|

Literatūra apie lietuvių valgius ir gėrimus

1. Abaravičius A., Mikalauskaitė D. Kai kurių Aukšatitijos rajonų gyventojų mityba.//Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1983 ir 1984 metais. Vilnius, 1985.

2. Adomavičienė E. Kleckai.// Kraštotyra, 24 knyga. Vilnius, 1990.

3. Adomavičienė E. Krikštynos//Kraštotyra. Kaunas.1990

4. Agurkų laikraštis. Vilnius, 1999.

5. Andriuškevičius A. Užgavėnės Grūšlaukyje // Kraštotyra. Vilnius, 1969

6. Arbačiauskienė L., Navickaitė J. Gaidės apylinkės kolūkiečių mityba.// Gaidės ir Rimšės apylinkės. Vilnius, 1969.

7. Arbačiauskienė L. Mitybos papročiai. //Eržvilkas. Vilnius, 1970.

8. Augustienė V. Tinkama dieta – sveikata. Vilnius, 1991.

Fašizmo baubų fobija (arba: Planas B)

Fašizmo baubų fobija (arba: Planas B)

Išsekus argumentacijai, dėl ko Tauta turėtų atsižadėti savo išrinkto prezidento, sąmokslininkai pereina prie plano B – imasi perspėti užsieniui apie ateinančią fašizmo bangą Lietuvoje. Rolando Pakso rėmėjus pavadina fašistais, psichais ir bomžais būtent dėl to, kad Paulauskas ir Brazauskas ir kiti sąmokslininkai jau pralaimėjo argumentų kovą, dabar prasideda Lietuvos šaltąjį pilietinį karą. Iš pirmo žvilgsnio galėtų jiems atrodyti naudinga prišaukti – arba bent jau grasinti prišaukti – Europos Sąjungos sankcijas Paksui. Taip jie atlieka dvi užduotis vienu metu – izoliuoja Paksą namie ir užtikrina Seimo ir Vyriausybės pirmenybę reikaluose su ES, dėl ko buvo ginčų su Rolandu Paksu. Antra vertus, nelabai protingas žingsnelis arba politinis grasinimas, dėl keleto priežasčių. Visų pirma tokia taktika remiasi būtinomis tokiomis prielaidomis: kad ES pareigūnai labiau patikės Paulausko versija negu Pakso, kad Tauta neprieštaraus tokiai nesąmonei per garsiai, kad žiniasklaida rems tokią akciją ir kad Lietuvos ir užsienio žydai nepasakys, kad tikri fašistai slapstosi po Seimo stogu. Kad melui pavyktų, reikia parodyti, su kokiais fašistais Paksas atseit bendrauja, o kol kas tėra vienas vienintelis garbėtroška Mažonas, kuris mėgsta pasisakyti viešai ir pasirodyti televizijoje. Prezidento priešai bando susieti šalies vadovą su Mindaugu Murza.

Prezidentūros skandalo užsakovai pakenkė tarptautiniam Lietuvos prestižui
|

Prezidentūros skandalo užsakovai pakenkė tarptautiniam Lietuvos prestižui

Iki skandalo pagrindinės žinios iš Lietuvos buvo labai pozityvios. Buvo pranešama apie kylantį šalies ūkį, apie referendumo dėl šalies prisijungimo prie Europos Sąjungos teigiamus rezultatus, apie vyrų krepšinio rinktinės pergalę Europos čempionate ir kt. „Tokia šalis kaip Lietuva nedažnai patenka į užsienio dienraščių puslapius ar televizijos žinių laidų eterį. Turi įvykti kas nors labai gero ar labai blogo, kad mes atkreiptume į save kitų dėmesį“, – sakė kompanijos Viešųjų ryšių partneriai vadovas Mykolas Katkus. M.Katkaus nuomone, prezidentinis skandalas pakenkė šalies įvaizdžiui. „Pradžioje užsienio žiniasklaida nelabai domėjosi skandalu, tačiau didėjantis įvairiausių antraščių srautas, kuriame kartojami žodžiai „Lietuva, mafija, banditai“, labai kenkia šalies, kaip patikimos valstybės, įvaizdžiui“, – nurodė viešųjų ryšių specialistas. Pašnekovo teigimu, užsienietis visą informaciją apie skandalą Lietuvoje gauna viename trumpame žinių bloke, kuriame nesigilinama į niuansus. Todėl Lietuvos įvaizdžiui būtų buvę žymiai geriau, jei skandalo nebūtų visai.

