| |

Apie tai nerašo niekas: Tikrosios pasaulinės finansų krizės priežastys

Pagrindinė ir vienintelė pasaulinės ekonomikos krizės griūties priežastis yra pagrindinės pasaulio valiutos- JAV dolerio perprodukcija. Nuo 1971 metų, kai buvo atšauktas dolerio susiejimas su aukso turiniu, turimu JAV, dolerius ėmė spausdinti neribotais kiekiais. Perkamoji dolerio galia buvo susieta ne tik su JAV BVP ( kaip tai vyksta kiekvienoje normalioje šalyje ), bet ir su visų pasaulio šalių BVP. Viskas gal būtų ir neblogai, bet tos valstybės, kurių ekonomikos ėmė užtikrinti dolerio stiprumą, niekada nekontroliavo ir nekontroliuoja dolerio emisijos mastų. Šitos kontrolės realiai neturi ir JAV vyriausybė. Tokią teisę turi tik JAV FRS. JAV BVP sudaro 20 procentų nuo viso pasaulinio BVP. Tiesa, šitas skaičius nėra visiškai teisingas, nes į BVP sampratą JAV įtraukia eilę kitų rodiklių, pavyzdžiui, kai kurių paslaugų rūšių kainą, ko nedaro kitos valstybės. Jeigu perskaičiuotume pagal bendrąsias taisykles, tai nuo 20 procentų šitas rodiklis sumažėtų iki 15. Na bet tiek jau to, tegu bus 20. O suvartoja JAV 40 procentų nuo kasmet pagaminamo pasaulyje. Klausimas mokantiems galvoti: jei kažkas pagamina 20 procentų ( arba 15 ), o suvartoja 40 procentų, tai už tai turi kažkas mokėti? Ir tikrai moka, ir tas kažkas- tai visas likęs pasaulis, kuris atiduoda Amerikai savo prekes mainais už beverčius popierėlius. Tada vyksta milžiniškas pasaulinių turtų perdalinimas JAV naudai. Beje, kuo ilgiau stebi tai, kas vyksta pasaulyje, tuo tvirčiau įsitikini, kad šiame pasaulye nieko nauja nėra.

Atėjo laikas padėti valdžiai susivokti, kad valstybė – tai tautos organizacija

Regis, blaiviau mąstantys šalies piliečiai, galų gale, pradeda suvokti, kokia iš tiesų pragaištinga Lietuvai Andriaus Kubiliaus Vyriausybės vykdoma, taip vadinama, „antikrizinė programa”, ne mažinanti, bet, faktiškai, ženkliai gilinanti krizę mūsų valstybėje. Ragindama susiveržti diržus, apkraudama mokesčiais paprastus ir socialiai pažeidžiamus šalies gyventojus, smulkųjį ir vidutinį verslą, proteguodama saujelės įtakingų oligarchų – monopolistų milžiniškus viršpelnius krizės akivaizdoje bei užtikrindama sotų gyvenimą politiniam „elitui” Seime, Vyriausybėje, privilegijuotame valstybės valdymo aparate, naujoji valdžia šiukščiai pažeidžia Konstituciją, tapatindama save su valstybe, visiškai nepaiso visuomenės interesų ir tuo būdu verčia pilietiškai aktyvesnius žmones vienytis galingai protesto bangai, nukreiptai prieš tokią skurdinimo politiką, prieš valdžią, sėdinčią oligarchų kišenėje. Net nelaukdama Konstitucinio Teismo sprendimo ir tęsdama neskaidraus oligarchinio sandėrio „Leo LT” įteisinimo bei įsigalėjimo politiką, pritardama nepagrįstam elektros energijos kainų didinimui, naujoji – senoji valdžia lieka ištikima vis tam pačiam sustabarėjusiam „2K” (Kubiliaus – Kirkilo) politinės sistemos modeliui, atkakliai ginančiam saujelės lobstančių monopolistų interesus visų Lietuvos žmonių sąskaita. Interviu „Laisvam laikraščiu” teisininkas Kęstutis ČILINSKAS nurodo, kodėl oligarchų įtakojama oficiali valdžia visiškai nepaiso visuomenės interesų.

