Dorovinė psichologija ir pedagogika – rasti save
Kiekvienas žmogus siekia kažkuo tapti. Žmonių, palikusių pėdsakus
žmonijos istorijoje, pavyzdžiai įkvepia. Jei karo vadu — tai
didžiuoju, jei poetu, tai žinomu, mokslininku — genialiu, artistu —
talentingu. Kiekvienas nori jaustis reikalingas. Kitaip žemė slysta iš
po kojų, pradingsta gyvenimo prasmė. Kyla klausimas: reikalingas —
kam? Šaliai, žmonijai ar bent kam nors!
O jei nereikalingas niekam?…
Tada ateina sunkiausios gyvenimo dienos, sunkiausios valandos. Tik
vieno šiomis minutėmis nesuvokia žmogus. Štai ko: visas patiriamas
jutimų kartėlis ir našta yra jo paties požiūrio į save bei žmones
rezultatas, o visai ne aplinkybių susiklostymas, ne likimas. Iš tiesų,
savo nereikalingumo jutimas — paradoksali situacija. Pasaulyje, kur
dešimtys žmonių beveik kiekviename name kenčia nuo žmogiškos šilumos
trūkumo, kur kiekvieną minutę žmonėms reikalinga labai proziška ir
visiškai reali pagalba, atsiranda žmogus, besijaučiantis niekam
nereikalingu.
Tai netiesa! Artimiausioje jo aplinkoje, tarp giminių ir pažįstamų
atsiras ne mažiau dešimtis žmonių, kuriems reikia pagalbos — fizinės,
materialios, sielos pagalbos. Kokios tik nori pagalbos, bet reikia.
Pojūtis “nereikalingas niekam” yra asmeninis, subjektyvus; tai savęs
jutimas, bet jokiu būdu ne realios tikrovės jutimas. Tai ligos,
paplitusios tarp žmonių, simptomas. Tos ligos vardas —
SAVANAUDIŠKUMAS.
Savanaudiškumas — tai siekimas visur ir visame kame gauti, gauti
sau. Pojūtis “niekam nereikalingas” — ne todėl, kad aplink nėra
reikalingų mano pagalbos. Čia suveikia kitkas: aš nepatiriu
atsakomosios padėkos, šilumos ir rūpesčio iš tų, kuriems padedu bei
noriu padėti. Būtent šis grįžtamasis pripažinimo srautas ir yra
tikrasis tikslas, tikrasis troškimas bei mano reikalavimas žmonėms.
Beje, akivaizdus pripažinimas nebūtinas. Svarbu mano pojūtis — aš
pripažintas! Ir svarbu, kad visada buvimą savyje lydėtų šis pojūtis.
Taip žmoguje išaukštinamas savęs pakankamumas arba didžiavimasis
savimi, kurie virsta vidiniu stabu. Šis stabas nori, jog žmogus jį
garbintų, jog brangintų jį kaip save patį. Menkėjant šiam savęs
garbinimui, žmogus ieško palaikymo iš šalies — kad kiti garbintų jį,
pripažintų jį savo stabu, savo vertybe. Jis nori, kad kiti imtų
branginti santykius su juo. Jo savanaudiškumas mainais brangina kitų
požiūrį į jį, ir jis labai vertina šiuos mainus. Vertina tiek, kad
sutrikus mainams išgyvena tai visai rimtai — įsižeidžia, paniūra,
širsta.
Būti pripažintu tarp žmonių — vienas iš siekimo tapti kuo nors
savo ar kitų akyse, savajame ar kitų vertinime, variantų. Jei savęs
vertinimas pakankamas, žmogui niekieno nuomonės jau nebereikia. O jei
savęs vertinimas šlubuoja, tada jis ima rankioti kitų nuomones. Vardan
to jis bus ir mandagus, ir gražiai apsirengęs, ir paslaugus, ir
taktiškas, bus ir dalykiškas, ir talentingas, ir žinantis, ir mokantis,
ir padedantis, ir geras, ir daug kitų “ir”. Prisiminkite, kaip per
ginčą namuose netikėtai suskamba durų skambutis ir pasirodo svečiai…
Kažkur randama jėgų draugiškumui, kurio prieš minutę, bendraujant su
artimaisiais, nebuvo nė padujų.
