjome pasivažinėti. Įstrigome. Liftas nuo karštų vaikinų įkaito nerealiai. Gerai, kad neprisiminė, kad idėja buvo mano. Nes kitaip šitų eilučių nerašyčiau. Stepas pakartojo nežinomo herojaus žygdarbį. Vyriškai nusuko ventiliatorių nuo savęs ir nukreipė į kompiuterį. Vis dėlto senukai labiau ištvermingi, nei mes. Serveriai įkaitino patalpą jau iki 38 laipsnių. Jiems tai gerai – po du ventiliatorius ant smegenų. O mums, programuotojams, smegenys jau lydosi. Koks ten programavimas. Aš jau su kseroksu sunkiai susitvarkau. Į dienos pabaigą į merginas žiūrėti nebesinori. Jos tokios karštos...o norisi ko nors vėsaus. Alus išimamas iš šaldytuvo tam, kad pridėti prie kaktos. Valdas pažeidė konvenciją ir įsikišo butelį į kelnes. Na, suprasti jį, žinoma, visi supranta. Patys raukomės, išgirdę žodį "kiaušinienė". Bet už tokį poelgį vos vos užvažiavome į akį. Morališkai. Nes atsiklijuoti nuo kėdės nėra nei jėgų, nei noro. Pasakėme - tegu pats dabar jį geria. Alus, žinoma dalykas geras, bet devintas butelis - jau kiek virš normos. Valdas ir Dainius mušasi dėl ventiliatoriaus pasukimo kampo. Šefas nebebando priversti mūsų dirbti. Įprastinės frazės na "eik velniop, direktoriau" niekas, lyginant su tuo, ką mes dabar galvojame. Gerai, kad jis minčių neskaito. Tarp kitko, to, ką perskaitė mūsų veiduose, jam užteko. Jam gerai. Jis turi asmeninį šaldytuvą. Bet šiaip jis geras dėdulė. Už šortus, tapkes ir nusivilktus marškinėlius nebara. O gal net džiaugiasi, kad aš nusivilkau savo geriausius marškinėlius su užrašu "Fuck everyone". Po dvidešimties minučių darbo dienos pabaiga. Rytoj vėl tas pats. Ir taip iki žiemos. O žiemą mūsų nebara už pirštines, kepures ir striukes. Žodžiu, harmoningas balansas.