Skandalas. Ar tai dar įmanoma Lietuvoje?
Aferistai pagrobia apie 200 tūkst. litų iš Europos Sąjungos remiamos Specialiosios ūkio ir kaimo plėtros programos (SAPARD) ir abejotiną sandėrį palaiminęs Nacionalinės mokėjimo agentūros direktorius paskelbia atsistatydinsiąs.
Nė dienai nepraėjus, staiga apsigalvoja ir sako, kad tik garsiai mąstė apie tai, bet šiaip kaltės jausmas jo negriaužia ir dėlto, kad SAPARD lėšos nusruvena neaišku kur, jis į krūmus nebėgs. Pagal įstatymus, pagal raidę, viską daręs gerai. Ir dar primena, kad jei jį kas bandys versti ir kėsinsis į jo kėdę, pinigų srautas žemės ūkiui kuriam laikui Lietuvoje gali apskritai užtrūkti. Mat jei Briuselis sužinos, kad lėšos nutekinamos – sustabdys paramą. Kaip kitoje postkomunistinėje į postmodernųjį pasaulį beįsirašančioje valstybėje būta. Taigi esąs dar reikalingas, kad pridengtų. Ir pūpso toks grybukas. Kaip ir vidaus reikalų ministerijos sekretorius. Visa tai, ką kaip pelės išnešiojo sukčiai, nudirbę didžiulį darbą – tinkamai parašę tinkamą projektą, popieriuje atitikę visus – tikrai nelengvai išpildomus – reikalavimus, – visa tai turės būti grąžinta Europos Sąjungai. Lietuva turės tuos pinigus atgal supilti į Briuselio kišenę. Vėlgi iš tų pačių Lietuvos gyventojų surinktų mokesčių.