Formos, kuriomis savanaudiškumui reikia žmonių nuomonės ar
pripažinimo, sudaro turtingą apraiškų spektrą, nuo labai grubių iki
perdėm subtilių.
Pirma. Iškilmingi sveikinimai, paskui pritarimo replikos,
komplimentai, nuostabos šūksniai, pagarbos ir padėkos žodžiai, priėmimo
šiluma, atsakomasis širdingumas, atsakomoji meilė… Jei kokių nors
atsako apraiškų nebus, ateis nereikalingumo pojūtis.
Antra. Siekimas gauti ar turėti daiktą — labai jau grubi
egocentrizmo apraiška. Ne tokios grubios yra siekimas turėti ar gauti
rezultatą: mašinos ar pastato projektą, naują derliaus rūšį, atradimą,
straipsnį, filmą, paveikslą, muzikos kūrinį. Nuosavos šlovės ar
pasitenkinimo savimi vardan.
Trečia. Subtilesni siekiai — įgyti ypatingai žmonių vertinamas
savybes: talentingumą, genialumą, muzikalumą, sportiškumą,
aiškiaregystę.
Ketvirta. Ir pati subtiliausia savanaudiškumo siekių sfera —
žmogiškojo atsako sfera. Ji ir yra fundamentalus aukščiau išvardintų
siekių pagrindas. Būtent dėl jos pirmosios trys siekių rūšys ir
egzistuoja kaip vidiniai žmogaus aktyvumo varikliai…
Šiandien galime sutikti nemažai žmonių, kuriems pirmosios trys
siekių rūšys prarado prasmę. Jiems nereikia daiktų, nereikia darbo
rezultatų, nereikia žmogiškųjų vertybių. Žmogiškojo atsako poreikis
tampa vienintelis. Ir jei jis nepatenkinamas, žmogus pasineria į
nereikalingumo niekam būseną.
O savanaudiškumas viską, ką aplinkinis pasaulis gali jam duoti ir
neduoda, priima kaip beviltiškumo naštą, gyvenimo prasmės dingimą.
Didėjantis gailestis pačiam sau pagimdo mintis apie greitą galą, nes
atrodo neįmanoma pakelti šį savęs gailėjimą ir šį kentėjimą.
Savanaudiškumo patiriamas vienišumo jausmas yra visų
beprasmiškiausias jausmas — jis išgyvenamas žmonių apsuptyje, tarp
kvietimų padėti. Kiek reikia būti užsiciklinus savyje, kad mūsų
laikais, pilnais visuotinės sielos sumaišties ir prašymų padėti, dar
būtų išgyvenamas vienišumas?! Negi įmanoma žiūrėti į žmonių kančias ir
jausti, jog jų nėra?!
Ne kančios nėra, ne prašymų padėti nėra, ne žmonių nėra, — nėra
atsako iš jų pusės! Man bloga todėl, kad būdami užimti savimi, jie
nepuola man į pagalbą, neapsupa manęs rūpesčiu, pripažinimu,
nesisukioja aplink mane. O man to reikia, reikia!
Netiesa. To reikia ne man, bet mano savanaudiškumui, kuris apie
nieką daugiau nesugeba rūpintis, išskyrus patį save.
Deja, mūsų laikais viskas tiek supainiota, kad savanaudiškumo
apraiškos tuo neapsiriboja. Yra dar viena paradoksali savanaudiškumo
apraiška — kentėjimas už liaudį, žmoniją, epochą.
Ten, kur savanaudiškumas patenkintas savimi, jis apskritai apsieina
be žmonių arba, jei gyvenama tarp žmonių, jam jų visai nereikia. Jis
naudojasi jais, kada to reikia. Dominuojantis tokios sielos jausmas —
vienišumas. Su šaltu išskaičiavimu toks žmogus eina pro kitus,
pasiimdamas iš gyvenimo tai, kas jo.
Savanaudiškumas, įpratęs svajonėse kurti nusisekusios
savirealizacijos planus ir ištisus paveikslus — tiek pasaulyje, tiek
žmonių nuomonėse, — konstruoja detalius ateities vaizdinius. O idant
šie paveikslai nebūtų tik vaikiškos fantazijos, jis ima kurti loginį
pagrindą. Per šį pagrindimą randami nauji dėsningumai ir taip ateities
paveikslas papildomas arba keičiamas.
Įkvėptas ateities vaizdinio kūrimas vyksta kiekviename žmoguje.