“Lietuvos telekomas” pažeidžia susitarimus (arba: Telekomo „Titanikas“ skęsta)
|

“Lietuvos telekomas” pažeidžia susitarimus (arba: Telekomo „Titanikas“ skęsta)

Buvęs valstybinis monopolininkas “Lietuvos telekomas” pažeidė praeitų metų gruodžio mėnesį pasirašytą derybinį protokolą su bendrove “Tele2 fiksuotas ryšys” ir neleidžia pastarajai pradėti teikti fiksuoto ryšio paslaugas Lietuvoje. Pasirašyta sutartis bei lydintys derybų protokolai įpareigojo “Lietuvos telekomą” sujungti bendrovių ryšio tinklus bei leisti “Tele2 fiksuotas ryšys” pradėti teikti savo fiksuoto ryšio paslaugas ne vėliau nei vasario 11 dieną. “Tele2” planavo nuo šios dienos vartotojams pradėti teikti pigesnius tarptautinius ir tarpmiestinius pokalbius bei skambučius į mobiliojo ryšio tinklus. Nauja fiksuoto ryšio paslauga vadinasi “Tele2.Telefon”. “Bendrovė “Tele2 fiksuotas ryšys” padarė viską, kad nuo vasario 11 dienos Lietuvos žmonės galėtų naudotis pigesnėmis fiksuoto ryšio paslaugomis. Tačiau “Lietuvos telekomas” pažeidė galiojantį derybinį protokolą bei sutartu laiku tinklų nesujungė. Tikėjomės, kad šio tarpusavio susitarimo pagrindu “Lietuvos telekomas” laiku įgyvendins visus savo likusius įsipareigojimus ir taip prisidės prie Lietuvos ryšių rinkos liberalizavimo bei tolesnių pokalbių kainų mažėjimo. Manome, kad ne tik mes, bet ir Lietuvos vartotojai likome apvilti. “Tele2” kreipėsi į atsakingas institucijas prašydama nedelsiant nutraukti “Lietuvos telekomo” savivalę bei susitarimų nesilaikymą. “Lietuvos telekomui” neįgyvendinus numatytų įsipareigojimų ir delsiant sujungti tinklus “Tele2 fiksuotas ryšys” kreipsis į teismą bei prašys kompensuoti patirtus nuostolius,” – sakė “Tele2” generalinis direktorius Petras Masiulis.

R.Pakso skandalą tęsia laikraščių “karas”

R.Pakso skandalą tęsia laikraščių “karas”

R.Pakso skandalą tęsia laikraščių “karas”, įgaunantis vis didesnį pagreitį. Plunksną pasiaštrino netgi “Respublikos” redaktorius Vitas Tomkus, šiaip nemėgstantis viešumos ir kalbantis kitų lūpomis. “Lietuvos ryto” atstovai atsisako dalyvauti viešose diskusijose, kuriose dalyvauja konkuruojančio leidinio žurnalistai. Bet karas tarp šių leidinių vyksta nuo senų laikų ir dabar jis būtų mažiau įdomus, jei būtų suvedamos sąskaitos tarp G.Vainausko ir V.Tomkaus. Šis karas pasiekė tą stadiją, kai viešinami žiniasklaidos priemonių ir politikų ryšiai. O tai nauja senojo karo kokybė. Tai, kad laikraščiai naudoja “nešvarius” metodus, buvo kalbama tik uždarame rate. Dabar gi galime stebėti, kaip vienas po kito prabyla žmonės, skambiais vardais, esantys ar tik buvę labai įtakingi. Tačiau šie pakalbėjimai ir skelbiama pikantiška informacija geriausiu atveju nurėš tik vieną kitą galvą, bet iš esmės šiame kare neliks laimėtojų. Nei vienas laikraštis nekariauja sąžiningai. Nesąžiningi ir patys politikai. Kol kas nėra nei vieno, išdrįsusio kalbėti ne kurioje nors vienoje pusėje, o apskritai. Nei vienas nedrįso prabilti, kaip dirba ir “Respublika”, ir “Lietuvos rytas”. Paklaustas, ar pritariąs A.Zuoko argumentams dėl V.Tomkaus veiklos, net konservatorių atstovas pareiškė niekada neturėjęs jokių problemų.

