Šokolado klasifikacija
| |

Šokolado klasifikacija

Jūs be abejo žinote, kad kartais kremtant šokoladą, galima rasti riešutų. Bet ar teko kada nors užkąsti šokolado su riešutų pėdsakais? Žodis pėdsakai gal kai kam kelia šypseną, bet žmonėms, kurie kenčia nuo alerginių susirgimų, tai yra labai svarbi informacija, kuri papildomai žymima ant šokolado pakuočių, batonėlių, šokolado plytelių. Žymėti ant pakuotės riešutų ar baltymų pėdsakus nėra privaloma. Kai kurios įmonės tai daro savanoriškai. Riešuto pėdsakas nėra riešuto skeveldra, gabalėlis ar lukštas, kurį galėtume pajusti valgydami šokoladą. Kalbama apie teorinę galimybę kontakto su alergenu. Tos dalelytės, kurios teoriškai gali pasiekti vartotoją, pvz, žemės riešuto, jos yra tokios smulkios, kad mes jų nei skonio, nei kitais receptoriais nefiksuojame. Vadinamas riešuto pėdsakas į šokoladą be riešutų gali įsėlinti gamybos proceso metu. Pavyzdžiui, yra gaminamas šokoladas su žemės riešutais, o po to toje pačioje patalpoje arba gretimame ceche gaminamas juodas šokoladas. Tuomet atsiranda teorinė galimybė, jog labai riešutams alergiškas žmogus, valgydamas tą juodą šokoladą pajus organizmą dirginantį alergeną. Nors riešuto jis nei užčiuops, nei pamatys, nei sukramtys. Tai ir yra ant pakuotės žymimi riešutų pėdsakai – informacija labai jautriems alergiškiems žmonėms, nes riešutas, o ypač žemės, yra vienas pikčiausių alergenų. Todėl kai kurių šokoladų sudėtyje ir pažymėti riešutų pėdsakai. Tai ne pokštas, ne riešutų pėdutės, o svarbi informacija alergiškiems žmonėms. Jei ant šokolado pakuotės neparašyta “riešutų pėdsakai”, tai nereiškia, kad jų iš tikro nėra.

|

Ir aš pasakysiu, ar esi skolininkas

Mobiliuoju telefonu vėl gavote žinutę, kad, jei per tam tikrą laiką neapmokėsite sąskaitos, Jūsų telefonas bus išjungtas? O gal Jums jau yra tekę patirti, ką reiškia, kai namuose išjungiama elektra ar dujos? Jei nors į vieną iš šių klausimų atsakėte teigiamai, ar Jūs jau skolininkas? O gal tiesiog esate aplaidus, užmaršus, išsiblaškęs ar labai užimtas? Kuris žmogus jau yra skolininkas, o kuris – dar ne? Kur riba tarp aplaidumo ir piktybiško nenoro mokėti už paslaugas? Kodėl mūsų visuomenėje atsiranda “skolininko” kategorija? Į šiuos ir kitus klausimus mums pamėgins atsakyti UAB “Skolų išieškojimo biuras” projektų vadovas Kęstutis Petraitis ir psichoterapeutas Aidas Gytenis Giedraitis. Kodėl tampama skolininku? Dažniausiai žmonės tampa skolininkais dėl asmeninių savybių, dėl individualios vertybių sistemos. Kartais žmogus, turintis tam tikrų principų, pasižymintis tam tikromis savybėmis negali pritapti visuomenėje ir laikytis jos nustatytų normų. Psichologinės savybės vėliau lemia socialines problemas. Pvz., dėl tam tikrų charakterio bruožų žmogui sunku įsidarbinti ar išsilaikyti toje pačioje darbovietėje ilgesnį laiką. Tai lemia pinigų stygių. Kai trūksta lėšų elementariems kasdieniams poreikiams patenkinti, psichologinė žmogaus būklė dar labiau pablogėja, ir socialinių problemų nuo to tik daugėja. Toks žmogus ilgainiui nusivilia visa jį supančia aplinka, kaltina visus iš eilės, savo nelaimių priežasties ieško kituose, bet ne savyje.

|

Kodėl drabužiai išblunka?