Vieni rašo knygas, kiti įsijungia į diskusijas, pokalbius, treti kuria
grandiozinius žmonijos išgelbėjimo planus, ketvirti kuria tyliai, vien
sau. O paskui prasideda pats kasdieniškiausias dalykas: sukurtas ar
kuriamas, suvoktas ar jaučiamas ateities vaizdinys palyginamas su
tikrove. Iš to darosi aišku, ko gi šiandien trūksta.
Palyginus su nuostabiu ateities vaizdiniu, nūdienos realybė
pasirodo niekinga. Kas nėra patyręs, jog širdį suspaudžia nuo
nesuprantamo ilgesio, nuo gailesčio sau, gimusiam dabar, o ne amžiumi
vėliau? O kitame dar globaliau: gailestis žmonijai, gailestis
epochai…
Ketinime tapti kažkuo žmogus sutapatina save su istorijos bei
aplinkinių pripažintomis gėrio, progreso, taikios kūrybos idėjomis.
Kyla troškimas atnešti žmonėms gėrį, taiką… Žmogus ima reikštis
aktyviu veikimu. Atsiranda sumanymas, vardan kurio jis pasiruošęs
pamiršti savo namus ir šeimą. Aktyvumas už šeimos ribų darosi
pagrindinis, šeima ir artimieji vien trukdo. Atšiaurumas ir šaltumas
artimiesiems papildo aktyvų veržlumą, įkūnijant sumanymą. Darbas su
savimi “dėl žmonių” giminiuojasi su nepakantumu ir žiaurumu saviesiems.
Kentėjimą ir išgyvenimą už ištisą visuomenę lydi kamavimasis dėl
šeimos, menkų rūpesčių, atitraukiančių nuo centrinio užsiėmimo, bei jų
vengimas.
Stop. Galbūt čia irgi klaida, viską pateisinanti savanaudiškumo
iliuzija? Kentėti už kitus žmones ir nejausti šeimos narių kančių. Kaip
tai įmanoma? Kodėl kentėjimas dėl kitų, esančių už šeimos ribų,
svaresnis už kentėjimą dėl pačios šeimos?
Sąžiningai įsižiūrėjus į save, atsakymą galima rasti greitai ir
paprastai. Tai idėja, su kuria tapatinama žmogaus vertė. Siekimas
atitikti šią vertę ir taip būti pripažintu žmonių verčia žmogų tarnauti
tam, kas jau pripažinta. O pripažinta yra idėja padėti kitiems.
Šiandien kai kuriai žmonių, neseniai tapusių tikinčiaisiais, daliai
tokia idėja gali tapti tarnavimo Dievui idėja.
Šiame tarnavime idėjai pirminė yra ne užuojauta žmonėms, bet
siekimas būti jų pripažintu. Ir pagalba žmonėms tėra priemonė pasiekti
tokį pripažinimą. “Jūs žmonių akivaizdoje dedatės teisuoliais, bet
Dievas mato jūsų širdis. Kas žmonėms atrodo prakilnu, Dievo akivaizdoje
bjauru” (Lk 16, 15). Taip pat neseniai įtikėjusį žmogų gali vesti
pirmyn ne meilė Dievui, o būtinybė realizuoti save. Darbas su savimi,
dvasinis tobulinimas tampa tik priemone būti arti Tiesos (ar,
pavyzdžiui, arti Pravoslavybės). Atstumdamas visus trukdymus šeimos,
tėvų, vaikų, draugų pavidalu, žmogus eina link tam tikro “aukštesnio
bendravimo”. Garbės troškimo vardan.
Savęs tapatinimas su idėja, ypač su aukšta ir tyra, tampa spąstais.
Nes atsiranda užuojauta idėjai ir iš širdies regėjimo lauko dingsta
užuojauta konkretiems žmonėms. Tada širdis užverta. Lieka vienintelis
veikiantis pradas — protas ir su juo susijusios emocijos. Jokio
širdies regėjimo nėra nė padujų. “Vargas tiems, kurie savo akyse yra
išmintingi, kurie, savo pačių manymu, yra gudrūs” (Iz. 5, 21).
Savanaudiškumas, besiverždamas į tolį, visus artimus dalykus priima
kaip kliūtis kelyje į tikslą. Čia atsiskleidžia antrasis siekimo tapti
kažkuo variantas. Jo priežastis ir kilmė — išdidumas, tai yra, savęs
pakankamumo pojūtis. Pakankamumo prieš save, prieš žmones, prieš Dievą.