|

Sausio 16-tos įvykiai Lietuvoje- antroji demokratijos kregždė

“Mūsų visuomenė pati sukuria partizanus Kolumbijoje, fanatikus Irake, teroristus Afganistane, ekstremistus Irane”, – Europos Parlamente Briuselyje kalbėjo Kolumbijos politikė Ingrid Betancourt. 2002 metais pagrobta Kolumbijos revoliucinių ginkluotųjų pajėgų ir išbuvusi partizanų nelaisvėje 6,5 metų, ši aktyvi kovotoja su korupcija nesišaukia keršto, priešingai, stebina jos suvokimas, kad tie eiliniai partizanai taip pat yra aukos: jauni žmonės, skurdo ir korumpuotos valdžios nustumti prie išgyvenimo ribos, tampa įrankiais piktadarių, narkotikų verslo ir mafijos ryklių rankose. “Tai jauni valstiečiai, gyvenantys atokiuose regionuose, kurie televizijos ir satelitų dėka yra labai gerai informuoti, kas vyksta pasaulyje. Kaip ir mūsų vaikai, jie svajoja apie i-podą ar DVD grotuvą. Tačiau jų menkai apmokamas darbas leidžia įsigyti tik būtiniausių reikmenų…Jie nebūtų atsidūrę tokioje padėtyje, jei mūsų visuomenė nebūtų atsisakiusi tikrųjų vertybių ir nebūtų valdoma troškimo turėti kuo daugiau.”- teigia politikė. Derėtų į šiuos ponios Ingrid Betancourt žodžius įsiklausyti visiems mūsų valdžios vyrams, o ypač trims svarbiausiems Lietuvos pareigūnams- Valdui Adamkui, Andriui Kubiliui ir Arūnui Valinskui. Stebėjausi jų įnirtingu noru surasti “riaušių” kaltininkus sausio 16 dienos mitingo dalyvių tarpe. Šie vyrai pamiršo, jog savo skubotai kepamais ir sveiku protu nepaaiškinamais įstatymais jie patys supureno ir paruošė puikiausią dirvą žmonių pykčiui ir agresijai.

Geert Lovink: “blogai” – internetinis cinizmas
| | |

Geert Lovink: “blogai” – internetinis cinizmas

Visas pasaulis kalba apie tai kaip blogai ir web 2.0 pakeis ar jau pakeitė internetą iš pagrindų, tuo pačiu prisidėdami prie žiniasklaidos nykimo ir futurologinių naujųjų medijų svajonių idėjų propagavimo. Tuo tarpu Geertas Lovinkas savo naujojoje knygoje „Zero Comments“ („Nulis komentarų“), kurią Routledge leidykla planuoja išleisti 2007 rugsėjo mėnesį, bando kurti blogų teoriją bei juos sukritikuoti iš esmės. Knygoje vienas po kito griaunami blogosferos mitai: pavyzdžiui, blogų kaip naujųjų žiniasklaidos pakaitalų. Publikuojame vieno knygos skyriaus ištrauką, kurią maloniai sutiko paskolinti autorius. Ši esė pateikia bendrą bloginimo (nuo angl. blogging – weblog’ų arba tiesiog blogų, el. dienoraščių rašymas – vert. pastaba) teoriją, apjungiančią vartotojų kultūrų analizę ir šiuolaikinių tinklo programų kultūrinę kritiką. Pirma ketinu apžvelgti blogų kultūros nuopelnus, vėliau apsvarstyti “internetinio cinizmo” klausimą ir, galiausiai, bloginimo nihilistinę būklę. Sąmoningai nepasitelkiu nei techno-determinizmo, nei Žižeko stiliaus kultūrinės analizės perspektyvų. Nesiekiu nei populiarinti, nei dekonstruoti “pilietinio žurnalizmo” sąvoką, arba sumenkinti “dalyvavimą skatinančių medijų” svarbą. Išgirtų “Web 2.0” (“antros kartos interneto”) įrankių įgalinantys aspektai yra akivaizdūs. Blogai pakeitė pasaulį įvairiais būdais; tačiau labai svarbu teisingai juos interpretuoti. Man įdomi nihilistinė blogų kaip kultūros ir programinės įrangos struktūra.

