Ar pasaulis priklauso lyderiams?
| |

Ar pasaulis priklauso lyderiams?

Kiekviena pasaulio valstybė turi lyderį. Juo būna tai karalius, tai prezidentas, tai kitas aukštas pareigas einantis pareigūnas. Bet ar visi tie lyderiai, tos valstybių galvos atitinka visas lyderiui keliamas savybes? Ar jiems priklauso mūsų pasaulis?Teigti, kad pasaulis priklauso tiems, kurie moka vadovauti, negalima. Lyderiai yra niekas be savo ištikimos komandos. Lyderis, netekęs komandos, gali vadovauti nebent savo lėlių teatrui. Žmonės juo nebetiki, komandos nebeišeina suburti, tada taikomasi į silpnuosius visuomenės sluoksnius ir užsiimama populizmu. Prie to priveda išdidumas, valdžios siekis, nenoras pralaimėti, o pralaimėjus – nenoras to pripažinti. Jis nesiima juodo darbo pats. Lyderis mano, kad jis turi įsakinėti kitiems, mano, kad jo idėjas turi įgyvendinti tie juodadarbiai, tie „sraigteliai”. Tai – blogo lyderio pavyzdys. Lyderis ir komanda – tai tarsi rakteliai ir automobilis. Visi stovės, nedirbs, kol nebus duotas impulsas, komanda be lyderio – niekas, lygiai taip pat ir lyderis be komandos. Pasaulis klauso lyderių, bet jiems nepriklauso. Žmonės kartais nemėgsta lyderių, girdi, būčiau pats tiek pasiekęs, bet negalėjau. Priežastys įvairiausios. Kenčia tik tie lyderiai, kuriuos jau aprašiau. Yra ir kita lyderystės pusė. Priklausantys jai lyderiai moka bendrauti, yra paslaugūs, moko ir ugdo savo komandą, myli juos kaip savo šeimos narius. Šitie lyderiai – tvarkingos visuomenės pagrindas. Jie atsižvelgia į savo komandos narių nuomonę.

Kokia gali būti lyderystė?
| |

Kokia gali būti lyderystė?

Lyderystė, lyderis – sąvokos, kurios aktualios pedagogams, mokyklų ar kitų švietimo padalinių darbuotojams ir vadovams. Kiekvienas – ypač daugumos pripažintas – pedagogas (specialistas, vadovas) gali būti vadinamas lyderiu. Dėl ypatingos švietimo paskirties – ugdyti laisvą, savarankišką, atsakingą, pilietišką asmenybę – lyderių švietime yra (ar bent jau turėtų būti) ypač daug. Lyderystė netapati vadovavimui. Pagrindinius lyderystės ir vadovavimo mokykloje skirtumus apibūdina Kotter tokiais pavyzdžiais: vadovas planuoja organizacijos darbuotojų veiklą ir rūpinasi biudžetu, o lyderis nusako veiklos kryptį; vadovas kontroliuoja veiklos įgyvendinimą ir sprendžia problemas, o lyderis vienija; vadovas organizuoja ir valdo personalą, o lyderis motyvuoja ir įkvepia. Lyderystė suvokiama kaip reiškinys, kurio esmė – kokiu nors būdu (elgesiu, priimamais sprendimais, propaguojamomis vertybėmis, turimomis savybėmis ir kt.) daromas tobulėti skatinantis poveikis ar įtaka kitam žmogui ar jų grupei. Lyderystė nėra tik išskirtinius asmenis apibūdinantis kokybinis rodiklis. Lyderį galima atpažinti stebint net ir artimiausioje aplinkoje (mokykloje, vietos bendruomenėje, šeimoje) esančius žmones. Lyderystė pasireiškia kaip gebėjimas įgyti žmonių pasitikėjimą ir paramą siekiant organizacijos tikslų (2) arba gebėjimas įkvėpti žmones – ir savo asmeniniu pavyzdžiu, ir pasirenkant atitinkamas įtikinėjimo taktikas – savanoriškai atlikti tam tikrą veiklą (3).