Pateikiame jums keletą pagrindinių drabužių išblukimo priežasčių: Blogos kokybės dažai. Audinio nudažymo kokybė priklauso nuo naudojamų dažų, audinio struktūros, pluošto ir dažymo metodo. Bet koks netikslumas visame dažymo procese lemia spalvos trumpaamžiškumą. Per šiltas vanduo. Skalbiant rūbą šiltesniame vandenyje nei rekomenduojama, jis gali išblukti greičiau nei skalbiant šaltesniame vandenyje. Per šiltas džiovinimas. Dažnai pasitaikanti klaida – per ilgas arba per karštas tamsių skalbinių džiovinimas. Kaip apsaugoti rūbus nuo išblukimo? Laikykitės instrukcijų nurodytų rūbų etiketėse. Prieš skalbdami bet kokį rūbą, atidžiai perskaitykite jo etiketę. Jei rūbą norite ilgai nešioti, būtinai laikykitės etiketėse nurodytų skalbimo, džiovinimo bei lyginimo instrukcijų. Teisingai surūšiuokite skalbinius. Norėdami, išsaugoti unikalias drabužio spalvas kartu skalbkite panašių atspalvių rūbus.

|

Drabužiai

Pagrindinis medvilnės ir lino gaminių privalumas – higieniškumas. Jie lengvi, minkšti, gerai sugeria drėgmę ir pralaidūs orui (drėgmę išgarina į aplinką). Pluoštai, esant aplinkos drėgmei 65%, sugeria 7-8% drėgmės, o esant 95% aplinkos drėgmei – 17-18%. Tuo pačiu jie tampa gerais laidininkais – pluoštas nesielektrina. Baltiniai betarpiškai liečiasi su žmogaus kūno paviršiumi, sugeria prakaitą, riebalus, epitelio daleles. Jie gaminami iš lengvų ir minkštų, higroskopiškų, hidrofiliškų, laidžių drėgmei ir orui audinių. Geriausiomis higieninėmis savybėmis pasižymi audiniai iš natūralios medvilnės ir iš plonos vilnos. Baltiniai iš sintetinių audinių gaminami, bet jų dėvėti nepatartina, nes jie blogai sugeria drėgmę, įsielektrina. Vidurinis drabužių sluoksnis suteikia papildomą šilumos izoliaciją. Jiems geriausiai tinka medvilniniai, lininiai ir šilkiniai audiniai. Žiemą šis drabužių sluoksnis turi sumažinti šilumos pralaidumą, todėl naudotini tankūs ir poringi, geromis šilumos izoliacinėmis savybėmis pasižymintys audiniai: vilnoniai, pusvilnoniai, šiaušti medvilniniai bei trikotažiniai gaminiai. Viršutinių drabužių (kostiumų, paltų) paskirtis – padidinti šilumos izoliaciją, todėl jie siuvami iš storesnių ir poringesnių audinių. Drabužiai neturi varžyti judesių, trukdyti kvėpavimo, kraujotakos.

|

Avalynė

Avalynė saugo mūsų kojas nuo nepageidaujamo aplinkos poveikio (aukštos ir žemos temperatūros, mechaninio pažeidimo, purvo). Tačiau netinkamai parinkta avalynė gali pažeisti pėdą, turėti įtakos odos ir nagų susirgimams. Avalynė turi būti 10-15 mm ilgesnė už pėdą. Tad perkant batus atkreipkite dėmesį, kad didysis kojos pirštas nesiremtų į bato smaigalį. Iš viršaus batas taip pat neturi spausti pėdos ar pirštų – tai sutrikdo jo kraujotaką. Reikėtų vengti avėti ankštą ir siaurą avalynę, nes ji pakeičia normalią pėdos formą, sumažėja sąnarių paslankumas. Avint batus su aukštomis pakulnėmis (kulniukais), sutrumpėja užpakaliniai ir atsipalaiduoja priekiniai blauzdos raumenys bei pėdos raiščiai. Koja netenka stabilumo, nes svorio centras pasislenka į priekį, o pėda remiasi tik į pakulnę bei sulenktus pirštus. Avalynės su aukštais kulniukais atramos plotas 30-40% mažesnis, todėl galima lengviau patempti raiščius, net išnarinti čiurnos sąnarį. Ypač nepatartina tokia avalynė paauglėms, nes ji pakeičia normalią laikyseną, skatina stuburo iškrypimą bei trikdo dubens kaulų formavimąsi. Tinkamiausias pakulnės aukštis vyrams – 20-30 mm, moterims – 20-40 mm, vaikams (priklausomai nuo amžiaus) – 10-30 mm. Bato smaigalio forma ir plotis turėtų atitikti pėdos formą. Vaikų avalynė turėtų turėti supinatorius, formuojančius pėdos skliautą ir saugančius nuo plokščiapadystės.

|

Ar visada kalti tik batai?

