IX paskaita. Motyvai ir emocijos

Motyvai ir emocijos. Motyvacijos teorijos. Alkis, seksualinis elgesys, socialiniai ir pasiekimo motyvai. Emocijų apibrėžimas. Emocijų teorijos. Emocinės išraiškos.

Motyvacija – tai, kas “judina” mus, lemia mūsų aktyvumą. Motyvacija nurodo veiksnius (motyvus), kurie inicijuoja mūsų elgesį, suteikia jam kryptį, intensyvumą ir palaiko tą elgesį. Sužinoję motyvus, mes galime suprasti absurdiškiausią elgesį. Žmogaus motyvaciją veikia biologiniai, kognityviniai, emociniai ir socialiniai faktoriai.

Motyvacijos teorijos:

– Instinktų teorija. Mūsų elgesį valdo įgimti biologiniai instinktai. McDougall (1908) vienas pirmųjų ėmė vardinti ir įrodinėti žmonių elgesį paaiškinančius instinktus. Jis rado 18, bet jų “pritrūko” žmogaus elgesio paaiškinimui, todėl vėliau rasta net iki 10000 instinktų (jumoras: instinktas ieškoti instinktų). Ir vis tiek tai nepaaiškino viso žmogaus elgesio, ypač to fakto, kad vis tiek egzistuoja išmokimas. Kai kurių instinktų buvimą, žinoma, irgi sunku paneigti.

– Potraukių mažinimo teorija. Homeostazė – gyvų būtybių tendencija palaikyti fiziologines sistemas pastoviame pusiausvyros lygyje. Motyvai kyla iš homeostazės sutrikdymo. Atsiranda kokia nors reikmė (poreikis) – biologinis poreikis gerbūvio atstatymui. Būdai, kaip sumažinti potraukį, yra paprastai išmokti. Ši teorija nepaaiškina smalsumo ir kitokio elgesio, kuris kaip tik griauna homeostazę (motyvacijos ardyti homeostazę).

– Sužadinimo teorija. Kiekvienas žmogus turi optimalų fiziologinio sujaudinimo lygį., kurį nori palaikyti. Sujaudinimo būsena būdinga visai žmogaus veiklai. Per mažas sujaudinimas – apatija, per didelis – šokas, stresas. Sujaudinimo lygis didinamas arba mažinamas. Ši teorija nurodo motyvacijos ir emocijų sąryšį.

– Paskatų teorija. Tos trys teorijos nurodo tik vidinius elgesio “variklius”, o paskatų teorija pabrėžia išorinius veiksnius, kurie motyvuoja elgesį. Veiksmai nukreipiami teigiamų paskatų gavimui, neigiamų vengimui. Didelę reikšmę turi laukiama vertė. K.Levino lauko teorija. Siekimo-siekimo, siekimo-vengimo, vengimo-vengimo motyvų konfliktai.

– Priešingo proceso teorija. Dviejų pastarųjų teorijų kombinacija. Kiekviena reakcija į stimulą automatiškai sąlygoja ir priešingos reakcijos (krūptelėję nuo didelio garso, tuoj pat atsipalaiduojame). Po keleto to paties stimulo pakartojimų pirminė reakcija susilpnėja ir priešingas procesas sustiprėja. Ši teorija iš dalies paaiškina emocinius pasikeitimus, priklausomai nuo aktyvumo rūšies. Vartojant narkotikus, pirminė reakcija- malonumas, priešingas procesas – nemalonumas, blogumas. Vėliau sustiprėja tik priešinga reakcija. Šokant parašiutu – atvirkščiai.

Taigi elgesys valdomas fizinių, psichologinių ir emocinių malonumo ir diskomforto modelių.

Alkis – galingas motyvatorius. Iš esmės atrodo grynai biologinis. Kaip vis dėlto sužinom, kad norim valgyti?
– Receptoriai iš skrandžio (kai skrandis pilnas, nors ir nevalgomų daiktų). Bet žmonės su pašalintu skrandžiu vis tiek jaučia alkį.
– Skonis turi įtakos (kai keli patiekalai, ir gyv. ir žmonės valgo žymiai daugiau, negu nori ar negu kai vienas patiekalas).
– hipotalamuse yra specialūs centrai, reguliuojantys alkį ir sotumą (kai jie pažeisti, persivalgo ir storėja arba nevalgo).
– Įtakos turi kraujas (gliukozės kiekis kraujyje ir dar kažkas nenustatyto).
– nebiologiniai faktoriai (gražiai atrodantis maistas, mandagumo etiketas, pripratimas ir kt.)

Valgymo sutrikimai:
– Nutukimas: suvartojama daugiau kalorijų, nei organizmas pajėgia metabolizuoti, arba sudeginti. Išrankus valgymas: mėgstamo maisto suvalgoma žymiai daugiau, nemėgstamo – mažiau. Priežasčių daug.
– Nervinė anoreksija ir bulimija (Psichologija Tau 1995 Nr. 1). Bulimija – valgomi milžiniški kiekiai maisto, po to išvemiama.

Seksualinio elgesio motyvacija. Hormonų vaidmuo: moteriškieji – estrogenas, progestinas, estradiolas ir progesteronas; vyriškieji – androgenai, testosteronas. Visuose žmonėse yra abiejų hormonų, bet atitinkamos rūšies daugiau (pas vyrus androgenų, pas moteris – estrogenų ir progestino). Tyrimai rodo, kad androgenas gali aktyvuoti susidomėjimą abiejų lyčių asmenimis, estrogenas irgi gali aktyvuoti seksualinį susidomėjimą moterimis. Hormoninis gydymas, kai hormonų sekrecija sutrikusi ar neįmanoma. Socialiniai faktoriai: seksualinio elgesio išmokimas, nuostatos, įsitikinimai, kultūrinės normos ir kt.