Lyderystės mitai
| |

Lyderystės mitai

Gilindamasis į lyderystės temą, nusprendžiau pasižiūrėti kokie mitai yra susiję su lyderio savybėmis. Tai, ką radau, mane nustebino. Mitų yra begalės, kaip ir straipsnių apie juos. Labiausiai man patiko tokie kaip: „Lyderiai neturi baimės jausmo“ arba „Lyderių priimti sprendimai yra visada teisingi“. Nejaugi kažkas tikrai tuo tiki, kad sukuria tokius mitus? Radau daug ir besikartojančių mitų, todėl apie juos ir pašnekėsiu: 1. Lyderiais gimstama. Vienas populiariausių ir dažniausiai girdimų pasiteisinimų, kodėl vienas ar kitas žmogus negali tapti lyderiu. Tačiau aš palaikau kitą pusę autorių, teigiančių, kad lyderystė, kaip ir bet koks kitas įgūdis, yra išugdoma. Viskas prasideda nuo patirties įgijimo, kartu su patirtimi ateina pasitikėjimas savimi, o pasitikint savimi, galima daryti įtaką žmonėms. Nėra nieko stebuklingo. Kiekvienas gali tapti lyderiu, jei to panorės. Tereikia aiškiai suvokti ,kokių gi įgūdžių reikia lyderiui, pasižiūrėti, ko trūksta ir imtis juos lavinti. 2. Lyderiai yra charizmatiški. Taip, charizma labai padeda lyderiui daryti įtaką, perteikti savo idėjas žmonėms, megzti gerus santykius ir būti populiariu, bet tai tikrai nėra būtinas dalykas. Tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje yra labai daug tikrų verslo ir kitų sričių lyderių, kurie ramiai apsieina be charizmos ir vis tiek pasiekia savo tikslus. Be charizmos irgi galima būti puikiu lyderiu ir įkvėpti žmones, nes, mano nuomone, didžiausią ir ilgalaikį įkvėpimą suteikia darbai, ne žodžiai.

Sėkmingo MA asmeninės savybės ir šiek tiek apie charizmą
| |

Sėkmingo MA asmeninės savybės ir šiek tiek apie charizmą

Kas yra sėkmingas MA? Tas, kurio atėjimo klientai laukia, kuris daug parduoda ir džiaugiasi dirbdamas savo darbą. MA sėkmė priklauso nuo: -MA charakterio savybių ir įvaizdžio charizmos; -žinių; -patirties; -motyvacijos. Tiesa, dar nuo produktų, rinkos, konkurentų, oro, vėjo krypties……. Tačiau mes kalbėsime apie tuos veiksnius, kuriuos tiesiogiai įtakoja pats MA. Kartais klaidingai galvojama, kad sėkmingam pardavėjui yra būtina kalbos dovana, todėl darbinantis, į klausimą, kodėl norite dirbti MA, kandidatai dažnai atsako: todėl, kad mėgstu kalbėtis, bendrauti su žmonėmis. Dar vienas stereotipas : geru pardavėju gimstama – jei dievas nedavė, tai neverta ir stengtis dirbti pardavėju. Tokie požiūriai yra kategoriški ir būtent dėl savo kategoriškumo yra ir neteisingi. Dabar apie pardavėjų ekstravertiškumą ir intravertiškumą… Tradiciškai ekstravertai laikomi geresniais pardavėjais, kadangi jie neturi sunkumų bendraujant su klientais, laisvai jaučiasi prieš auditoriją. Deja, pasitaiko, kad ekstravertai, kurie yra kalbūs ir draugiški, labai stipriai pergyvena neigiamas klientų emocijas (atsisakymus, prieštaravimus, įžeidimus ir kt.) ir dėl to negali dirbti produktyviai. Yra ir toks reiškinys – kas daug kalba, negirdi kito. Taip pat sukūrus draugiškus santykius su klientu, atstovas sukuria problemą – paprašyti,kad draugas iš jūsų pirktų, yra sunku.

Charizma
| |

Charizma

Paslaptinga savybė.. Įgimta ar įvaldoma? Graikiškai „charisma” – malonė, dovana. Mes tai tapatiname su asmens trauka, patrauklumu. Tai vidinė savybė, nes išorinės savybės mažai vertos, jei žmogus neturi vidinio žavesio. Charizma dar vadinama asmeniniu magnetizmu. Žmonės seniai domėjosi šia savybe ir nustatė, kad kiekvienas ją turi ir gali atskleisti. Kaip gi atrodo charizmatiškas žmogus? Visų pirma, kai šalia mūsų toks žmogus, mes jaučiame gilų nusiraminimą. Iš jo sklinda ypatinga vidinė jėga, kurios nepastebime šio žmogaus elgesyje ir lyg neaišku, kame ta jėga slypi. Ir visgi ji stipriai jaučiama.. Toks žmogus niekada nebūna nervingas, jis ramus ir gerai žino, ko nori, niekada neskuba. Šio žmogaus žvilgsnis labai atviras, jis lengvai įgyja palankumą, užmezga ryšį. Šalia jo gera tiesiog būti. Ir, atvirkščiai, žmogaus, neturinčio tokių magnetinių savybių, draugija gali imti erzinti. Jis pagilina ir kito žmogaus nepasitenkinimą, liūdesį, gali apnuodyti džiaugsmą.. žodžiu, lengvai gali sugadinti nuotaiką. Toks žmogus skaito save nepripažintu genijumi, keikia likimą, aplinkinius, orą ir apskritai viską. Jis nuolat nepatenkintas, įsitempęs, nelaimingas. Lengvai pasiduoda įspūdžiams, dažnai yra jų valdomas. Tai žmogus be pusiausvyros. Geriausias būdas apsisaugoti nuo tokio žmogaus įtakos – kuo mažiau bendrauti su juo. Kas gi yra tas vidinis magnetizmas, kodėl vieni žmonės jį spinduliuoja, o kitiems jo aiškiai trūksta?

