Kai Mikė Pūkuotukas paklausė Asilo Nulėpausio, kas atsitiko su jo uodega, anas nusistebėjo: o kas jai galėjo atsitikti? Jos nebėra, – pranešė Mikė Pūkuotukas. Tu esi tikras? – pasitikslino Nulėpausis. “Matai, – atsakė Pūkuotukas. – Uodega arba būna arba nebūna. Čia apsirikti neįmanoma. O tavosios nėra”. Apsižiūrėjęs Nulėpausis liūdnai atsiduso: “Ko gero, tavo teisybė” “Žinoma, mano, – pasakė Pūkuotukas, – būsi ją kur nors palikęs.” “Kas nors bus ją pasiėmęs, – pasakė Nulėpausis. – Va kokie.” Ir Mikė Pūkuotukas, norėdamas paguosti draugą, iškilmingai pažadėjo surasti jo uodegą. Lietuva dabar kaip tas Nulėpausis irgi sunkiai dūsauja ir liūdnai klausia savęs – “Kodėl?”, retsykiais “Kam?”, o kartais “Nejaugi šitaip?” Nes jaučiasi praradusi. Ne uodegą, ne. Valstybės garbę. Tai, ką iki šiol įkūnijo Prezidento institucija, švietusi nesutepto autoriteto baltumu valstybės kalno viršūnėje. Ir apsirikti čia taip pat neįmanoma. Nes garbė, pasak Pūkuotuko, arba būna arba nebūna.

Apie Prezidentą ir jo sukeltą politinę krizė jau tiek prirašyta, tiek prikalbėta… Įvairiausiais rakursais. Štai citata: “Taigi jau pradeda aiškėti, jog ši politinė krizė – ne sąmokslas prieš Prezidentą, kaip jis buvo pareiškęs, o realus sąmokslas prieš Lietuvą” (“Lietuvos ryto” Apžvalgininkas). Tačiau būtent šiuo rakursu, man regis, kalbama ir rašoma nepakankamai. Žinoma, svarbu, apmaudu, gėda, kad mūsų Prezidento moralė, kaip sakoma, “žemai”, kad jis susidėjo su nepraustaburniais (J.Borisovas), su menko išsilavinimo (R.Ačas) žmonėmis. Svarbu, bet ne svarbiausia. Svarbiausia, kad su mūsų prezidentu susijęs realus sąmokslas prieš Lietuvą.

Sąmokslininkiška retorika yra lyg kamšis, užkemšantis kiaurus politinės kanalizacijos vamzdžius. Dažniausiai tokiu sąmokslo ir šalies gelbėtojo nuo sąmokslininkų įvaizdžiu dabar naudojasi Lietuvos prezidentūros veikėjai, pradedant pačiu Rolandu Paksu. Lyg per nesibaigiančią rinkiminę kampaniją remiamasi paveikia šešėlių teatro priemone: jei prabylama apie įtartinus jo artimiausios aplinkos ryšius- reiškia tie, kurie tuos ryšius atidengia, yra su sveiku protu prasilenkiantys sąmokslininkai prieš Lietuvą ir jos prezidentą. Kas svarbiausia ir kas labiausia apgailėtina, to iš esmės pakanka dideliai daliai mūsų liaudies apkvailinti. Nesvarbu, kad politikos apžvalgininkai argumentuoja, kad net jei ir yra matomi sąmokslo ženklai visoje prezidentūros ryšių aferoje, tai daugiausia jų pripaišyta ant pačios prezidentūros sienų. Žodis “sąmokslas” yra lyg kempinė mokyklinei politikos lentai nuvalyti.

Krizė gilėja. Tai faktas. Pačioje pradžioje skandalą buvo galima vertinti žmogiškų klaidų lygmeniu. Bet iš visų pusių pasipylus naujai informacijai, pradedi galvoti apie sisteminius dalykus, scenarijus ir jų autorius. Iš anksto kurtus scenarijus, iš įvairių pusių. Būdamas aklavietėje, po kurio laiko vis tiek surandi kelią iš jos išeiti, rūkas pradeda sklaidytis. Dabar jau tiek dienų ta Prezidento istorija tęsiasi, ir nematau, kad kas būtų paaiškėję. Jokių tiesių atsakymų iš Prezidento, nieko iki šiol nedavė ir teisinis tyrimas, aiškių atsakymų nėra ir iš parlamentinės komisijos. Nėra akivaizdžiai atskleisti ryšiai tarp Prezidento ir kriminalinio pasaulio. Nėra visai aišku, kaip šitoje istorijoje dalyvauja specialiosios tarnybos. Iš visų pusių – iš Rytų ir Vakarų, Šiaurės ir Pietų. Yra tik interpretacijos. Prezidento išsisukinėjimai ir pašmaikštavimai, apžvalgininkų, žurnalistų vertinimai. Aš įsivaizduoju, kad tokioje situacijoje dabar pradės taškus dėlioti visuomenės nuomonė. Nesulaukiant pagrįstų išvadų, politikų ir vertintojų elgesiui pradės įtaką daryti viešoji nuomonė. Ir tada, manau, gali būti nukrypta nuo pastangų surasti tiesą.

„Aš iš vyro su ašara akyje padarysiu vyrą sugniaužtu kumščiu“, – žadėjo Rolando Pakso įvaizdžio gamintojas Aurelijus Katkevičius dar 2002 m. balandį. Prieš Prezidento rinkimus tai šimtu procentų pasisekė. A.Katkevičius ir dabar nuolat triūsia „prie įvaizdžio“. Bet sekasi sunkiai. Ką tik R.Paksui stipriai pakenkė ne tik jo duktė, dalyvavusi gimtadienio vakarėlyje su nusikalstama Kauno „daktarų“ šeima, bet ir Prezidento patarėjas užsienio politikos klausimais Alvydas Medalinskas. Po spaudos konferencijos, pamanęs, kad žurnalistai jau išsijungė diktofonus, patarėjas „atvirai ir žmogiškai“ išdėjo savo nuomonę apie užsienio reikalų ministrą Antaną Valionį. Prezidento patarėjas užsienio politikos klausimais Alvydas Medalinskas ketvirtadienį pateikė atsistatydinimo pareiškimą prezidentui Rolandui Paksui ir apsisprendė nebedirbti naujojoje komandoje. A.Medalinskas sakė, kad pareiškimą atleisti jį iš pareigų nuo lapkričio 17 dienos padavęs ketvirtadienį ryte ir paprašęs prezidento jį patenkinti. Patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Remigijus Ačas, užsienio politikos patarėjas Alvydas Medalinskas, ekonominės ir socialinės politikos grupės vadovas Jonas Ragauskas bei atstovas spaudai Rosvaldas Gorbačiovas nuo pirmadienio nebedirbs Prezidentūroje, o tapę privačiais asmenimis jie neprivalo duoti parodymų laikinojoje Seimo komisijoje. Taigi šalies vadovas R. Paksas užbėgo įvykiams už akių.