Vienas Vatikano universitetų siūlo specialius kursus kunigams, norintiems tapti demonologais ir egzorcistais. “Nėra abejonių, jog mūsų amžiuje velnias dažnai kišasi į žmonių gyvenimus”, – pareiškė tėvas Paolas Skarafonis (Paolo Scarafoni) kursą klausyti pradėjusiems studentams, kurie mokysis susidoroti su demonais, jei gyvenime bus lemta su jais susitikti. “Ne kiekvienas iš jūsų taps egzorcistu, bet kiekvienas kunigas privalo žinoti, kaip atskirti psichikos sutrikimus nuo piktosios dvasios pasireiškimo”, – sakė jis. Keturis mėnesius truksiantys kursai “Egzorcizmas ir išlaisvinimo maldos” dėstomi “Pontifical Regina Apostolorum” universitete Romos priemiestyje. Į juos susirinko apie 120 studentų iš viso pasaulio. Jie klausysis paskaitų apie satanizmo ir demonų apsėdimo ganytojiškuosius, dvasinius, teologinius, liturginius, medicininius, teisinius ir kriminologinius aspektus. Vienas kunigas, prašęs neviešinti jo pavardės, pasakojo kursuose dalyvauti nusprendęs po to, kai jaunos jo parapijos merginos išpažinties metu patyrė “keistų pasikeitimų”. “Pasikeitė merginos balsas ir veidas. Ji pradėjo kalbėti kalba, kurios negalėjo žinoti. Neretai susiduriu su panašios bėdos kamuojamais žmonėmis, kurių daug daugiau, nei įsivaizduojame”, – sakė kunigas. “Jei po kursų vyresnybė nuspręs, jog turėčiau tapti egzorcistu, priimsiu šią naštą”, – pridūrė jis.

Bažnyčiai palaiminus egzorcistų prašymą, netrukus Lietuvoje pradės veikti juos vienijanti asociacija. Į asociaciją susibūrę egzorcistai tikisi ne tik dalytis darbo patirtimi, bet ir ištiesti vienas kitam pagalbos ranką išvarant piktąsias dvasias. Bažnyčios hierarchai tikisi, kad mūsų šalies egzorcistus suvienysianti organizacija padės palaikyti ryšį su kitų šalių kovotojais su piktosiomis dvasiomis. Į Kurtuvėnų miestelio Šiaulių rajone kleboniją per mėnesį užsuka bent keli piktųjų dvasių apsėsti žmonės. Čia jie ieško ir tikisi sulaukti klebono Kęstučio Daknevičiaus pagalbos. Jis – vienas iš šešių Lietuvos egzorcistų, padedančių žmonėms atsikratyti piktųjų dvasių ir apvalančių sielą nuo velnio. Egzorcistas tikino, kad piktųjų dvasių apsėdimai šiandien Lietuvoje – rimta problema. “Atvyksta tikrai nemažai žmonių, kuriems reikia pagalbos. Tikrųjų apsėdimų tarp jų gal ne tiek ir daug, tačiau daugumos atvykėlių atvejai tikrai rimti”, – pasakojo K.Daknevičius. K.Daknevičius buvo vienas idėjos suburti kunigus egzorcistus į asociaciją iniciatorių. “Būna labai rimtų atvejų, kai vieno egzorcisto nepakanka, reikia prašyti pagalbos. Asociacija mums padėtų ir šiame reikale”, – pasakojo jis. Draugėn susibūrę Lietuvos egzorcistai bendrautų ne tik tarpusavyje, bet ir su kolegomis iš kitų šalių. Prieš kelias dienas posėdžiavę mūsų šalies Bažnyčios hierarchai patikėjo Lietuvos vyskupų konferencijos Nuolatinei Tarybai patvirtinti būsimosios organizacijos statutą.

Nuo žmonijos istorijoje nuo pat pradžios egzistuoja asmeninis blogis. Mūsų išganytojas Jėzus Kristus atėjo mus išvaduoti ne tik iš nuodėmės ir nuo amžinosios mirties, bet taip pat nuo pikto galybės, nuo šėtono ir demono (piktųjų dvasių). Jėzaus Kristaus išganingąja Kančia, Mirtimi ir Prisikėlimu iš mirusiųjų galutinai įveiktos blogio jėgos privalo trauktis iš kelio besiartinančiai Dievo karalystei. Puolusieji angelai, tragiškai pasirinkę blogį, pasipriešinę Dievui, buvo nublokšti į žemę, kur dar „trumpą laiką” prieš galutinį pasmerkimą ir amžinąją bausmę turi galimybę veikti. Žinodami, kad turi nedaug lai¬ko, jie klaidina žmones ir daro jiems bloga, suteikia kančių, gundo priešintis Dievui ir veda į mirtį. Dėl to kyla klausimas, ar įmanoma žmogų apsaugoti arba išvaduoti nuo piktųjų dvasių įtakos klausimas. Žmonijos istorijoje buvo nemažai bandymų užkeikti piktąsias dvasias, veikti jas įvairiomis aukomis, atkerėjimais, magiškomis piktųjų dvasių išvarymo arba atbaidymo apeigomis. Šios praktikos neišsprendžia pikto problemos ir yra tik saviapgaulė – neva žmogus pats pajėgus išsivaduoti nuo dvasinių pikto jėgų įtakos. Minėtos pastangos neretai gali pašalinti išorinius pikto simptomus, neišraudamos jų šaknų. Iš tikro jos veda į dar blogesnę pavergimo būklę. Kai kuriose religijose netrūksta ir apsėdimo būsenų kaip ypatingo susivienijimo su dievybe (demonu) formos.

