Buda, Buddha, “nubudęs” – manoma, kad tai buvo realus asmuo, šiaurės Indijos Šakjų giminės (kšatrijų klano) valdovo sūnus Gautama Šakjamunis, dar vadinamas Sidarta, “tas, kuris susilaukia sėkmės ir klestėjimo”, gyvenęs 623-544m. Pr. Kr. (pagal oficialią budistinę tradiciją) arba 564-483m. Pr. Kr. (istorikų manymu). Remiantis Pali kanonu, raštišku I a. Pr. Kr. šaltiniu išlikusiu iki mūsų dienų, nedaug ką galima pasakyti apie nemitologinį Budos gyvenimą. Žymiai daugiau informacijos randama nekanoninėse vėlesnio laikotarpio knygose, pvz. “Mahavastu” ir “Lalitavistara” sanskrito kalba.

Vaišakos mėnesį (balandį-gegužę), patekėjus mėnulio pilnačiai, per savo 35-jį gimtadienį Gautama Šakjamunis, kaip sako tradicija, “visiškai ir galutinai nubunda” ir tampa Buda. Pirmajame pamoksle, dar vadinamame “Mokymo rato įsukimu”, kurį Buda paskelbė savo buvusiems penkiems bendražygiams Mrigadavoje (“gazelių giraitėje”) netoli Benareso, jis nurodė savo doktrinos pagrindą,- keturias Tauriasias Tiesas: Pirmoji Taurioji Tiesa – tai esminis teiginys, kad egzistuoja kentėjimas (kančia): tokie dalykai, kaip gimimas, liga, mirtis, buvimas su tuo, ko nemyli, išsiskyrimas su tuo, ką myli, negavimas to, ko trokšti, netobulumas, chaosas, beprasmybė.

Bodhisattvos (“būtybės pakeliui į Nubudimą, būsimojo Budos”) Budos Mokymas dažnai akcentuoja, kad žmogus pats gali pasiekti tobulumą, tapti Buda ir pereiti į nirvana, viskas priklauso tik nuo jo paties. Tai ilgas proto lavinimo, meditacijų, savikontrolės ir suvokimo kelias, kurio pabaigoje žmogus tampa Bodhisattva. Bet tikrasis Bodhisattvos (“būtybės pakeliui į Nubudimą, būsimojo Budos”) žygdarbis yra tas, kad būdamas taip arti Galutinės Realybės suvokimo, nirvanos, jis pasilieka samsaros rate ,kupinas begalinės užuojautos ir padėdamas visiems gyviems sutvėrimams siekti išsigelbėjimo ir tobulėjimo, pvz. Tibeto dvasinis lyderis, Jo Šventenybė Dalai Lama XIV, laikomas mitologinio Bodhisattvos Avalokitešvaros įsikūnijimu.

Tik labai nedaugelis žmonių gali prasmingai medituoti ilgesnį laiką, o leistis praryjamam sąlygoto pasaulio yra tikras potencijos švaistymas. Geriausia yra įtraukti Budos mokymus į kasdieninį gyvenimą, ką mes, kagyu, tikrai mokame ir turime stiprų pagrindą. Turėdami artimą ryšį su mokytoju ir išskirtinius Mahamudros mokymus mes galime vystytis kiekvieną akimirką, kiekvienoje situacijoje. Tai nėra kasdieninės ištisas valandas trunkančios praktikos, bet “karališkasis greitkelis”: elgtis kaip Buda, kol patys tapsime Buda. Nedualistinis požiūris yra tik keleto esminių tiesų apie proto prigimtį žinojimas, o po to reikia stengtis matyti, kaip šios tiesos žaidžia gyvenime. Būti budistu ir nesinaudoti šiomis tiesomis yra tiesiog kvaila. Darant įžangines Nyndro praktikas ir spontaniškas Karmapos meditacijas, naudinga saugoti mokytoją savo širdyje ir leisti jo šviesai spinduliuoti į visas būtybes. Kartu šie metodai leidžia pamatyti protą iš Mahamudros lygio.