Savęs pakankamumas savyje ir prieš save yra kėlimasis aukščiau Sąžinės.
Tada jos balsas darosi nereikšmingas. Dar daugiau, Sąžinės balsas
reikalauja žeminančių išdidumą poelgių: pripažinti savo niekingumą,
netinkamumą kam nors, nuodėmingumą, pripažinti, kad Gabumų priežastis
nėra pats žmogus; pripažinti, kad spręsdamas gyvenimo problemas jis,
žmogus, negali rasti ko nors geriau už tai, ką jam sako Sąžinė. Bet jis
nenori Sąžinės patarimų. Ji jam atgrasi, nepatogi. Jis apeina ją ratu,
mindžioja ją, atsižada jos, atlaidžiai juokiasi iš jos.
Savęs pakankamumas žmonių atžvilgiu pasireiškia pojūčiu “esu
viršesnis už juos”, pagyrūniškumu, noru išjuokti žmogų, pasišaipyti iš
jo, ironija, sarkazmu, ignoravimu, pasidygėjimu, naudojimusi,
prievarta, arogancija, žeminimu, valdingumu, atlaidžia pašaipa,
pojūčiu, esą žmonės “man privalo …”, kalti prieš mane, nepakankamai
man rūpestingi, dėmesingi, jautrūs, paslaugūs, pasiaukojantys,
nuolankūs, pagarbūs; reikalavimu visa tai pateikti, ir pateikti
nedelsiant. Kitaip bus įniršis, kaprizai, isterija, nuoskauda,
susierzinimas, kartėlis, kerštas; ir dar nuosavo teisumo jausmas,
pasitikėjimas savo veiksmais, teisės žmonių atžvilgiu — tartum
pastarieji apskritai neturi jokių teisių.
Savęs pakankamumas prieš Dievą žmoguje gyvena neapykanta ir įniršiu
susidūrus su šventenybėmis — šventyklomis, ikonomis, bažnytinėmis
knygomis, ypatingai — gyvomis tikėjimo apraiškomis, mišiomis,
maldomis, pasninku, krikščionių išvaizda, su nuolankumu, kantrumu,
romumu, dorumu, didžiadvasiškumu, griežtumu. Taip pat jis pasireiškia
ateizmu, pasaulio materialumo bei bedvasiškumo suvokimu ir jutimu, ir
iš čia kylančiu noru valdyti pasaulį. Jis pasireiškia netikėjimu,
abejojimu, į save panašių valdovų ieškojimu kitose galaktikose ar
mistinėse erdvėse, užsiiminėjimu joga, meditacija, savęs vystymu, savęs
tobulinimu, veržimusi tolyn, svajingumu, savo likimo tyrinėjimu, įvykių
ir metų astrologiniu prognozavimu, būrimu, nuolatine būtinybe palaikyti
savo fizinę sveikatą, Dievo nejutimu, susižavėjimu magija, taip pat
komercija, mokslu, technika, ekonomika, politika ir daugybe kitų
užsiėmimų, įtraukiančių žmogų į kunkuliuojančią Babelio bokšto statybą.
Tik slėpiningasis žmogus mumyse ieško konkretaus žmogaus, nes
užuojauta realiam žmogui, o ne žmonėms apskritai, ir yra tikroji
užuojauta. Būtent ji yra ta didžioji Dievo duota savybė, per kurią ir
kurioje atsiveria užjaučianti žmogaus širdis. Šita širdis dalijasi
artimo kančia dėl Aukščiausiojo[*], ieško Kristaus, atpažįsta Jį kaip
savo išgelbėjimą. Tarp daugelio pasiūlymų — mahatmų, mokytojų,
pranašų, dvasių, dievų, kosminių energijų pavidalu — ji randa būtent
Jį ir prisiriša prie Jo, tikra dėl savo pasirinkimo ne dėl įsitikinimų,
o dėl sielos jutimo.
__________
[*] Tradicinis krikščioniškas savo kančios įprasminimas jos
aukojimu. — Vert. past.