| |

Ačiū Dievui – krizė

Prie krizės mus atvedė godumas. Nepykime ant jo. Nei ant savęs. Pasaulis skaudžiai pasiekė dugną, kad atsinaujintų. Krizė mums padovanos stebuklo galimybę. Žengiame į naują realybę. Krizės neateina šiaip sau. Į jas visuomenė ne vienus metus stumia pati save. Galų gale išaušta diena, kai įvyksta sprogimas. Jis supurto sistemą, subraškina jos pamatus. Žmonės puola į paniką, stveriasi už galvų ir nutaisę naivius žvilgsnius klausia – kodėl, po paraliais, tai atsitiko? Nuo pertekliaus grįžti prie taupymo nepatogu. Gimsta pyktis. Prasideda kaltųjų paieškos. Šįkart bene pirmiesiems kliuvo bankams. Tai jie esą finansavo ne verslininkus, bet spekuliantus. Klaida. Antrasis kirtis tenka ekonomikos guru – ekspertams ir analitikams. Kodėl jie mygė žmones kuo daugiau vartoti, užuot raginę kaupti santaupas? Žmonėms buvo gera tikėti, kad jų pragyvenimo lygis, kaip ir atlyginimai, tik augs. Todėl užuot savaitgaliais namiškiams virę cepelinus, jų pusfabrikačius pirkome prekybos centruose. Kreditus ėmėme ne tik nekilnojamajam turtui, bet buitinei technikai, atostogoms, pramogoms ir net vestuvėms. Aklai pasitikėdami ekspertais užmiršome skaičiuoti, realiai vertinti savo galimybes ir ateities perspektyvas. Vartojimas augo kaip ant mielių. Krizę lėmė žmonių godumas. Tuo metu verslas konkuravo nesąžiningai – didieji prarijo smulkiuosius. Vadinasi, idėja, kad rinka visada teisi, pasirodė esanti beprotiška.

| |

Ką finansinė krizė reiškia meno rinkai?

Kasdien girdime žinias apie tarptautinių bankų bankrotus, dolerio kurso kritimą ir nestabilias naftos kainas. Ką tai reiškia meno rinkai? Pateiksiu vieno bankrutavusio investicinio banko pavyzdį. Prieš pora savaičių buvo paskelbta apie 158 metus gyvavusio didžiausio JAV investicinio banko Lehman Brothers bankrotą. Kuo tai įdomu meno pasauliui? Yra keletas priežasčių. Pirmoji – Lehman Brothers buvo vienas didžiausių meno projektų mecenatų pasaulyje. 2007 m. šis bankas išleido 39 mln. JAV dolerių paremti menui. Į jo remiamų muziejų sąrašą įeina ne tik MoMA ir kiti Niujorko didieji meno muziejai, bet ir Luvras, Tate Modern, Tate Britain, Victoria & Albert bei Tokijo Mori meno muziejus. Žinoma, nepaisant Lehman Brothers bankroto, šie muziejai ir toliau sėkmingai gyvuos, bet net ir meno gigantams tenka šiek tiek susiveržti diržus. Antra priežastis – Lehman Brothers 3500 meno kūrinių kolekcija, kurią sudaro tokių autorių kaip Takashi Murakami, Andreas Gursky, Jasper John kūriniai. Kolekcija buvo eksponuojama visame pasaulyje įsikūrusiuose banko filialuose. Pati kolekcija priklauso Lehman Brothers turto valdymo įmonei, kuri vis dar pelningai dirba, bet dėl didelių įmonių grupės skolų turi būti parduota. Galime tik spėti, koks kolekcijos likimas: ar ji bus parduoda kartu su įmone ar meno aukcione prieš tai.

| |

Finansų krizė? Metas karjeros ir piniginės ekspertizei!

