Tyrinėtojai nuslėpė informaciją apie homoseksualų užaugintų vaikų orientaciją

Licenciją turinti psichologė, besispecializuojanti klinikinėje ir teismo medicinos psichologijoje, įspėja, jog, tyrimų duomenimis, homoseksualių porų vaikai turi septynis kartus didesnę tikimybę išvystyti „neheteroseksualią orientaciją (polinkius)” nei kiti vaikai, tačiau įstatymų leidėjai, priimantys politinius sprendimus, dažnai to nežino, nes tyrinėtojai nuslėpė gautus duomenis.

„Tyrimas, nors ir ne galutinis, rodo, kad vaikai, auginti atvirai homoseksualių tėvų, žymiai dažniau įsitraukia į homoseksualią elgseną nei vaikai, užauginti kitų,” sako Treis Hansen (Trayce L. Hansen) internete pateiktame pranešime.

Jos apžvelgtos studijos rodo, kad vaikai, auginti homoseksualių arba biseksualių tėvų, „yra apytiksliai septynis kartus dažniau nei didžioji visuomenės dalis linkę į neheteroseksualią orientaciją.”

„Šiuo metu tyrimo duomenys leidžia daryti išvadą, kad nuo 8 iki 21 proc. homoseksualų augintų vaikų galiausiai suvokia save kaip neheteroseksualus,” rašo psichologė. „Palyginimui, apytikriai 2 procentai visų gyventojų yra neheteroseksualūs. Taigi, jei šie skaičiai ir toliau pasitvirtins, homoseksualų auginti vaikai turi 4-10 kartų didesnę tikimybę išvystyti neheteroseksualią orientaciją nei kiti vaikai.”

Tačiau tokius skirtumus atradę mokslininkai „vis tiek savo tyrimų santraukose paskelbė, kad jokių skirtumų nerasta,” sakoma pranešime.

„Daugelis mano, kad jie nuslėpė atrastus duomenis tam, kad nepakenktų savo pačių prohomoseksualiems sociopolitiniams planams,” toliau teigiama pranešime.

Pavyzdžiui, tarp daugybės tyrimų, kuriuos peržiūrėjo Hansen, buvo 1996 metų Golombok ir Tasker darbas.

Studijos autorės, tirdamos homoseksualų augintus vaikus, nustatė, kad „dauguma vaikų, užaugusių lesbiečių šeimose, laikė save heteroseksualiais.”

Tačiau pasak Hansen, tam, kad užaugęs vaikas būtų priskirtas neheteroseksualiems asmenims, „jis turėtų tuo metu laikyti save neheteroseksualiu IR įsipareigoti neheteroseksualios orientacijos laikytis ateityje – labai neįprastas būdas apibrėžti neheteroseksualumą.”

Ji tęsė: „Tyrimų autoriai šio klausimo neminėjo ir nepateikė jokių paaiškinimų ar komentarų. Nepaisant to, 16 procentų tų, kuriuos užaugino lesbietės, jautė tam tikrą homoseksualų ar biseksualų potraukį tos pačios lyties asmenims, tačiau iš heteroseksualių tėvų tuo pasižymėjo 0 procentų vaikų. Taigi, 16 procentų, lyginant su 0 procentų. Be to, 67 procentai vaikų iš lesbietiškų šeimų teigė, kad jie anksčiau svarstė ar ateityje numatė galimybę jausti potraukį tos pačios lyties asmenims arba turėti seksualinių santykių su ta pačia lytimi, arba abu variantai”, palyginus su 14 procentų taip maniusių heteroseksualių šeimų vaikų. Taigi, 67 procentai, lyginant su 14 procentų.”

Aštuoni procentai lesbiečių užaugintų asmenų „turėjo homoseksualių santykių, net jeigu jų seksualiai netraukė tos pačios lyties partneriai,” rašo Hansen.

Hansen, kurios veiklos sritis – šeimos, vaikų auklėjimo, vyrų ir moterų skirtumų problemos – WorldNetDaily teigė, kad mokslinių tyrimų apie homoseksualių tėvų auklėjimo ilgalaikę įtaką vaikams yra mažai ir jokių galutinių išvadų daryti negalima.

