Garsiausi šokolado gamintojai Lietuvoje ir pasaulyje
XVIII-XIX amžiuje šokolado verslą pradėjo Philippe’as Suchard, Miltono Hershey šeimos.
Drauge su šio verslo suklestėjimu Europoje šokoladas pradėtas gaminti ir Lietuvoje – 1888 metais pradėjo veikti pirmoji šokolado ir cukrinės konditerijos įmonė Kaune. Dabar šį įmonė vadinasi AB “Kraft Foods Lietuva” ir šiuo metu gamina šokoladą ir saldainius.
Vėliau atsidarė šokolado fabrikas Šiauliuose. tai sietina su O. L. Koganų saldainių ir šokolado fabriko įkūrimu 1885m. Kasmet įmonė parduodavo apie 40 tūkstančių pūdų (pūdas -16,3805kg.) savo gaminių, kurių vertė buvo apie 400000 to meto rublių. Šiaulių saldainiai turėjo plačią carinės Rusijos rinką, pasiekdavo net Sibirą.
Pirmojo šokolado ir saldainių fabriko sėkminga veikla ir vis auganti šios rūšies gaminių paklausa skatino sumanius Šiaulių miesto organizatorius steigti naujus saldainių ir šokolado fabrikus. Buvę parduotuvių tarnautojai Vladas Vaitkus ir Antanas Gricevičius Dvaro gatvės namo rūsyje 1911m. įsteigė nedidelę saldainių dirbtuvę ir pavadino ją “Birute”. Steigti tokią dirbtuvę turint mažai kapitalo buvo didelė rizika. Saldainių dirbtuvėje be savininkų ir jų šeimų narių dirbo tik du saldainių vyniotojai. Pirmieji saldainiai buvo “Dul-dul-dudelė (poeto L.Giros eilėraščio pavadinimas). Vis auganti saldainių paklausa “Birutės” savininkams davė nemažai pelno. 1913m. Antanas Gricevičius nutarė atsiskirti ir įsteigti atskirą saldainių dirbtuvę. Jis miesto centre, Vytauto ir Tilžės gatvių kampe, nusipirko didelį žemės sklypą su sodu ir mediniu namu, kuriame ir įkūrė saldainių dirbtuvę “RŪTA”. Pirmieji “Rūtos” darbininkai buvo patys savininkai – A.Gricevičius ir jo žmona Juzefa. A.Gricevičius konditerijos meno mokėsi Šiauliuose, Vilniuje ir Sankt Peterburge, o jo sukurtus saldainius greit pamėgo visi smaguriai. 1965m pirmą kartą “Rūtos” produkcija siunčiama į užsienį – Saudo Arabiją, Austriją, Etiopiją, Somalį Urugvajų, Kiprą, Nigeriją, Maltą, Keniją, Australiją.
Šiuo metu įmonėje dirba apie 270 darbuotojų ir veikia aštuoni gamybiniai cechai. Čia gaminama daugiau nei 180 pavadinimų saldainių. Tai saldainių rinkiniai, kupolo formos riešutiniai-kreminiai saldainiai, minkštoji karamelė, saldainiai su likeriu, šokolado ir marcipano figūros, želė bei plaktos baltymų masės saldainiai, dražė, pralinė šokoladiniai saldainiai, gaminiai be cukraus, triufeliai ir vaisvandeniai. Atsižvelgiant į besikeičiančius pirkėjų poreikius, kasmet yra papildomas asortimentas [17].
Norėčiau paminėti, kad UAB “Rūta” yra ypatinga ir tuo, kad turi savo himną.
Kitas ?inomas ?okolado gamintojas yra “Vilniaus pergalė”. AB „Vilniaus pergalė” istorija prasideda nuo konditerijos fabriko „Pergalė“, įkurto 1952 metais. Šiuo metu „Vilniaus pergalė” yra plačiausią asortimentą gaminantis konditerijos fabrikas Pabaltijo valstybėse. Jau daugiau kaip 50 metų čia gaminami – šokoladas, šokoladiniai saldainiai, sausainiai. Ypatingi šio fabriko gaminami saldainiai „Sostinės”, „Pergalė”, „Vilnius” turi savo nuolatinius pirkėjus.