Jame, Kristuje, tokia širdis randa paguodą. Būdama atpirkta
Viešpaties Krauju ir kentėjimu, ji pakyla iš nuodėmės valdžios į šią
galimybę kartu su savo artimu kentėti dėl Aukščiausiojo, liūdėti dėl
savo Dievo[*] ir persiimti jau esančių jos aplinkoje žmonių žemiškais
rūpesčiais ir sielvartu, liūdesiu ir džiaugsmu. Ji jų neieškojo, tačiau
jie Dievo Apvaizda surinkti aplink ją ir duoti jai, idant ji jais
pasirūpintų.
Širdis atsiveria ne palinkimu apskritai ir ne tarnavimu idėjai, bet
užuojauta konkrečiam žmogui, visų pirma pačiam artimiausiam: žmonai,
vyrui, vaikams, tėvams. Visų sunkiausia — užjausti artimuosius. Ne
vieną (mylimą), bet visus, ir vienodai. Artėti į Dievą, o savyje — į
slėpiningąjį žmogų, ir kelyje rinktis lengviausius takelius reiškia
niekada neateiti pas Jį.
__________
[*] Pasaulietinis nostalgiškas liūdesys, rodantis žemiškos būties
priėmimą iš Ego pozicijų — pernelyg sunku ir nyku čia, o Dievas taip
toli, — yra tradiciškai smerkiamas. Tuo tarpu Sąžiningasis liūdesys
turi nekasdienišką reikšmę: tai liūdėjimas dėl savo nuodėmių,
skatinantis atgailą. “Liūdesys pagal Dievo valią per atgailą veda į
išgelbėjimą, ir to netenka gailėtis; o šio pasaulio liūdesys veda į
mirtį” (2 Kor 7, 10). — Vert. past.
Šiandien šeima suteikia vieną iš galimybių tikram darbui savyje.
Pažinęs pragaištingą savo sielos padėtį, pažins ir užuojautą savo
artimui. Pažinęs užuojautą artimui, pažins užuojautą kiekvienam žmogui.
Tada širdis vidiniu regėjimu apima ne tik artimo žmogaus skausmą,
ilgesį ir liūdesį, bet šiame žmoguje bei per jo skausmą, ilgesį ir
liūdesį — bet kurį žmogų. Be to, užuojauta, kurią Jėzus Kristus
dovanoja žmogui Atgailos ir Eucharistijos Slėpinyje, nereiškia
susilieti su artimo bėda. Jos veikimas kitoks. Ji ištirpina kančią,
malšina skausmą, paverčia sielvartą dėkingumu ir kantrumu, niūrumą —
nuolankumu, pyktį — atgaila.
Joks susitapatinimas su idėja nesuteikia tokios veiksmo gelmės.
Protas — savanaudiškumo įrankis — savo siekime būti pripažintu
pasmerktas begaliniam klaidų kartojimui; centrinė klaida yra būdas
siekti tikslo. Šitas būdas — tai kova su kito žmogaus savanaudiškumu,
nes savanaudiškumas su nieko daugiau negali sąveikauti. Jis nežino
slėpiningojo žmogaus kitame žmoguje ir jau vien savo buvimu atima
galimybę pasireikšti bei atsiskleisti slėpiningajam. Todėl ten, kur
susitinka du save tvirtinantys žmonės, pokalbis virsta ginču,
pasakojimas — įtikinėjimu, bendradarbiavimą keičia varžymasis,
džiaugsmą išstumia pavydas ar pažeminimas, įžeista savimeilė. Tada
tiesos ieškojimas darosi neįmanomas, o užuot padėjus vienas kitam
atsikratyti žmogiškojo negatyvumo, prasideda tarpusavio kaltinimas.
Savanaudiškumo reiškimosi būdas iš esmės vienas. Tai savęs
patvirtinimas, kuris sudaro platų aktyvių veiksmų spektrą, pradedant
taikiais veiksmais ir baigiant priešišku varžymusi.