15 būdų, kaip tapti charizmatiška asmenybe
| |

15 būdų, kaip tapti charizmatiška asmenybe

Atpažįstame juos iš spindinčių akių, pasitikėjimą spinduliuojančios šypsenos ir dar kažko, ką be galo sunku įvardinti ir parodyti pirštu. Tačiau tas kažkas mus prie tokių žmonių traukia. Ir tas „kažkas” yra charizma. Tik ji atskiria puikų kalbėtoją nuo vidutinio, gerą prekeivį nuo eilinio ir netgi mėgstamą prezidentą nuo pralaiminčio kandidato, rašo Sixwise.com. Pats žodis „charizma” kilęs iš graikų kalbos žodžio „charis”, reiškiančio „žavesį”. Begalė tyrimų, o galų gale ir kasdienio gyvenimo patirtis rodo, kad žmones tiesiog traukia prie charizmatiškų asmenybių. Pasak britų profesoriaus ir psichologo Richardo Wisemano, charizma yra tokia galinga, kad žmonėms kyla natūralus noras mėgdžioti ją spinduliuojančių žmonių kūno kalbą ir veido išraiškas, net jei kartais jie patys to ir nesuvokia. Wisemanas išskiria tris charizmatiškų asmenybių bruožus: pirma, juos valdo stiprios emocijos; antra, jie sukelia jausmus kitiems; ir trečia, jų neįtakoja kitos charizmatiškos asmenybės. Todėl nederėtų nusiminti, kad nesate Johnny Deppas, Davidas Bowie ar Marilyna Monroe, kuriems charizma įgimta, o tiesiog imtis reikiamų priemonių, idant pakeistumėte savo elgesį.

Stevenas Paulas Jobsas: sėkmę nešanti charizma
| |

Stevenas Paulas Jobsas: sėkmę nešanti charizma

Stevenas Paulas Jobsas – vienas iš tų žmonių, kurių veikla neišvengimai yra palietusi beveik kiekvieną iš mūsų. Stevenas yra įtakingas žmogus dviejose iš pažiūros nutolusiose verslo industrijose – informacinių technologijų ir pramogų. Jis – „Apple” vadovas ir vienas iš įkūrėjų, be to – buvęs kompiuterinės animacijos studijos „Pixar” vadovas ir savininkas, o dabar – didžiausias „Disney” akcininkas bei valdybos narys. Stevenas gimė 1955-aisiais, saulėtame San Francisco mieste. Be galo jauni ir nevedę jo tėvai – amerikietė motina ir sirų kilmės tėvas – atidavė kūdikį įvaikinimui. Vėliau tikrieji jo tėvai susituokė, nors neilgam, ir kartu augino jaunesnę Steveno Mona Simpson seserį, tapusią garsia rašytoja. Apie ją pats Stevenas Jobsas sužinojo tik užaugęs. Pats Steve’as savo tikraisiais tėvais vadina įvaikintojus – Jobsų šeimą. Dar būdamas moksleiviu jis po pamokų lankydavosi „Hewlett-Packard” kompanijoje, kur, gavęs vasaros darbą, susipažino su Steve’u Wozniaku. Vėliau, įstojęs į universitetą, jį metė po pirmojo semestro, tik pasiliko lankyti kaligrafijos paskaitų. „Jei nebūčiau jų lankęs, Mac’as neturėtų tiek šriftų galimybių” – dabar sako jis. Iš tikrųjų Stevenas buvo sunkaus būdo studentas, nesutardavęs nei su profesoriais, nei su studijų draugais.