Dharma reiškia metodus, t.y. kaip prašvisti. Metodus, kuriuos naudojate praktikoje. Prieš pradėdami, jūs turite žinoti, kokia svarbi yra Dharma. Jūs gyvenate tol, kol gyvas jūsų kūnas, o ne protas. Protas visada lieka. Kas nutinka jūsų gyvenime, gera ar bloga, priklauso nuo jūsų praeities karmos. Mes, žmonės, ir visos gyvos būtybės šioje visatoje turime tą pačią kolektyvinę karmą, tą pačią erdvę, tą pačią prigimtį, panašią formą, ir galime bendrauti tarpusavyje. Tai pasirodo kaip kolektyvinės karmos pasekmė. Individualios karmos yra skirtingos. Vieniems sekasi geriau, kitiems – prasčiau. Asmeniniai skirtumai priklauso nuo mūsų pačių karmos. Tikrovėje visata (įskaitant ir jūsų formą) yra mūsų proto iliuzija, bet pasirodo kaip mūsų karmos pasekmė. Tai tęsis iki bus pašalinta priežastis (karma). Keičiant ją, vieną sapną pakeičia kitas. Taip veikia “priežastis – pasekmė”. Niekas nežino, kokią karmą jis turi, kokie veiksmai ją suformavo ir kas bus toliau. Niekas negali žinoti. Nes karmą jūs sukuriate iš savo neigiamų emocijų; ji yra nematoma, nėra iš nieko sudaryta. Neigiamos emocijos yra nematomos, todėl negalite matyti ir karmos. Tačiau pasekmę galime matyti, ir ji pasirodo kaip iliuzija. Kadangi jūsų neigiamos emocijos yra dalis jūsų proto, karma taip pat yra jūsų proto dalimi, tad ir pasekmė (iliuzija) yra proto dalimi.

Sakoma, kad Deimantinis Kelias netobulas formas bei pojūčius perveda į tyrą lygį. Vienok tai nereiškia, kad ši transformacija – tai tik galvojimas ar tikėjimas, kad viskas aplink yra tyras kraštas. Veikiau tai yra tikra transformacija. Jai reikalingos “trys šaknys” (šaltiniai): palaiminimo, realizacijos ir aktyvumo/veiklos. Palaiminimo kamienas yra mokytojas. Realizacijos (siddhis) kamienas yra jidamas. Aktyvumo kamienas yra dharma saugotojai. Svarbiausias yra Mokytojas. Jidamai ir saugotojai yra mokytojo manifestacijos – jie nėra atskirti nuo mokytojo. Todėl mokytojas Deimantiniame Kelyje yra toks svarbus ir turi išskirtinę reikšmę. Kad tai suvokti, naudinga ir vėl pažvelgti į sutra kelią. Čia remiamės mokytoju ar dvasiniu draugu, kuris nurodo kelią, praktikuojame pagal jo nurodymus bei paaiškinimus ir taip judame per įvairius bodhisatvos lygius ir penkis kelius: (susikaupimo, susijungimo, matymo, meditacijos, nebesimokymo).

Čia yra svarbios priežastys. Tam tikras veiksmas duoda tam tikrus rezultatus. Pozityvus veiksmas veda į laimę ir džiaugsmą, o neigiamas veiksmas – neišvengiamai link skausmingo rezultato, t.y. bus kančios priežastimi. Rezultatas visiškai priklauso nuo priežasties – jis toks, koks buvo veiksmas. Pavyzdžiui, pasėję sėklą žinome, kad iš jos išaugs tam tikras augalas. Iš ryžio sėklos išaugs ryžis ir tikrai ne koks nors kitas augalas. Todėl svarbu sąmoningai daryti visa, kas geriausia. Svarbiausia yra dominuojančios tendencijos mūsų prote. Jeigu joms būdingas blogas elgesys, mes patirsim kančią ir nebūsime laimingi. Tai tik padidins mūsų problemas gyvenime, mums tiesiog nesiseks. Iš kitos pusės, jeigu mes elgiamės pozityviai ir esame naudingi kitiems, jausimės vis laimingesni ir džiaugsmingesni. Džiaugsmas taps mūsų pagrindiniu patyrimu. O tai dar labiau skatins mus elgtis pozityviai.