Dar vienas sąmokslininkų mėginimas įbauginti Prezidentą
|

Dar vienas sąmokslininkų mėginimas įbauginti Prezidentą

2003 metų gruodžio 18 – sausio 2 dienomis „Laisvas laikraštis“ metų kyšininkais paskelbė A.Brazauską, A.Paulauską, A.Kubilių ir A.Zuoką. Laikraščio nuomone, civilizuotos valstybės prokuratūra tuoj pat susidomėtų šiais asmenimis. Bet juk Lietuva – „bananų respublika“. Reikia pripažinti, kad R.Paksas, tapęs Prezidentu, nesiėmė radikalių kokybiškų antikorupcinių priemonių, o demonstravo, kad bijo kyšininko Nr. 1. Užtat jam likimas atkeršijo. Reikėjo jau pirmą dieną išvaryti M. Laurinkų ir į jo vietą pasodinti dorą VSD vadovą, kurio bijotų visi kyšininkai. Nors Vilniaus mero A.Zuoko proteguojama (aišku, ne už centus, o už šimtus milijonų) firma „Dalkia“, 2000 metų balandį išsinuomojusi „Vilniaus šilumos tinklus“ pažadėjo, per 15 metų investuoti 564 mln. litų, iki šiol neinvestavo nė lito. Specialistų nuomone, po 15 metų „Dalkia“ taip sugriaus Lietuvos požeminius šilumos tinklus, kad jiems atkurti reikės kelių milijardų litų. Štai kokia ateitis mūsų laukia. O „patriotų“ tai nejaudina. Jie užsiėmę „svarbesne“ problema – Prezidento apkalta. Sausio 26 d. „TTT“ televizijos laidoje Vilniaus miesto savivaldybės narys Juozas Imbrasas perskaitė per 20 institucijų sąrašą (visą ilgą sąrašą užbaigti sutrukdė A.Zuoko pataikūnai), kurios protestavo prieš „Dalkios“ atėjimą į Lietuvą, tarp jų ir prokuratūra. Tačiau A.Zuokas, padedamas užtarėjų iš aukščiausių Lietuvos valdžios sluoksnių, savo pasiekė. Kažkur teko skaityti, kad tai nebūtų įvykę, jeigu Lietuva šiandien būtų teisinė, demokratinė respublika. Deja, iki šiol ji buvo ir liko „bananinė respublika“ (trečiojo pasaulio šalimi).

|

Vytauto Didžiojo privilegija

Žydai Lietuvoje yra senbuviai, autochtonai. Esama duomenų, kad jau iki XIV a. čia būta žydų; matyt, tai buvo atklydę prekeiviai. XIV a. žydai jau tvirtai čia įsikūrė. Amžiaus pabaigoje LDK buvo jau keletas bendruomenių, apie 6000 žydų. 1388 m. Vytautas Didysis suteikė Bresto žydams privilegiją, po to išplėstą kitoms bendruomenėms. Žydai paskelbti laisvais žmonėmis, pavaldžiais, kaip ir bajorai, Didžiajam Kunigaikščiui; jie nebuvo baudžiauninkai. Ne tik teisės, bet ir pareigos, iš esmės panašios į kitų laisvųjų žmonių, rodo aukštą jų statusą visuomenėje. Jiems buvo suteikta gyvybės, nuosavybės apsauga, teisė laisvai važinėti, prekiauti, užsiimti finansine veikla ir kt. Ypatinga tolerancija parodyta religijai – ne tik pripažinta teisė išpažinti savo tikėjimą, švęsti savas religines šventes, bet ir paskelbta sinagogų, kapų apsauga nuo bet kokio pasikėsinimo; buvo uždrausta kaltinti žydus vartojant krikščionių kraują ritualiniams tikslams, kadangi tai prieštarauja žydų religiniams įstatymams. Už žydų religinių teisių pažeidimą grėsė griežtos bausmės.
Privilegiją vėliau patvirtino ir kiti kunigaikščiai, jos pagrindiniai teiginiai įrašyti Pirmajame Lietuvos statute (1529 m.).