Tačiau, pasak jos, turimi duomenys leidžia teigti, kad vaikai, užauginti homoseksualų, turi kitokią seksualinę orientaciją, lyties tapatybę ir lyties vaidmenį nei vaikai, kuriuos augino heteroseksualios poros.

Informacijos nuslėpimas taip pat nebuvo staigmena.

„Dauguma save vadinančių šios temos tyrinėtojais patys yra prohomoseksualūs,” sakė Hansen WorldNetDaily. „Daugelis šių tyrinėtojų, kaip ir kitų, pripažįsta, kad skirtumų tarp homoseksualų ir heteroseksualų augintų vaikų pripažinimas būtų žalingas jų tikslui – užsitikrinti plačią visuomenės paramą tos pačios lyties santuokoms ir homoseksualų teisei įsivaikinti, globoti vaikus.”

„Tyrimų duomenų, rodančių skirtumus tarp vaikų, užaugintų homoseksualų ir tų, kuriuos augino heteroseksualai, nuslėpimas ir/arba sumenkinimas keičia tai, kaip dalis piliečių balsuoja, o teisėjai – priima sprendimus, susijusius su tos pačios lyties „santuokomis”, homoseksualų įsivaikinimu ir t. t. Ir daugelis tų, kurie atlieka tokius tyrimus, tai žino,” tęsė ji.

Politikos formuotojams taip pat reikia tokios informacijos, kad galėtų vystyti pagrįstą politiką.

„Sąlygos, kuriose vaikai auginami, yra nepaprastai svarbios civilizacijai. Ankstesni socialiniai eksperimentai, tokie kaip skyrybos abiejų pusių sutarimu ir platus pritarimas vienišai motinystei, sukėlė didžiulį be tėvo likusių vaikų skaičiaus augimą. Nemažai šių vaikų dabar užimą vietą mūsų kalėjimuose ir eilėse socialinei pašalpai gauti. Politikams, teisėjams ir piliečiams reikia žinoti tiesą: vaikams reikia tėvo, ir teisinių standartų, tokių kaip santuokos apibrėžimas, pakeitimas bus tyčinis galimybės turėti tėvą atėmimas iš dar daugiau vaikų,” sakoma mokslininkės pranešime.

„Homoseksualai ir kiti, palaikantys jų reikalavimus, be abejo, siekia socialinio ir teisinio jų gyvenimo būdo ir porų pripažinimo. Vienas iš būdų pasiekti šį tikslą – įtikinti visuomenę, kad homoseksualų auklėjimas nekenkia vaikams. Tyrimų rezultatų, atskleidžiančių, kad homoseksualų užauginti vaikai iš esmės skiriasi nuo kitų vaikų, nuslėpimas ir/arba sumenkinimas yra dalis šio sociopolitinio plano, kuriuo norima paveikti rinkėjus ir teisėjus,” sakė ji.

Hansen tvirtinimu, visi mokslininkai turi šališkų nusistatymų – ypač kada paliečiamas toks emocijas keliantis klausimas.

Tačiau jei šių studijų autoriai nori, kad į juos būtų žiūrima kaip į mokslininkus, o ne aktyvistus, „jie privalo kuriam laikui pamiršti asmeninius nusistatymus ir pateikti savo atradimus atvirai,” rašo ji.

„Nieko neturėtų nustebinti, kad homoseksualūs tėvai turi daugiau tikimybių užauginti homoseksualius vaikus. Vienas tiesmukas homoseksualų rėmėjas teigia, „Žinoma, mūsų vaikai bus kitokie,” sakė Hansen. „Niekas tiksliai nežino, kokie sudėtingi procesai lemia, kad homoseksualūs „tėvai” užaugina neproporcingai daug homoseksualių vaikų. Tačiau, šiaip ar taip, jie tai daro. Visuomenė turi žinoti šių tyrimų rezultatus, kad teismams sprendžiant teisines problemas, o piliečiams balsuojant klausimais, susijusiais su homoseksualizmu, jie būtų visapusiškai informuoti apie tai, kokias pasekmes šie sprendimai gali sukelti vaikams.”