“Žmogaus siela”, kalbėjo Makarijus Egiptietis, “esti didingas ir
stebėtinas dalykas. Sukūrimo metu Dievas ją sutvėrė tokią, kad į jos
prigimtį nebuvo įskiepyta yda; priešingai, sutvėrė ją pagal Dvasios
geradarystės paveikslą, įdėjo jon geradarysčių dėsnius, išmintingumą,
žinojimą, tikėjimą, meilę, valią, valdingą protą, apvainikavo joje ir
kitokį didų subtilumą, padarė ją judrią, lengvasparnę, nenuilstančią,
padovanojo gebėjimą ateiti bei išeiti akimirksniu ir mintimi tarnauti
Jam, kai nori Dvasia. Vienu žodžiu, sukūrė ją tokią, idant ji taptų Jo
nuotaka ir bendražyge, idant ir Jis būtų vienas su ja, ir ji būtų su
Juo viena dvasia, kaip pasakyta: “Taip pat kas susijungia su Viešpačiu,
tampa viena dvasia su juo” (1 Kor 6, 17)”.
Va, šį tikrąjį savo sielos pavidalą ir siekia atkurti žmogus,
atradęs Kristuje savo Dievą.
Todėl slėpiningoji žmogaus siela, atkuriama gelbstinčiu Kristaus
veikimu Bažnyčios slėpiniuose, neigiamų emocijų nežino. Nežino ji ir
aistros bei azarto. Dvasios pasipiktinimas — vienintelis dalykas, kurį
pagal išorines apraiškas galima palaikyti neigiamomis emocijomis, bet
jis yra visai kas kita.
Slėpiningoji siela nesiveržia link žemiškų tikslų, todėl jos
kančios nušviestos užuojauta artimiesiems, idant jų sielos pakryptų
link Aukščiausiojo, link dangiškų dalykų. Čia, žemėje, žmogus ieško
Kristaus tiesos, ieško Kristuje savo širdies, jausmų, valios ir proto
sąrangos. Jis iš tikėjimo bei patirties žino, kad šios tiesos šaltinis
ne jame, bet Aukščiausiajame. Todėl, atrasdamas save Aukščiausiajame,
jis ieško, kaip save tenai išsaugoti. Tada jam šventieji Bažnyčios
tėvai atskleidžia sielos būseną, kurią jis ir saugo. Toji būsena — tai
nusižeminimas, tobulas gailestis, atgaila. Todėl visada atgailaujančia,
nusižeminusia malda, tobulame gailestyje žmogus prašo malonės sau.
Tai, kas sielai atsiskleidžia šioje būsenoje, nėra nušvitimas, bet
nušvietimas. Jei nušvitimas susijęs su entuziazmu, ryškiu bei garsiu
džiaugsmu, tai nušvietimas susijęs su dėkingumu ir didžia pagarba,
tyliu džiaugsmu. Pirmasis džiaugsmas — emocinis, antrasis — dvasinis.
Tai visiškas buvimas čia ir dabar. Visiškas buvimas yra nepaaiškinamas
gyvenimo pilnumas. Joks gyvenimo jutimas, kurį patiria savanaudiškumas,
kad ir kaip pilnai būtų išgyvenamas, negali būti nė palygintas su
slėpiningojo žmogaus gyvenimo jutimu. “Ir neatėjo žmogaus širdin tai,
ką Dievas suruošė Jį mylintiems”.
Savanaudiškumas niekada neišeina už savojo supratimo ribų, savo
nuovokos, vertybių, patirties, laiko jutimo ribų. Nesugebėjimas bei
nepasiruošimas įsilieti į judėjimą ten, kur kiekvieną akimirką išeinama
už ribų, ir yra savanaudiškumo ribotumas.
Slėpiningasis žmogus atviras judėjimui. Todėl buvimo čia pilnatvė
— tai susijungti su Kristumi ir tame atrasti pasaulį iš naujo. Tada
laikas, kaip vien tiesinis dydis, nustoja egzistuoti.
Bet koks savanaudiškumo judėjimas yra tuščias blaškymasis,
pasireiškiantis begaliniu savęs tempimu už ausų į įsivaizduojamą tikslą
— ateitį.
Bet koks slėpiningojo žmogaus judėjimas yra gyvenimas, kuriame
ateitis kuriama čia ir dabar, ne per įsivaizdavimą bei projektavimą, o
per patį veiksmą. Per šiandienos darbus, susitikimus, pagalbą, kurie
patys savaime jau šiandien turi savyje judėjimą, turi rytdieną kaip
galimybę ir tuo pat metu pasižymi apibrėžtumu — vidiniu rytdienos
apibrėžtumu. Rytdiena jau prasidėjo šiandien. Jau vyksta. O todėl
dabartis tampa protu neaprėpiamu veržimusi į ateitį ir atskleidžia be
galo pilno buvimo joje galimybę. Be to, nėra būtina įsivaizduoti
avansu. Tai, kas sukurta, visada bus turtingiau už bet kokias vizijas.
