Aplink pasaulį skrendantiems Rolandui Paksui ir Vladimirui Makagonovui vakar, kaip atrodo, buvo ypač sunki diena. Du perskridimai po 1400 kilometrų. Du kartus po penkias valandas ore. Skridę pusketvirto kilometro aukštyje lakūnai neturėjo galimybės bent retsykiais prisispausti prie veido deguonies kaukę – nė viename aerodromų, kuriuose jie pastarosiomis dienomis leidosi, nepavyko apsirūpinti deguonies atsargomis. “Sprendžiant pagal aerodromo būklę ir pareigūnų gausybę, deguonies nerasime ir čia”, – sakė vakar Meksikos Oaksacos oro uoste nusileidęs Rolandas Paksas. Įveikę pirmąją atkarpą iš Ekvadoro į Kosta Riką, šalies sostinės San Chosė oro uoste pilotai leidosi beveik idealiomis sąlygomis – puikios aerodromo prieigos, palyginti geras matomumas. “Tik karšta kaip Galvono pirtyje”, – vis dar neatpratęs juokauti sakė Rolandas Paksas. Visiškai priešinga situacija lakūnų laukė po ilgo skridimo virš Nikaragvos, Salvadoro ir Gvatemalos leidžiantis Meksikoje – aerodromas kalnuotoje vietovėje, vietinės audros ir lietus. Vien iš balso intonacijos galėjai suprasti, kad šis nusileidimas kainavo pilotams daug nervų ir įtampos.

Vakar Rolandas Paksas ir Vladimiras Makagonovas patyrė realią Pietų Amerikos aviacijos biurokratijos galią. Jie buvo priversti sugrįžti į aerodromą, iš kurio neseniai buvo pakilę. Audringais orais laimingai kirtę Žemės pusiaują ir pasiekę Ekvadoro miestą Mantą, labiausiai šioje maršruto dalyje į Pietus nutolusį tašką, lakūnai nusprendė atsisakyti poilsio ir skristi į Kosta Riko sostinę San Chose. Tokį sprendimą paskatino tai, kad dėl prastų meteorologinių sąlygų šeštadienį neskridę pilotai viena diena atsilieka nuo išankstinio grafiko. Kita vertus, Ekvadoro aviacijos žemės tarnybų žmonės aplink pasaulį skrendančiai įgulai buvo nepalyginamai draugiškesni negu jų kolegos Panamoje, todėl pavyko gana greitai pasirengti kitam skridimo etapui į Kosta Riką. Tačiau vėliau, kai priešinga, negu iki šiol, šiaurės vakarų kryptimi dabar jau skridęs SM–2000 pasiekė horizontalaus skrydžio aukštį, lakūnų laukė nemaloni staigmena – dėl kažkur užstrigusio leidimo skrydžių valdymo tarnyba nurodė pilotams sugrįžti į Mantos aerodromą. Lakūnai telefonu sakė neabejoją, jog iki ryto ši problema bus išspręsta, tačiau gaila prarasto laiko. Paklaustas, koks jausmas apima skrendant virš pusiaujo, Rolandas Paksas pajuokavo, girdi, ant Žemės paviršiaus jis nenupaišytas, be to, tuo metu skridę debesyse. Užtat navigacinės sistemos GNS ekrane pusiaujas matyti, ir lakūnai tą vaizdą nufotografavo.

Aplink pasaulį skrendantys Rolandas Paksas ir Vladimiras Makagonovas vakar, jau sutemus, pasiekė Panamą. Rengdamiesi skridimui iš Meksikos, Meridos miesto, pilotai suprato, jog įveikti 1800 km atstumą iki Panamos sostinės dėl stipraus priešinio vėjo nepavyks be tarpinio nusileidimo. Papildomas nusileidimas – tai nauja gaišatis, kurios, kaip telefonu sakė Rolandas Paksas, skrendant į Pietus vis daugėja, kaip ir itin uolių uniformuotų pareigūnų oro uostuose. Antrąją vakarykščio maršruto atkarpą lakūnai skrido 5 val. 15 min. Daugiausia – virš vandenų. Žemę pilotai matydavo tik retkarčiais, juolab, kad jiems ne kartą teko ieškoti properšų tarp audros židinių. Šiandien, skrisdami iš Panamos city į Mantos miestą Ekvadore (1200 km) lakūnai kirs Žemės pusiaują. Pagal taisykles tai – viena privalomų skridimo aplink pasaulį sąlygų.