Atvėso orai. Atvirus vasarinius batus tenka keisti šiltesniais, uždarais. Ir tai daugeliui moterų tampa rimta problema – mėgstama, madinga avalynė, pasirodo, visai netinka jų išplatėjusioms, skausmingoms pėdoms. Kodėl vienų moterų pėdos visą gyvenimą išlieka siauros ir dailios, o kitų ima platėti ir deformuotis net ankstyvoje jaunystėje. Kalti genai, kurie net devyniais dešimtadaliais atvejų lemia priekinės pėdos dalies išplatėjimą, kojos didžiojo piršto nukrypimą į šoną ir jo pamate atsikišantį skausmingą gumbą, atsirandantį dėl pirmo piršto pamatinio pirštakaulio-padikaulio sąnario deformacijos ir minkštųjų audinių uždegimo. Kartais vidinėje pėdos dalyje prie piršto pagrindo susidaro skausminga nuospauda arba net išopėjimas, kurį sugydyti nėra taip paprasta. Dažniausiai žmonės, turintys šią problemą, sunkiai pritaiko sau avalynę. Nauji batai spaudžia ir vargina koją tol, kol jie ištampomi pagal pėdos deformacijas. Be medicininės, yra ir kosmetinė šios ligos pusė: visi žinome, kaip dailiai atrodo gamtos sukurta sveika pėda ir kaip ji gali deformuotis dėl šios patologijos, medicinoje vadinamos Hallux valgus. Efektyvus būdas koreguoti pėdą yra operacija. Įvairūs įtvarai bei įdėklai tarp pirštų yra tik laikinas ir neefektyvus gydymo būdas, iš dalies suteikiantis tam tikrą laikiną komfortą, bet negalintis ištaisyti pėdos deformacijos.

| | | |

Stambieji žemaitukai

Stambiųjų Žemaitukų kūrimasis prasidėjo XIX a. pabaigoje, atsiradus didesnio arklio poreikiui, kai žmonių nebetenkino smulkus Žemaitukų veislės arklys. Šiuo laikotarpiu šiaurės rytų Lietuvos dalyje Žemaitukai kryžminti su ristūnų (daugiausia Orlovo veislės) eržilais arba šių veislių eržilais mišrūnais, o pietryčių Lietuvoje žemaitukai kryžminti su šiaurės švedų (gudbranzdalių tipo) eržilais arba šių veislių eržilais mišrūnais. Taip kryžminant, o vėliau veisiant savyje, buvo sukurtas stambesnis ir daug tvirtesnis vietinis arklys, kuris nuo 1941 metų kartu su senojo tipo Žemaitukais vadinamas vietiniu arkliu. Vėliau, apie 1946 metus, šio tipo arkliai buvo atskirti nuo Žemaitukų ir pavadinti Rytų Lietuvos važiuojamaisiais arkliais. 1949 m. Rytų Lietuvos važiuojamieji arkliai kartu su Žemaitukais gavo bendrą žemaičių veislės pavadinimą, išskiriant senąjį ir sustambintą tipus. Nuo 1985 m. jie vadinami ne žemaičių veislės arkliais, o stambiaisiais žemaitukais. 1963-1965 m. Stambiesiems Žemaitukams gerinti buvo įvežti Šiaurės švedų veislės eržilai. Stambiųjų Žemaitukų spalvos įvairuoja nuo gelsvos, bulanos iki tamsiai bėros, juodos. Šiuo metu labiausiai paplitę bėri, tamsiai bėri, pelėki, bulani su dryžiu per nugarą ar juodi arkliai. Stambieji žemaitukai buvo veisiami linijinio veisimo būdu. Stambiųjų Žemaitukų veislės arklių tipas nebuvo baigtas konsoliduoti. Stambieji Žemaitukai į kilmės knygas įrašomi nuo 1948 m. kaip vietinė arklių veislė.