Iš vienos pusės, galima būtų pagalvoti, kad šeštasis Dalai Lama labai mylėjo moteris ir mėgo išgerti. Žinoma, taip ir buvo. Kitaip gelugpiečiai nebūtų jo nunuodiję. Iš kitos pusės, kalbant labai rimtai, tose eilėse yra labai gilus mokymas. Pasaulyje yra labai daug pasaulėžiūrų, religijų ir filosofijų, turinčių skirtingus tikslus, jose yra skirtingi dalykai, ir žmonės jų pagalba realizuoja įvairius savo poreikius. Kartais tai labai keisti tikslai. Pavyzdžiui, daugelyje religijų stengiamasi padaryti laimingu kažką vieną, kitose – laikytis tam tikrų įstatų, tam tikrų regulų, visada elgtis būtent taip ir niekada – kitaip. Budizme tikslas yra labai paprastas – kalbame apie laimingą žmogų. Nekalbame apie jokį dievą ar kokias nors akmenines lenteles su įvairiais draudimais, bet tik apie tai, kad kiekvienas žmogus būtų laimingas. Ir be to – pastoviai laimingas. Jeigu dar kartą įsižiūrėtume į tą citatą, pasirodo, kad kitą tų eilių lygį galime suprasti taip: jeigu merginos amžinai būtų jaunos, o vynas niekados nesibaigtų, tai bet koks dvasinis kelias būtų nereikalingas, kadangi jei visi būtų laimingi nuolat ir laimė neturėtų pabaigos, kam ką nors kita daryti, o ne būti laimingu?

Pažiūrėkite, kaip mes paprastai gyvenime veikiame. Visa, ką mes darome: mylime ką nors, norime išgarsėti, kaupiame žinias ar sukuriame šeimą, pastebėkite, tik tam, kad veikdami kažką įgytume ir išvengtume praradimų. Norime patirti malonumus ir išvengti skausmo. Norime gauti atlygį ir išvengti bausmės, norime, kad mus girtų ir norime išvengti kritikos, norime būti garsūs ir išvengti užmaršties. Tokie mūsų veiksmai. Jeigu sugebėsime pastebėti tokį motyvą ir atmesti jį, tai ir bus mūsų praktikos pradžia. Motyvas yra visos mūsų praktikos lokomotyvas. Kažkas daug medituoja ir puikiai koncentruojasi, bet nevystydamas teisingos motyvacijos jis “neis keliu”. Taip pat ir su karma. Karma – tai ketinimai, motyvas ir tai, ką iš to turime bei mūsų veiksmai. Kas nors gali labai norėti būti naudingu kitiems. Ir jeigu jam kažkas nepasiseks, jeigu jis atsitiktinai kitiems labai pakenks, tai čia pasirodžiusi bloga karma bus labai nedidelė. O jeigu kas nors turi labai stiprius blogus ketinimus, tai nors jam ir nepavyks kitiems stipriai pakenkti, jis gaus daug blogos karmos.

Prieš 28 metus dirbau mokytoju tibetiečių pabėgėlių stovykloje Sikime, šiaurės Indijoje. Tai vyko po Kinijos vyriausybės vykdomos “kultūrinės revoliucijos”. Sikime aš sutikau lamas. Po kelių mėnesių pastebėjau, kad budizmas man yra įdomus – jis pasiūlo tam tikrų metodų kaip tapti laimingu ir mažiau kreipti dėmesį į problemas. Pagalvojau, kad tai yra įdomu. Iš Kinijos pabėgo dauguma tibetiečių, nes pastaruosius ten kankino. Tą liudijo į kūną užgesintų cigarečių žymės. Kai mes jų paklausėme, ką jie galvoja apie kinus, jie atsiekė, kad kinai neturi užuojautos. Tibetiečiai nekalbėjo apie pastaruosius labai blogai ir mums, kaip danams, tai buvo labai įdomu. Tibetiečiai nepradėjo pasakoti baisių dalykų apie savo engėjus. Sikime mūsų sutiktas mokytojas buvo vienas pagrindinių Tibeto budizmo mokytojų. Jis dar vadinamas jogų karaliumi – Karmapa. Aš sutikau 16-ąjį Karmapą. Tai buvo didelis besijuokiantis žmogus, kuris labai gerai meditavo. Karmapa visą laiką krėtė pokštus ir juokavo.