Religinė charizma: avatarai ir pranašai
| |

Religinė charizma: avatarai ir pranašai

Nuolatinis žmonių atsinaujinimas sukelia poreikį tiesioginei religinei patirčiai. Religinės transcendencijos (arba naujų religinių objektų, arba esančių atnaujinimu) bei socialinės traukos šaltiniu tampa charizmatiškai, religiškai pakylėti individai: pranašai, mokytojai, atsiskyrėliai, šventikai… Mat jų dvasia gali įkvėpti kitus, perteikti daugelio religinius jausmus. Yra tiesioginės religinės patirties poreikis – taigi ir tokie žmonės atsiranda. Anksčiau jų tebuvo dešimtys, tačiau planetoje gausėjant žmonių, proporcingai gausėja ir “avatarų”. Religinis charizmatikas ir jo garbintojai yra subkultūra bet kurios visuomenėje: nuo šamano iki šiuolaikinės kompiuterininkų sektos su savuoju lyderiu, laukiančiu “atskrendančios kometos”. Pirmosios religinės formos buvo persmelkę archaiškas bendruomenes ir sutapo su morale bei pasaulėžiūra. Kartu jos padėjo sutaikyti prieštaravimus su naujais socialiniais dariniais bei žmones supančiomis “galiomis”. Religinių lyderių vaidmenį atlikdavo senoliai, giminių vadai, šventikų luomo vadovai, magai. Bet vis tik jie tebuvo “valdininkai”, kulto, ikigentinės tradicijos funkcionieriai. Tačiau žinoma, kad jau tais priešistoriniais laikais atsirasdavo išskirtinių asmenybių, pasireiškusių kaip “burtininkai”. Tai savotiški “laisvieji religijos menininkai”, kurių autoritetas, galia ir ryšis su antgamtiškais dalykais priklausė tik nuo jo įgimtų sugebėjimų.

Charizmatiška asmenybė
| |

Charizmatiška asmenybė

Charizma traukia sėkmę tarsi magnetas. B. Tracy savo seminaruose moko, jog net 85% gyvenimo sėkmės lemia šilti santykiai su aplinkiniais žmonėmis. Logika paprasta – kuo geriau sutarsite su kitais, tuo lengviau ir greičiau gausite tai, ko norite. Patrauklioms asmenybėms atsiveria visos durys. Žodis “charizma” yra graikiškos kilmės ir reiškia ypatingą dovaną, dievišką malonę. Tai nepaparastai reta charakterio savybė. Iš esmės charizma yra tas pats, kas ir traukos (patrauklumo) dėsnis. Turbūt daugelis matėte filmą “The Secret“, kuriame išsamiau pasakojama apie šį universalų Visatos principą. Traukos dėsnis sako, jog žmogus į savo gyvenimą pritraukia aplinkybes, situacijas, galimybes bei kitus resursus, kurie atitinka jo dominuojančias mintis. Ką tai turi bendro su mūsų charakteriu? Pagal šį principą, kiekvienas žmogus yra tarsi gyvas magnetas, nuolatos mintimis spinduliuojantis tam tikro dažnio signalus, kuriuos priima kiti visuomenės nariai. Panašiai kaip radijo imtuvas, pagaunantis konkretaus dažnio radijo signalus. Žmogaus mintys, sustiprintos emociniu atspalviu, yra analogiškos radijo signalams, sustiprintiems elektriniais impulsais. Minčių pavidalu siunčiami elektriniai impulsai yra pagaunami kitų žmonių, spinduliuojančių to paties dažnio bangas (mintis). Todėl negatyvius charakterio bruožus turintys žmonės visada atbaido linksmas, optimistiškas, draugiškas ir malonias personas.

Charizma – sėkmingos karjeros paslaptis?
| |

Charizma – sėkmingos karjeros paslaptis?

Kartais susipažįsti su žmogumi, išoriškai niekuo neišsiskiriančiu, iš pažiūros netgi pilku ir neįdomiu kaip niūri rudens diena. Bet pakanka jam nusišypsoti, pasakyti porą nereikšmingų žodžių, kai iškart pasiduodi jo žavesiui. Ir štai jau tuomet, užburti jo balso, gestų, judesių ir kalbėjimo manierų, pamirštame visus trūkumus ir galvojame tik apie tai, kaip naujajam pažįstamam patikti ir įtikti. Kuo gi gamta jį taip apdovanojo? Truputį pavydime šiems žmonėms ir lengvai pasiduodame jų traukai, pripažindami, kad jie apdovanoti ypatinga dovana – charizma. Kur mano charizma? Atsakymas į šį jaudinantį klausimą toli gražu ne vienareikšmis: psichologai tikina, kad charizma – tai, ką turi kiekvienas, tačiau naudojasi tik vienetai. Kitais žodžiais, charizma – tai asmeninės žmogaus savybės, kurios traukia aplinkinius. Tas, kuris savo charizmą jaučia ir moka ja naudotis, bet kokioje kompanijoje – nuo draugiško vakarėlio iki direktorių posėdžio – tampa lyderiu, rašo „Woman Journal”.Išvystytos charizmos žmogus moka įteigti aplinkiniams savo požiūrį, įtikinti savo teisumu. Bet kokią nesąmonę jis gali pasakyti kaip išskirtinai svarbų ir itin originalų dalyką. Ir net jei paskui išaiškės, kad charizmatikas buvo neteisus ir visus suklaidino, jam vis tiek bus atleista. Nes neįmanoma supykti ant tokio žmogaus, jis per daug žavingas. Dar vienas ne mažiau svarbus niuansas: charizma neturi nieko bendro su išoriniu grožiu.