Išretinti šalies miškai pradėjo patikti tundros paukščiams
Jūsų dėmesiui keletas pasakojimų apie gamtą, medžioklę. Autorius – senas medžiotojas, miškininkas ir gamtos mylėtojas Vytautas Ribikauskas. Šie pasakojimai įvairiu laiku išspausdinti laikraščiose “Ūkininko patarėjas”, “Kauno diena”, “Tėviškės žinios ” ir kituose leidinuose.
***
Kai sausį miške nėra nė kruopelytės sniego, sunku nepastebėtiems išsisukti baltiesiems kiškiams, žebenkštims, šermuonėliams.
Medžiodami su varovais Dubravos girioje pastebėjome net penkis baltuosius kiškius (ankstesnėmis žiemomis atrodydavo, kad jų šioje pakaunės girioje jau nebėra.) Baltučius kailinėlius pademonstravo ir šmirinėjanti tarp žalių uogienojų bei samanų žebenkštis.
Tačiau labiausiai nustebino didelė baltutė pelėda. Klampodami per šlapią Šilėnų girininkijos vieno kvartalo kirtavietę, paliktą savaime atželti, varovai pastebėjo ją tupinčią ant kelmo. Pabaidytas paukštis pakilo virš miško ir, apsukęs puslankį virš medžiotojų linijos, nusileido kitoje kirtavietėje. Kol paukštis buvo ganėtinai toli, pamaniau, kad tai labai šviesus tūbuotasis suopis, nes skrido visai ne taip, kaip skrenda dienos metu išbaidytos mūsų krašto pelėdos.
Tačiau paukščiui priartėjus, abejonių neliko, kad tai būtent ji – baltoji pelėda. Šalimais stovėjęs akylesnis medžiotojas netgi įžiūrėjo ilgomis plunksnomis iki pat nagų apžėlusias paukščio kojas. Be abejo, tai buvo baltosios pelėdos patinas. Po gero pusvalandžio, eidami perkitą kvartalą, varovai dar kartą pakėlė šį retą sparnuotį.
Paukščius stebiu nuo vaikystės, 38 metai medžioju, bet baltąją pelėdą pamačiau pirmą kartą.
Matyt, tai itin retai šiais laikais į Lietuvą žiemą užklystantys paukščiai, nes dar profesorius Tadas Ivanauskas rašė, kad baltosios pelėdos Lietuvoje labai retai pastebimas paukštis.
Šios pelėdos gyvena Europos, Azijos ir Šiaurės Amerikos Šiaurėje, minta lemingais ir baltaisiais tetervinais. Peri Skandinavijos šalyse, Prano Juozapo žemėje, Kolos pusiasalyje, Šiaurės Europos ir Sibiro tundroje.
Į Lietuvą ir dar šiltesnius kraštus užklysta itin retai, tik žiemą, ypač tada, kai jų gyvenamosiose vietose pritrūksta maisto. Užklydusios į mūsų kraštą gaudo pelėnus, rečiau kiškius, kurapkas. Pas mus šios pelėdos daugiausia apsistoja laukuose bei krūmynuose, nes jie joms labiausiai primena gimtąją tundrą.
Mano aprašytas paukštis apsistoti pasirinko mišką. Bet galbūt dėl to, kad po pastarųjų metų miškininkų kirtimų atsirado daug vietų, primenančių jeigu ne tundrą, tai miškatundrę.
Miškuose daug kur didžiulėse dykrose styro tik pavieniai ąžuoliukai, pušys ir daugybė įvairaus storio ir aukščio kelmų, kurie labai tinka tupėti baltąjai pelėdai.
Lietuvos rytas, 1998 01 30, “Baltoji pelėda virš žalio miško” – Kauno diena, 1998 02 02, “Baltoji Lietuvos miškų viešnia” – Ūkininko patarėjas, 1998 02 24, “Baltoji pelėda” – Valstiečių laikraštis, 1998 02 24