Šiuo metų čia gaminamas platus asortimentas gaminių: šokoladiniai saldainiai, neglaistyti saldainiai, irisai, šokolado plytelės, saldžiosios plytelės, šokoladiniai batonėliai, chalvos batonėliai, chalva, hematogenas, vafliai, kukurūzai, likeriniai saldainiai, sausainiai, karamelė, zefyrai, dražė. Produkciją yra eksportuojama į Vokietiją, Izraelį, JAV, Rusiją, Latviją, Estiją, Lenkiją [15].
Kaimyninės šalies, manau, žinomiausia ?okolado gamintoja yra AB “Laima”, kuri yra Latvijoje. Pirmasis konditerijos fabrikas Rygoje buvo įkurtas 1870 metais. Jį įkūrė Teodoras Rigertas ir pavadino savo vardu. 1925 metais tęsiant saldainių ir šokolado gaminimo technologijas gamykla buvo pervadinta į akcinę gamybos bendrovę “Laima”. XX amžiaus pradžioje fabrikas gamino apie 900 įvairiausių saldumynų rūšių. Šiuo metu čia gaminama karamėlė, šokoladiniai saldainiai, šokoladas, zefyrai. Jų prekės eksportuojamos į Lietuvą, Vokietiją, Izraelį, JAV, Kanadą, Čekiją, Rusiją [14].
Daugelis žino puikų rusišką šokoladą, kuri gamina konditerijos fabrikas “Rossija”. Šis konditerijos fabrikas įkurtas prieš 30 metų Samaros mieste. Buvusioje Sovietų Sąjungoje fabrikas “Rossija” gamino tik šokoladą ir šokoladinius saldainius, kai tuo tarpu visi kiti konditerijos fabrikai buvo universalūs: gamino ir karamėles, ir sausainius, ir vaflius ir kt. konditerinius produktus. Fabriko asortimentas nesikeitė labai ilgai. Šiuometu yra išlikės ir senas asortimentas šokoladinių gaminių, ir taip pat gaminami nauji produktai. Štai jau kelis metus “Rossija bendradarbiauja su konditerijos fabriku “Nestle”. Jų dėka buvo modernizuotas visas konditerijos fabrikas ir vėl pradėjo klestėti [18].
Taip pat yra kelios gerai žinomos šokolado gaminimo įmonės ir Šveicarijoje. Lietuvoje labiausiai paplitę “Toblerone”. Šokolado fabrikėlis ”Toblerone” įkurtas 1867 metais Berne. Įkūrėjas – Džeanas Tobleris. 1899 metais šokolado paklausa labai padidėjo ir D. Tobleris su sūnumis praplečia šokolado fabriką ir pervadina “Fabriq Chocolat Berne, Tobler & Cie”. 1908 metais Teodoras Tobleris ir Emilis Baumanas sukūrė unikalaus skonio ir trikampio formos šokoladą. Nuo tada “Toblerone” tampa Šveicarijos aukštos kokybės šokolado emblema. “Toblerone” pavadinimas sudarytas iš dviejų žodžių “Tobler” (pavardės) ir “Torrone”, iš italų kalbos medaus-migdolų nuga. Jie buvo pirmieji turintis patentą gaminti šokoladą su pienu, migdolais ir medumi. Daugeliui kyla klausimų, kodėl šis šokoladas yra sudarytas tarsi iš trikampių. Šiam klausimui paaiškinti yra net dvi versijos. Pirmoji – ši unikali forma paimta pagal Šveicarijoje labiausiai žinomo kalno Matterhorn formą. Grožėdamasis Alpių gamtovaizdžiu, Tobleris norėjo savo kūrinį susieti su Šveicarijos tradicijomis. Antroji versija: Teodoras Tobleris darbo reikalais dažnai vykdavo į Paryžių. Dažnai lankydavosi vaidinimuose ir vienam iš jų padarytas trikampis iš žmonių jam paliko gylų įspūdį [24].
Pasaulyje gaminama tiek daug rūšių šokolado, kad tiems kas nori sukurti naują šokoladą dažnai tenka nusivylti. Tačiau žmonės nenuleidžia rankų ir nuolat ieško naujų receptūrų ir naujų gaminimo būdų. Žinoma, kas ieško tas randa. Taigi buvo pasiūlyta gaminti šokoladą kakavos sviestą pakeičiant augaliniais riebalais.