Kalbėti apie krizę tapo gero tono ženklu. Nekalbėti apie ją – manieringumu. Tačiau vienaip ar kitaip ją visi jaučia. Teks išmokti taupyti ir… elgtis išmintingiau. Ir nors kol kas atrodo, kad diržų susiveržimas – tikrų tikriausia katastrofa, pabandžius bent kiek optimistiškiau pažvelgti į susidariusią padėtį tampa akivaizdu: šį bei tą naudingo išpešti tikrai galima! Vėl madinga gyventi iš atlyginimo! Kartu su besaikiu vartojimu jau buvo įsigalėjusi ir parazitinė nuostata: uždirbi mažiau, negali sau leisti to ar ano – vadinasi, esi menkesnis, nesugebantis susikurti gerovės. Pagaliau visiems aiškus kuo nuoširdžiausias pasiteisinimas: krizė, reikia susiveržti diržus. Tad niekam nebekils klausimų, kodėl vis dar nepasinaudojai galimybe išperkamąja nuoma įsigyti naujausio automobilio ar prabangaus baldų komplekto.
Ne metas užmigti ant laurų. Dabar – puiki proga atnaujinti savo profesinius įgūdžius, pasitobulinti, įgyti naujų. Ne paslaptis, kad metus-kitus užsisėdėjus tame pačiame darbe, dauguma specialistų ima ir aptingsta. Darbas tampa monotoniškas, nebeįdomus, tobulėti lyg ir tingisi – vis tiek viskas klojasi kaip iš pypkės. Štai čia ir vertėtų susigriebti: visuotinis etatų mažinimas, darbo vietų naikinimas verčia ko nors imtis. Jei tave jau atleido – domėkis darbo rinkos pasiūlymais, kad ir kokie minimalistiniai jie bebūtų, savarankiškai tobulink savo įgūdžius, pasidomėk persikvalifikavimo galimybėmis, o gal apskritai nerk į naujus vandenis?

Lietuvai reikia naujo Borato
| |

Lietuvai reikia naujo Borato

Kad Boratas nėra tik šiaip atsitiktinė Lietuvai asmenybė, neseniai perskaičiau viename interneto forume. Pasirodo, jog šaunių kazacho nuotykių Amerikoje autorius, filmo „Borat: Cultural Learnings of America for Make Benefit Glorious Nation of Kazakhstan“ herojus gali būti daugiau susijęs su Lietuva, nei su parodijuojama Kazachija. Mat Borato personažo Sacha Baron Cohen prosenelis yra gimęs Kaune. Kiek čia tiesos, kol kas sunku pasakyti. Mat žydų Cohen pavardė yra plačiai paplitusi po pasaulį, gali būti, kad tai yra tik sutapimas, panašiai kaip ir su S. Palin, bandžiusia kartu su McCain prasibrauti į Amerikos politikos olimpą. Netgi garsaus dainininko Bob Dylan šaknys taip pat lietuviškos – vieni proseneliai kilę kažkur nuo Kauno, o kurį laiką gyveno Ukmergėje. Galbūt prisiminęs savo šaknis tolimojoje Lietuvoje Boratas sukurptų dar vieną filmą, šį kartą apie Borato nuotykius mūsų tėvynėje. Siužetų tikrai atsirastų ne ką mažiau nei Amerikoje, būtų iš ko pasijuokti – ir iš valdžios sprendimų, iš visokiausių fobijų, keistų tradicijų, politikų veiksmų ar visuomenėje įsigalėjusių stereotipų, o gal dėl lietuviškų šaknų galėtų įsijausti į naujuosius prezidentus? Gal visuomenė šį litvaką komiką galėtų pasamdyti eiti prezidento pareigas? Panašiai kaip ir samdomi juodaodžiai krepšininkai (Lietuvos krepšinio federacijos pirmininko V. Garasto dėl prasto jų žaidimo netyčia pramintų „juodašikniais“), kurie „kelia“ Lietuvos krepšinio lygį mūsiškiams išvykstant į užsienį.

