Parkų kūrimo meno istorinis vystymasis yra tampriai susijęs su apskritai visos dekoratyvinės sodininkystės ir jos tradicijų istorine raida. Bene anksčiausiai dekoratyvine sodininkyste buvo susidomėta Senovės Egipte (3000 – 1000 m. pr. Kr.). Iki šių dienų išlikę faraonų kapaviečių radiniai (antkapiniai bareljiefai, kapaviečių sienų piešiniai, augalų liekanos šalia faraonų palaikų…) liudija apie gana aukšto lygio to meto dekoratyvinės sodininkystės kultūrą ir tradicijas. Senovės egiptiečių sodai buvo taisyklingos (dažniausiai stačiakampio) formos, apsupti aukštos 3 -4 m akmeninės, molinių plytų ar plūktinės molio tvoros, kuri ne tik saugojo sodą nuo pašalinių akių, bet ir teikė malonų pavėsį, kas karštame Egipto klimate buvo labai svarbu. Dėl gana audringų pavasarinių Nilo potvynių, jie buvo rengiami ant kalvelių ar Nilo slėnio šlaituose. Įėjimą į sodą puošdavo prabangūs vartai (portalas).

Viduramžių epochoje daugelyje Europos šalių dekoratyvinės sodininkystės menas pergyveno didelį nuosmukį ir sąstingį. Buvo apsiribojama nedideliais, utilitarinės paskirties vienuolynų ir pilių sodais, kuriuose dažniausiai buvo auginami įvairūs vaistiniai bei prieskoniniai augalai. Jie buvo reguliaraus išplanavimo, suskirstyti į kvadratinius ar stačiakampius plotelius. Tiek mokslo, tiek meno vystymąsi viduramžiais labai ribojo bažnyčia. Nepaisant to soduose pasirodė ir kai kurie nauji elementai – labirintai, kurie vėliau tapo labai populiarūs renesanso epochos ir barokiniuose soduose. Žymiai didesni ir prabangesni sodai viduramžių epochos pabaigoje (XIII – XIV a.) buvo kuriami šalia Vakarų Europos šalių karalių ir turtingųjų feodalų rūmų. Jie buvo skirti pramogoms ir poilsiui.

Dekoratvinėje sodininkystėje pradėjo dominuoti barokinis stilius. Pirmieji šio stiliaus parkai Italijoje buvo sukurti jau XVI a. pabaigoje. Jiems buvo būdingos didesnės erdvės, neretai pritaikant tam natūralų landšaftą. Centrinę vietą šiuose soduose užimdavo rūmai ar pilys. Nuo jų stiliaus ir formos priklausydavo ir viso sodo išplanavimas. Baroko soduose dar didesnis vaidmuo buvo skiriamas vandens telkiniams ir vandens efektams. Vandens efektų menas čia pasiekė savo didžiausią suklestėjimą. Baroko sodus puošė prašmatnūs, papuošti įvairiomis skulptūromis vandens baseinai, kanalai, fontanai, kaskados, vandens slenksčiai…

Senovės Kinijoje (VI – IV a. pr. Kr.) šalia šventyklų ir valdovų rūmų buvo sodinamos šventosios medžių giraitės, o dekoratyvinių sodų kaip tokių dar nebuvo. Dekoratyvinių sodų kūrimo pradžia čia siejama su VII a., kada Kiniją valdė Tang dinastija, o jų suklestėjimas – su XII a. Apie tai galima spręsti iš išlikusių rašytinių šaltinių bei piešinių ant šilko. Kinijos valdovų soduose būdavo kopijuojamas natūralus kalnų landšaftas, su upeliais, nedideliais ežeriukais, uolomis. Juose buvo auginami bambukai, magnolijos, slyvos, vyšnios, migdolai, abrikosai, chrizantemos…

Dvasinio ir politinio gyvenimo laisvėjimo tendencijos netruko atsispindėti ir parkų kūrimo mene. Dekoratyvinėje sodininkystėje buvo atsisakyta griežtų geometrinių linijų, kurios tarsi kaustė laisvėjantį XVIII a. Vakarų Europos dvasinį gyvenimą. Bene pirmiausiai šios tendencijos pasireiškė ekonomiškai sustiprėjusioje Anglijoje. Daugelis Anglijos menininkų XVIII a. pirmoje pusėje pradėjo žavėtis natūraliu gamtos grožiu, suteikiančiu žmogui laisvės ir nevaržomos erdvės pojūtį. Pirmieji peizažinių parkų eros artėjimo požymiai XVIII a. pradžioje jau buvo jaučiami ir to meto barokiniuose parkuose: gerokai padidėjo bendras parkų plotas, dalinai buvo atsisakyta griežtų tiesių linijų. Anglijoje ir visoje Europoje peizažinių parkų pradininku laikomas Viljamas Kentas (William Kent) (1685 – 1788). Jis peizažiniu stiliumi rekonstravo žymiausius Anglijos renesansinius ir barokinius parkus.

Lietuvoje pirmieji egzotiniai medžiai ir krūmai pradėti auginti XV a. Istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad XV a. pradžioje Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas iš Vakarų Europos atsiveždavo įvairių vaisinių ir dekoratyvinių medžių bei krūmų, kuriuos augino ir prižiūrėjo iš Vengrijos pakviesti sodininkai. Bet šio tuometinės Lietuvos valdovų ir didikų susidomėjimo dekoratyvine sodininkyste jokiu būdu negalime pavadinti parkų kūrimo pradžia. Pirmieji dekoratyviniai sodai šalia Lietuvos didikų rūmų pradėti kurti tik XVII – XVIII a. Tai buvo nedideli barokinio stiliaus sodai, sukurti sekant to meto Vakarų Europos dekoratyvinės sodininkystės tradicijomis. Šiuose soduose vyravo reguliaraus želdinių išplanavimo elementai – medžių eilės, gausios karpomos gyvatvorės, geometrinių kontūrų terasos, vandens baseinėliai, atraminės sienelės bei skulptūros.

Acta Zoologica Lituanica, Baltic Forestry, Grūdų ūkis. Pieno pramonė. Mėsos pramonė, Lietuvos miškų ūkio statistika, Lietuvos ūkininkų sąjungos žinios,
Miškininkystė, Rinka, Sodininkystė ir daržininkystė, Vagos, Valstiečių laikraštis, Veterinarija ir zootechnika, Žemdirbystė.

Avietės – labai sena kultūra. Ir šiandien mes mėgstame avietes dėl jų skanių ir aromatingų, pasižyminčių dietinėmis bei vaistinėmis savybėmis. Jų uogose esančias medžiagas lengvai pasisavina žmogaus organizmas, jos neutralizuoja gyvulinės kilmės organines rūgštis, gerina medžiagų apykaitą ir profilaktiškai vartojamos nuo įvairių susirgimų.
Avietės – medingas augalas. Jos nenukenčia nuo pavasarinių šalnų, lengvai dauginasi ir greitai pradeda derėti. Kad avietynas gausiai ir kuo ilgiau derėtų, nepamirškime pagrindinių darbų.