Konditerių norą kakavos sviestą keisti kitais augaliniais riebalais skatina galimybė sutaupyti nemažai lėšų ir atpiginti gaminius. Viena tona kakavos sviesto kainuoja 3000-3200 eurų (10,3-11 tūkst. litų), o pakaitalų galima įsigyti maždaug perpus pigiau – po 1500-2000 eurų (5,1-6,9 tūkst. litų) už toną. Kai bendrovė gamina labai didelius šokolado kiekius, susidaro solidžios pinigų sumos.
Kakavos sviesto pakaitalai dažniausiai gaminami iš palmių aliejaus. Tokie riebalai panašiomis fizinėmis savybėmis, tačiau neturi gydomųjų, mitybinių kakavos sviesto privalumų.
Kaune veikiančio šalies konditerijos pramonės giganto “Kraft Foods Lietuva” ryšių su visuomene vadovė Baltijos regionui Rasa Bagdonienė pranešė, kad “Karūnos” ir ”Karališko” šokolado plytelėms gaminti bus naudojamas tik kakavos sviestas.
“Nuolat daugėja pirkėjų, kurie sutinka papildomai mokėti už gaminio kokybę, todėl Lietuvos saldumynų mėgėjai ir ateityje galės mėgautis tikru šokoladu”,- kalbėjo R. Bagdonienė.
Bendrovė “Vilniaus pergalė” renkasi kitokią strategiją. “Jeigu visai nenaudosime augalinių riebalų, padidės šokolado savikaina ir negalėsime konkuruoti su kitų gamintojų produkcija”,- kalbėjo įmonės generalinis direktorius Algirdas Miltenis. Jo nuomone, toks nedidelis šokolado sviesto pakaitalų kiekis neturės įtakos gaminio skoniui ir kitoms savybėms. Jau dabar dalis “Vilniaus pergalės” šokolado plytelių gaminama su kakavos sviesto pakaitalais.
ES šokolado specialistai 25 metus gynė naturalu kartųjį šokoladą nuo britaniško pieniško šokolado su augaliniais riebalais. Pagal ES normas šokoladas gali būti tik iš kakavos sviesto ir trupučio pieno, daug mažiau, nei jo naudoja anglai. Manoma, kad šis saldus ginčas jau išspręstas ir angliškas šokoladas bus įleistas į ES rinką. Dar 1973 metais, kai Anglija stojo į ES išsikovojo teisę, kaip ir kai kurios kitos šalys, nekeisti šokolado gaminimo receptūrų. Todėl jų šokoladais negalėjo būti prekiaujama ES. Tikrojo šokolado šalininkės Belgija ir Prancūzija surengė kampaniją prieš nestandartinę prekę. Jos gynė silpnai išsivysčiusias šalis, kur kakavos pupelių eksportas yra beveik vienintelis pajamų šaltinis. 1998/1999 metais pasaulyje buvo pagaminta 2 746 600 tonų kakavos pupelių. Iš jų 67,9% išaugino Afrikos valstybės, 17,7% – Azijos šalys ir 14,4% Amerikos šalys.
Šį ginčą užbaigė Europarlamento deputatai. Pleriminariais duomenimis, jie pasiruošę ratifikuoti naujus šokolado standartus. Būsimo bendraeuropietiško šokolado negalės sudaryti daugiau nei 5% augalinių riebalų. Tokį gaminį siūloma pavadinti “šeimos pieno šokoladas”.
Europoje dėl tokio sprendimo įsiplieskė žodinis mūšis tarp šokolado gamintojų ir žinovų. Pastarieji įsitikinę, kad dabar šokolado jau nebus galima vadinti šokoladu, ir ironiškai siūlė pardavinėti vyną su priedais.
Šokolado žiaumotojų klubo generalinis sekretorius Jeanas Colaneris abejojo, ar nesąžiningi gamintojai laikysis didžiausios leistinos 5 % augalinių riebalų ribos, nes šokolado sudėties tikrinimo metodai yra gana nepatikimi. J. Colaneriui daugiausia nerimo kelia Rytų Europos bendrovių nesąžiningumas, mat 2004-aisiais jos be apribojimų galės žengti į Europos Sąjungos rinką [3].