Šokolado degustavimas ir laikymo sąlygos
| |

Šokolado degustavimas ir laikymo sąlygos

Šokolado chemijos negali iššifruoti jokia moderniausia laboratorinė technika. Nei mikroskopo nei kito kokio įrenginio pagalba neįmanoma nustatyti šokolado skonio, todėl viską sprendžia degustatoriai. Šokolado skonis vertinamas specialioje kameroje, kuri apšviesta silpnai žalsva ar rausva šviesa – dėl tokio apšvietimo visi mėginiai atrodo vienodai neapetitiškai. Šokolado kokybę turi apspresti tik burna ir nosis. Pirmiausiai atidarant saldainių dėžutę ar šokolado plytelę turime patikrinti ar yra geras šokolado aromatas. Neturi jaustis jokiu cheminių priemaišų, nei kokoso riešutų kvapo. Taip pat neturi būti pasidengęs dulkėmis, nes tai reiškia, kad šokoladas yra senas arba buvo netinkamai laikomas. Negali būti aštraus riešutų kvapo, net tuo atveju jeigu šokolade jų yra. Geras šokolado viršus yra blizgus, o jei šokoladas su priedais paviršius turi būti matinis. Ragaujant šokoladą, įsidėjus į burną, jei jis geros kokybės, minkštai ir švelniai tirpsta ant liežuvio. Tam didelę reikšmę turi kakavos sviestas. Kambario temperatūroje (220 C) kakavos sviestas yra kietas ir trapus, o jau 320 C – skystas.

|

Dorus skolininkus smaugia “gegutės”, valstybė ir antstoliai

Kol antstoliai mąsto, kaip sutvarkyti alimentininkus, o Teisingumo ministerija – kaip pažaboti antstolių apetitą, už viską sumoka nespėję sulįsti į pogrindį skolininkai. Teismo vykdytojai ir ministerija sutaria dėl vieno: reikia taisyti įstatymus. Antstolių luomas įprato skolininkus skirstyti į tris kastas. Pirmąją sudaro beviltiški, arba asocialūs, iš kurių nėra ko paimti. Antrąją – piktybiški nemokėtojai, kurie turtą paslėpė, sąskaitas ištuštino, o banko operacijas atlieka dėdžių, tetų vardu. Trečioji kategorija negausi – tai tie, kurie namų ir butų neperrašė, banko sąskaitų neuždarė, dirba, gauna pensiją ar kitų legalių pajamų. Nors žodis “skolininkas” turi neigiamą atspalvį ir reiškia pinigų negrąžinantį asmenį, šiuos žmones santykinai pavadinsime dorais. Dorieji skolininkai savo viešu, neįslaptintu gyvenimu tarsi įrodo pasiryžimą atsiskaityti su savo kreditoriais ir už savo kaltes. Tačiau jie nori nenori moka ir už svetimąsias – tokia nepadori Lietuvos teisės sistema… Teisingumo ministerija parengė naują Sprendimų vykdymo instrukciją, kurioje atsižvelgta į Lietuvos antstolių veiklą tyrusių auditorių išvadas. Audito kompanija UAB “Ernst & Young Baltic” ministerijai neseniai pateikė preliminarius antstolių ekonominės veiklos, sąnaudų ir vykdymo išlaidų dydžio analizės rezultatus. Sprendimų vykdymo instrukciją dar turės patvirtinti Finansų ministerija.

Metų vagis – Artūras Zuokas
|

Metų vagis – Artūras Zuokas

Kiekvienais metais “Laisvo laikraščio” redakcija skelbdavo “metų kyšininkus”, tačiau šiais metais nutarėme paskirti kitą nominaciją – “metų vagies”. Šio titulo, be jokios abejonės, 2005 m. labiausiai nusipelnė Vilniaus meras Arūras Zuokas, arba garsusis “abonentas”, kuriam “Rubicon group” sumokėjo kelis milijonus litų kyšių. Nors šiandien jau niekas neabejoja, kad „Rubicon group“ už jai palankius sprendimus mokėjo „abonentui“, arba A.Zuokui, milijonus litų per pastaruosius kelis metus, tačiau net ir pagautas kyšininkas toliau kalba apie savo „vertybes“ ir „moralę“, ir toliau vagia iš vilniečių. Mat Žirmūnuose, šalia Neries ir Valakampių tilto 9 hektarų teritorijoje esančiame parke greitai turėtų prasidėti statybos – remdamasi dar 1993 m. premjero Adolfo Šleževičiaus pasirašytu potvarkiu, Lietuvos beisbolininkų asociacija, padedama Vilniaus mero Artūro Zuoko, pradės čia stadiono bei gyvenamųjų namų komplekso statybą. Pagal projektą šioje vietoje numatytas sporto aikštynas, beisbolo mokykla, viešbutis, aštuoni gyvenamieji namai, kurie projekte įvardinti kaip sportininkų bendrabučiai, nors pagal projektą jie labiau primena dviejų – trijų aukštų kotedžus. Pastatyti ant Neries upės kranto, su vaizdu į Valakampių miškų pusę jie būtų “bendrabučių” savininkams atnešę milijoninius pelnus.