Kaip atsiranda homoseksualumas? šeimos, socialinių, seksualinių ir biologinių faktorių sąveika. Vieno modelio nėra.

Socialiniai motyvai. Prisirišimas ir socialinė izoliacija. Pastarasis reiškinys psichologiškai žudantis pačius ir skatinantis žudyti ar ignoruoti palikuonis. Motinystė – kas skatina rūpintis vaikais. Kai kurie autoriai įsitikinę, kad instinktas. Tačiau yra ir psichologiniai dalykai (pvz. tai, kaip pats buvai auginamas vaikystėje). Narystė (priklausymas socialinei grupei) – daug ko negali atlikti pats vienas, be niekieno pagalbos. Socialinis sulyginimas, įvertinimas ir kt.

Pasiekimo motyvai. Aukštus pasiekimo motyvus turintys žmonės numato sau sunkius, pastangų ir užsispyrimo reikalaujančius, bet realistinius tikslus. Jie dažnai patiria sėkmę ir moka ja džiaugtis. Tačiau nesėkmės, jeigu buvo daroma visa, kas įmanoma, nepriimamos skaudžiai. Žemų pasiekimų motyvaciją turintys žmonėms sėkmė atneša ne džiaugsmą, bet atodūsį, kad buvo išvengta nesėkmės. Į nesėkmę reaguoja skaudžiai.

Manoma, kad pasiekimo motyvacijos išmokstama vaikystėje. Pvz. berniukų su aukšta pasiekimų motyvacija mamos skatindavo savarankišką mąstymą, o kiekvieną sėkmę apdovanodavo bučiniu, apkabinimu ar kitokiu šiltu elgesiu. Berniukų su žemais pasiekimo motyvais tėvai, vaikui atliekant sunkias užduotis, buvo susierzinę, niekindavo vaikų pasekmes, neskatindami pamėginti, kišdavosi į vaikų darbą ir galiausiai patys už juos padarydavo. Kultūriniai skirtumai. Pasiekimų motyvacijos gali būti vystoma ir studentavimo laikais.
Lyčių skirtumai. Moterys nesėkmes labiau priskiria sau, vyrai – aplinkai.

Saviaktualizacijos motyvus realizuoja tik nedaugelis, pavyzdžiai: motina Teresė ar Liuteris Kingas.

Emocijos. Tai praeinanti būsena, apibūdinama 6 bruožais.
– tai nei akivaizdus elgesys, nei tam tikros mintys; emocijos – patyrimas, i?gyvenimas.
– emocijos turi valentingumą: jos neigiamos arba teigiamos; jas norisi pratęsti arba pašalinti, taigi jos keičia ir motyvaciją;
– tai tik užsidegimas, išsiliejimas (tipo energijos judėjimas), bet ne veiksmas.
– emocijos yra ir a?, ir mano; jos ir mus “i?tinka”, ir jas mes suvokiame; ne tik pati situacija, bet ir galvojimas apie situaciją sukelia emocijas.
– emocijas lydi kūno pokyčiai;
– emocijų intensyvumas skirtingas.

Emocijų funkcijos:
1. Paruošia mus veiksmui;
2. Modeliuoja elgesį ateityje;
3. Padeda reguliuoti socialinį sąveikavimą.

Emocijos susiję su autonomine nervų sistema, įtakoja visus pagrindinius organus ir liaukas. Bėgti ar kovoti sindromas – paruošia organizmą kovoti arba bėgti nuo grasinančių situacijų. Autonominės NS sujaudinimu paremtas ir melo detektorius, todėl juo tikėti beveik neverta (apie juos “Psichologija Tau”).`

Emocinis vystymasis – tai kognityvinio įverčio keitimasis, tobulėjimas. Taip pat ir emocinės problemos – kognityvinio įvertinimo keitimas (kognityvinė terapija). Kuo labiau žmogus atrodo išsilavinęs, tuo jo emocijos “aukštesnio lygio”.

Emocijų teorijos – ar verkiame todėl, kad liūdna, ar liūdna todėl, kad verkiame? James-Lange teorija sako, kad verkiam, todėl liūdna. Emocijų šaltinis yra periferinės reakcijos ir jų suvokimas. Išoriškai galime sukelti kai kurias pagrindines emocijas. Cannon-Bard teorija – emocijų patyrimas tiesiogiai remiasi CNS (pvz. malonumo ar skausmo centrai talamuse). Taigi pirmiausiai pasidaro liūdna, tada verkiame. Žmonės su stuburo pažeidimais patiria įvairiausias emocijas, nors ir negauna atsako iš periferinių reakcijų. Schachter-Singer teorija: periferinės reakcijos yra pirminis emocijų šaltinis, bet emocijos pavadinimui (įvardinimui) reikalingas kognityvinis situacijos interpretavimas (priskyrimas, atribucija). CNS generuoja nespecifines fizines reakcijas, o jų interpretavimas sukuria emociją. Fizinio aktyvumo sukurtas sujaudinimas gali būti transformuojamas ir padidinti tam tikros emocijos intensyvumą.

Emocijų išraiškos. Ir išraiškos, ir jų supratimas įgimti (kūdikių stebėjimas). Vėliau prisideda socialinis išmokimas – valdyti, pateikti ir įvertinti emociją.

Valingus veido judesius ir nevalingas išraiškas valdo skirtingos smegenų dalys. Dešinioji priekinė sritis aktyvuoja neigiamas emocijas. Kairioji priekinė dalis – teigiamas emocijas. Visgi dešinioji pusė dominuoja, todėl kairioji veido pusė yra išraiškingesnė (pas suaugusius žmones).