| |

JAV ir pasaulio finansinė krizė: per daug socializmo, per mažai modernaus valstybės vaidmens

Tokį JAV vykdytos monetarinės politikos apibūdinimą pateikia „Royal Roads University (Canada) profesorius, Columbia University (JAV) mokslinis bendradarbis, vadybos bei ekonomikos mokslų daktaras Valdas Samonis, PhD, CPC. Tebesitęsiančios ekonominės krizės fone su dr. Samoniu kalbamės apie dabartinę padėtį, ją lėmusias priežastis, pasekmes bei išėjimo iš jos perspektyvas. -Prieš ateinant į valdžią prezidentui G. Bush, JAV ekonomika buvo gana stabili, šalies biudžetas – teigiamas. Šiandien JAV – ištikta gilios ekonominės krizės, kokios nebuvo nuo pat Didžiosios depresijos. Ar dėl to, kas atsitiko Amerikoje, kalta tik Bush administracija ir netvarkinga, nemoderni šalies finansų sistema, ar ekonominės suirutės atsiradimą sąlygojo dar ir kitos priežastys? -Prieš atsakant į šį klausimą, reikėtų pažymėti, kad ši finansine-ekonominė krizė toli gražu nėra vien tik Amerikos problema. Panašios problemos, o tiksliau – dar sunkiau sprendžiamos, matomos ir Europoje. Amerikos “kaltė” yra ta, kad nuo jos viskas prasidėjo, nes JAV pirmauja tiek gerose, tiek nevykusiose inovacijose. Taip, Amerikoje dėl susiklosčiusios padėties didžiausia atsakomybė tenka G. Bush bei jo administracijai, nors pamatus tokiai finansinei betvarkei savo socialistine, neatsakinga monetarine politika padėjo ilgametis “Federal Reserve” banko vadovas Alan Greenspan. Jis finansavo nereikalingą amerikiečiams G. Bush karą Irake ir išpūtė nekilnojamojo turto burbulą.

| |

Krizė sužlugdė G. Jauniaus prodiusuojamą Naujųjų vakarėlį

Atrodo, kad ekonominė krizė palietė daugelį linksmintis mėgstančių lietuvių. Net Naujųjų metų šventei ne visi atranda laisvų pinigų ir švęsti lieka namuose. Tokios tendencijos sužlugdė Gedimino Jauniaus organizuojamą Naujųjų vakarėlį. Gruodžio 31-ąją Vilniuje turėjęs vykti Naujųjų metų renginys „Bollywood Party 2009” atšaukiamas. „Nors aš asmeniškai manau, kad vakaro mintis buvo gera ir vakaras būtų buvęs puikus – geri atlikėjai, įdomi tema ir aplinka, bet paprasčiausiai buvo parduota nepakankamai išankstinių bilietų, todėl ilgai svarstę nusprendėme atšaukti renginį“, – žlugusio Naujųjų vakarėlio priežastis vardija G. Jaunius. Gediminas sako, kad su visa komanda netgi per Kalėdas svarstė, kaip geriausiai išspręsti šią situaciją, kol galų gale nusprendė, kad mažiausia blogybė būtų renginio nebedaryti: „Juk norisi kokybės ir nenuvilti žmonių, kurie jau buvo įsigiję bilietus ir tikrai jaustųsi nejaukiai, kai žmonių būtų susirinkę nepakankamai. O taip pat mes negalėjome leisti sau tokios prabangos viską organizuoti iš savo kišenės“. Nors renginys atšaukiamas, o pinigai ir šiokios tokios kompensacijos už išankstinius bilietus bus grąžinami, G. Jaunius prisipažįsta, kad vis dėlto neišvengė finansinių nuostolių, tačiau jie nebuvo tokie dideli, kokie galėjo būti renginį suorganizavus. Be visų finansinių nesėkmių Gediminą ir jo draugus kamuoja dar viena problema – kur gi patiems teks sutikti naujuosius: „Tikrai nežinau, kur švęsiu.