|

Žydų Štetl

Dauguma žydų ilgainiui apsigyveno miesteliuose (jidiš kalba-štetl), čia jie sudarė didelę, kartais ir didesniąją gyventojų dalį. Tarpukario metais Vilkaviškyje iš 8000 gyventojų 3600 buvo žydai, Ukmergėje iš 10.000 gyventojų žydų buvo apie 5000, Jonavoje žydai sudarė daugiau kaip pusę 5500 gyventojų, Jurbarke – beveik 80%. Čia susiformavo savotiška gyvenimo erdvė, kurioje reprodukavosi žydiškasis gyvenimo būdas, plėtojosi kultūra. Kaip lietuviams kaimas, taip žydams “štetl” tapo kultūros lopšiu. Kiekviename miestelyje paprastai veikė sinagoga (dažnai – keletas), chederai (vėliau – mokykla), kapinės, ritualinė maudyklė (mikva). Greta sinagogos dažnai stovėjo rabino namas; rabinas vadovavo visam dvasiniam gyvenimui. Daugiausia žydai bendravo tarpusavy, kalbėdami jidiš. Plačiai bendravo ir su lietuviais, visi geriau ar blogiau šnekėjo lietuviškai; neretas lietuvis, ypač mažesniuose miesteliuose, pramokdavo ir jidiš, dar ir dabar retsykiais pasitaiko tokių. Plačiai bendraudami, žydai neasimiliavosi, išsaugojo tautinę savastį, identitetą, savą kultūrą.

|

Rusifikavimas

Po Lietuvos ir Lenkijos padalinimų (1772 – 1795 m.) Lietuva tapo Rusijos kolonija. Žydams buvo leista gyventi tik keliose gubernijose, vad. Sėslumo riboje, uždrausta gyventi stambiausiuose miestuose, kaimuose, turėti žemės. Vykdoma rusinimo politika, dažnai žiauriais būdais, k. a. žydų vaikų prievartinis ėmimas daugiau nei 25-eriems metams tarnauti kariuomenėje, vad. kantonuose. Rusinimui turėjo pasitarnauti ir 1847 m. Vilniuje įkurta rabinų mokykla, rengusi vad. valdiškus rabinus oficialioms pareigoms atlikti – registruoti gimimas, vedyboms ir kt. Gyventojai nelabai pasitikėjo šiais rabinais. 1855 m. užėmus sostą “carui išvaduotojui” Aleksandrui II, pradėta vykdyti gerokai liberalesnė politika, atsisakyta žiaurių antižydiškos politikos metodų, rusinimo politika sušvelnėjo.

|

Lietuvos žydų bendruomenės raida iki XX a.

LDK jau Vytauto laikais žydų gyveno 6000. Vytauto privilegijos ne visada padėjo LDK žydams. 1945 m. žydai buvo išvaryti iš LDK – 8 metams. Ir tai buvo pirmoji antižydiška akcija Rytų Europoje. Akcijos priežastis kaip ir daugelio Europos šalių – valdovo ir valstybės sunki finansinė ir ekonominė padėtis. 1503 m. žydams buvo leista sugrįšti ir vėl kaip ir iki išvarymo žydų bendruomenės – kahalai (hebrajų k.- kehika; kahalu buvo vadinamas ir bendruomenės reikalus tvarkantis savivaldos organas) autonomiškai tvarkė vidaus reikalus, turėjo savo maldos namus, teismus, mokyklas, skerdyklas, kapines, pirtis. Jau XVIa. Žydų bendruomenė LDK tapo didele ekonomine ir visuomenine jėga su kuria valdovai buvo priversti skaitytis.