Vienas iš pirmųjų veiksmų, kuriuos Jėzus atlieka iš karto po Krikšto Jordane, yra piktosios dvasios išvarymas iš žmogaus Kafarnaumo sinagogoje: „Jų sinagogoje tada buvo netyrosios dvasios apsėstas žmogus. Jis ėmė šaukti: Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarėnai? Gal atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis! Jėzus sudraudė jį: Nutilk ir išeik iš jo! Tuomet netyroji dvasia pradėjo jį tąsyti ir, baisiai šaukdama, išėjo iš jo. Visi didžiai nustebo ir klausinėjo vienas kitą: Kas gi čia? Naujas mokslas su galia?! Jis netgi netyrosioms dvasioms įsakinėja, ir tos jo klauso!” (Mk 1, 23-27). Reikia pripažinti, kad Evangelijoje pagal Morkų piktųjų dvasių išvarymas užima svarbią vietą. Jėzaus laikais apsėdimams buvo priskiriamos ir įvairios psichofizinės ligos: epilepsija, šizofrenija, maniakinės depresijos, mikčiojimas. Dar ir šiandien kartais nėra lengva išsiaiškinti, ar tai fizinis susirgimas, ar piktosios dvasios apsėdimas. Tačiau, žvelgdami į Evangelijos visumą, matome, kad Jėzus darė aiškų skirtumą tarp demono apsėdimo ir ligos. Būdamas ištikimas ir kartu laisvas judaizmo atžvilgiu, Jėzus neneigė demonų egzistavimo. Jeigu Jis pats tuo nebūtų įsitikinęs, tai, be abejo, būtų pašalinęs šį tikėjimo svetimkūnį. O tai padaryti Jis turėjo tikrai nemažai progų. Pavyzdžiui, sinoptinės evangelijos pateikia Jo diskusiją su fariziejais apie Belzebulą. Tada grupė fariziejų dėl apsėstojo išlaisvinimo apkaltino Jėzų tai atlikus demonų valdovo galia.

Kauno šv. Antano Paduviečio parapijos klebonas kun. Vytenis Vaškelis – vienas iš kelių Lietuvos egzorcistų. Egzorcistu penkerių metų laikotarpiui ganytojas paskirtas Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus 2005 metų gegužės 31 d. dekretu. Jame, kreipiantis į paskirtąjį egzorcistu – kun. V. Vaškelį, teigiama: „Gerasis Viešpats teapdovanoja Jus savo malone, kad, vykdydamas savo vyskupo siuntimu pavestas pareigas, prisidėtumėte prie tikinčiųjų dvasinės gerovės, vaduojant juos nuo piktosios dvasios įtakos jų gyvenimams.” Lotynų kalbos žodis exorcismus reiškia išlaisvinimas, išvadavimas. Pagal religijotyros žodyną, egzorcistas yra asmuo, šiuo atveju katalikų dvasininkas, turintis teisę atlikti egzorcizmus – apeigas „piktosioms dvasioms, tariamai sukeliančioms ligas ir kitas nelaimes, išvaryti.” Katalikų Bažnyčioje kunigai egzorcistais uoliau pradėti skirti po Vatikano II Susirinkimo (1962-1965). Tokį Bažnyčios žingsnį skatino padidėjęs žmonių smalsumas burtams, ekstrasensams, okultistams, magijoms bei su tuo susiję padariniai žmogaus sveikatai, likimui. „Ne vien mūsų krašte, bet, tarkim, Prancūzijoje kiek daug veikia įvairių būrimo salonų! Lietuvoje Vatikano II Susirinkimo nutarimų diegimas vėlavo, – sako kunigas egzorcistas V. Vaškelis. Dabar kai kurios šalies vyskupijos ir arkivyskupijos turi vyskupų paskirtus egzorcistus, o kitose vyskupijose dar ruošiamasi tai padaryti.

Egzorcizmas – blogio dvasių ar demonų išvarymas iš žmonių, vietų arba daiktų, kur jie yra įsikūniję. Pats pavadinimas yra kilęs iš graikiško atitikmens “exorkizein”, kas išvertus ir reikštų “nelabos jėgos išvarymą”. Medicininės pažangos dėka šiandien mažiau tikinčiųjų “piktosios dvasios įsikūnijimu į žmogų”. Krikščioniškas tikėjimas velnio išvarymu, žinia, nėra šiuolaikinis reiškinys. Naujajame Testamente galima surasti istorijų, kuriose pasakojama, kaip Kristus išvijęs demonus, užvaldžiusius žmonių kūnus. Kad ir Evangelijoje pagal Morkų, penktame skyriuje rašoma, kaip Kristus išvijęs demoną, vardu Legionas: “Šventykloje buvo žmogus, užvaldytas blogio jėgos”. Kristus išvijęs nelabąjį sakydamas: “Nutilk ir palik jį.-Tada blogio dvasia garsiai rėkdama išėjo iš žmogaus kūno”. Teisybės dėlei reikia paminėti, kad panašūs pasakojimai gali sukelti klaidinantį įspūdį apie tokių atvejų skaitlingumą, be to, senovės izraelitai bet kokias tuometine medicina nepaaiškinamas ligas priskirdavo “apsėdimui”. Viduramžiais “velnio apsėdimas” buvo toks paplitęs reiškinys, jog priminė psichinę epidemiją. Tipišku pavyzdžiu galima laikyti vienuoles uršulietes iš Loudun miesto Prancūzijoje. Nors ir po šiai dienai nežinoma tikroji jų pamišimo priežastis, psichiatrijos profesorius V.P. Osipovas pateikia savo versiją: ” Aristokratei Žanai de Belfil, vienai iš vienuolyno vyresniųjų, naktimis ėmė vaidentis ne per seniausiai mirusio vienuolyno prioro šmėkla.