Toks kūrimas įmanomas, nes slėpiningasis žmogus kiekvieną savo veikimo
akimirką yra gyva harmonija su Dievu. Tai, kas gyva, yra dabar, ne
rytoj. Ir būti dabar, reiškia būti už laiko ribų, kai ateitis, praeitis
ir dabartis egzistuoja kartu vienoje akimirkoje. Tikriausiai todėl
gyvenantys akimirkoje išmintingai neskubrūs, paprasti ir be blaškymosi.
Amžinybėje nėra kur skubėti.
Pasiekti slėpiningąjį žmogų savyje per visas savanaudiškumo kliūtis
— štai kur užduotis. Ir reikia skirti du momentus: judėjimas link
slėpiningojo ir judėjimas darnoje su slėpininguoju, kitaip — veikimas.
Judėjimas — tai sielos darbas, atrandant save. Veikimas — jau įgauto
dalyko reiškimasis, reiškimasis sielos, apvalytos savo dieviškame
prade, kada pasirodo Dievo paveikslas, siela ima panėšėti į Dievą.
Judėjimui būdingas šiandieninio savęs nugalėjimo elementas.
Veikime yra palaiminga bendrystė su slėpininguoju žmogumi ir
aktyvus jo reiškimasis — elgiuosi taip, nes kitaip negaliu.
Judėjime bus sumaištis, dvasios pasipiktinimas, ankstesnio
užtikrintumo praradimas, netikėtai dings bet kokie bendravimo,
paprasčiausio pokalbio sugebėjimai.
Veikime užtikrintumo, jėgos ir polėkio fundamentu tampa
nenustojantis gyvuoti, palaimos gaivinamas bei nušviečiamas, Sąžinės
jausmas.
Judėjime bus gailesčio sau ir kentėjimo dėl savęs akimirkų,
virstančių netikėtu jėgų nuopuoliu: “negaliu”, “kuriam galui”,
“nusibodo”. Toliau pasirodo kažkas naujo — kai kiekvienas
pabendravimas, kiekvienas darbas, kiekvienas buvimas su savimi
vienumoje atneša jėgų naujam bendravimui, naujam darbui, naujam buvimui
su savimi ir su Dievu.
Gi veikime yra visiškas, gilus savojo dieviškojo prado
neišsemiamumo pojūtis. Tai ramios jėgos, patikimo pastovumo ir
neišsenkančio gerumo bei palankumo pasauliui pojūtis. Tada beribio
dėkingumo jausmas tampa mano jausmu.
Judėjime būtinas palaikymas iš artimiausio žmonių rato pusės, taigi
būtinas ir tokių žmonių ieškojimas. Tuo metu įmanomas silpnumas ir iš
jo kylantis vienišumas — natūralaus nepastovumo bei neįsitvirtinimo
požymis. Žmonės su panašiais polėkiais padės sutvirtinti tikėjimą ir
atrasti tą šaltinį, kuris maitina jų sielą bei dvasią. Tada, Šventosios
Dvasios palaima gaivinami, jie atgyja galimybėje ištiesti vienas kitam
rankas, idant paguostų, palaikytų, būtinybei esant demaskuotų ir
griežtai pamokytų, o kur ir nuo netiesos sulaikytų, dirbtų dėl savo
artimo, mylėtų jį bei laimintų.
Veikime nėra vienišumo. Yra begalinis dosnumas žmonėms. Ne
bendravimo ratų sau formavimas, ne prisirišimas prie tų, kurie jau
įsitvirtino ir ėmė veikti, bet išėjimas į kenčiančiuosius,
pasitaikančius gyvenimo kelyje. Be to, palaima širdyje — centrinis
jausmas.
Judėjimas — tai darbas, sunkus darbas su savimi.
Veikimas — tai gyvybės alsavimas, pilnas vidinės ramybės ir
tylaus, todėl gilaus, džiaugsmo.
Judėjimas — tai pastanga.
Veikimas — tai paprastumas.
Judėjimas ir veikimas nėra dvi pakopos. Priešingai, jos vyksta
vienu metu. Pradžioje vis daugiau judėjimo ir mažai veikimo. Paskui vis
daugiau veikimo, bet judėjimas vis subtilesnis ir talpesnis.
Judėjimas neturi galutinio taško, nes tai — polėkis beribio Dievo
link.
Veikimas jau yra beribio prado alsavimas.
Judėjimas prasideda ir lieka siekime išgirsti kitą. Negalima
padėti, nežinant, kuo, negirdint, kur.
Kaip gi žmogus ras save, jei jis dar neieškojo Dievo? Iš kur
paimsiu pagalbos kitiems vaizdinį, jei nepažįstu Dievo pagalbos
vaizdinio savyje? Kaip padėti žmogaus gyvenimo sąrangoje, jei nieko
nežinau apie jo sielos sąrangą? Kaip gi eisiu prie jo sielos, jei nieko
nežinau apie savąją? Kaip gi eisiu prie savo sielos, jei pats skęstu
ydose ir smerkiu kitų netobulumą?
Jei šis darbas vyksta, imi gaudyti save tame, kad nuomonę apie kito
žodžius susidarai daug anksčiau nei jis ims kalbėti, tvirtai laikaisi
susidarytos nuomonės ir nekantriai jį bukštini, idant baigtų kalbėti,
nes vilkeliu zyzia troškimas padovanoti jam savo mintį, savo aiškinimą,
savo matymą.
Gaudai save tame, kad ketinime padėti esi užimtas savo pagalba jam,
bet ne jo būsena tomis minutėmis. Ir tik tada, kai jam pasidarys bloga
nuo mano pagalbos, tada aš galbūt pastebėsiu jį patį. Ir supranti, kad
kilusiame ginče ar tarpusavio vainojime negali sustoti, kadangi
sustabdyti vainojimą galima tik sutikus su pašnekovu, nepriklausomai
nuo to, teisus jis ar ne. Tačiau savo siekime patvirtinti save sutinki
netgi su laikinu pralaimėjimu vardan to, kad pakitusioje atmosferoje
atsirastų bendradarbiavimas, suvokimas, jog parodyti silpnumą yra
didelė stiprybė. Idant būtų suprasta, kad nuolankumas yra ne
pažeminimas, o sielos dosnumas, kad savo kantrybės dalijimas kitiems
yra meilės pradas.
Judėjime mes mokomės priimti kitą tokį, koks jis yra, nes tik tada
įmanoma padėti jam. Tada ne susierzinimas nuo jo poelgių, kalbų,
išvaizdos kels mane, o aiškus kito žmogaus kitoniškumo suvokimas. Yra
kitoniškumas žmoguje! Aš einu link jo!
Judėjime žmogus atsiveria žmonėms. Nes vieną kartą netikėtai darosi
suprantama uždarumo reikšmė. Jei sutiktą žmogų aš įspraudžiu į
apibrėžimo rėmus (kabinu etiketę), nuo šio momento jis užvertas man.
Jis nustojo būti man judantis, nustojo būti tuo, kas per klaidas tampa
kitoks, per šiandieninį save eina į rytdienos save. Jis dabar man
statiškas, ir jo klaidos yra jis pats! Dabar jis visada toks, koks
dabar! Manyje formuojasi aiškus ir pastebimas požiūris į jį, kurio aš
neketinu keisti. Aš teisėjas, bet ne bendradarbis. Aš su savo
nuosprendžiu, su savo išankstinėmis nuostatomis, su savo apibrėžimu…
Taip darosi neįmanoma susitikti su kitu, nes aš nežinau Dievo, Jo
meilės, Jo pateisinimo, Jo gailestingumo, Jo atleidimo…
Savanaudiškumas kiekviename žmoguje mato tik jo savybę, ir todėl
dabartinė situacija jame savanaudiškumui tampa galutinė ilgam laikui.
Slėpiningasis žmogus girdi, širdimi priima kito judėjimą iš
šiandien į ryt, ir šiame judėjime tampa bendradarbiu (prisidedančiu
darbu, prisidedančiu malda). Jis eina šalia, idant galėtų padėti kitam
atsikreipti į Dievą. Ne keisti kitus, bet būti su kitais, būti su jais
Jėzuje Kristuje, atsikreipimo į Dievą vienovėje, Guodžiančios Dvasios
šventume, susirinkimo išmintyje ir apaštališkame uolume teigiant
Kristaus Bažnyčios sąrangos tiesą.
Anatolijus Garmajevas
