Įžanga. Ar posovietinės Lietuvos Respublikos (LR) valdžios vykdomą prievartinį piliečių nekilnojamojo turto nuosavybės teisių perskirstymą išvis galima įvardinti “žemės reforma”? Į šį klausimą galima atsakyti šią posovietinę žemės reformą palyginus su Lietuvoje anksčiau vykdytomis žemės reformomis. Išsiaiškinkime: ar yra esminių skirtumų tarp šiuo metu LR vykdomos posovietinės žemės reformos ir prieškarinėje nepriklausomoje Lietuvoje bei Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje vykdytų žemės reformų?

1) Prieškarinėje nepriklausomoje Lietuvos valstybėje vykdant žemės reformą (tuometinio žemės reformos įstatymo 5 paragrafe) buvo nustatyta minimali žemės savininkui paliekamos žemės norma – 8 ha vienai šeimai: “kad žmonės nebūtų dirbtinai nusmukdyti žemiau skurdo ribos, kai neįmanoma pragyventi”.

2) 1940 m. “Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje” vykdant sovietinę žemės reformą šios reformos vykdymą reglamentuojančiuose sovietiniuose įstatymuose taip pat buvo nustatyta minimali žemės savininkui paliekamos žemės norma: “Seimas nutaria nustatyti visoje Lietuvoje valstiečių ūkiams apribotą 30-ties hektarų normą vienam ūkiui, o valstiečių ūkių žemės ploto perteklių, virš šios normos, paversti valstybiniu žemės fondu, tikslu pagelbėti bežemiams ir mažažemiams valstiečiams įsigyti žemės.

Visa žemė, esanti nuo šio laiko dirbančiųjų ir valstiečių rankose, o lygiai ir žemė, kuri bus valstybės perduota bežemiams ir mažažemiams valstiečiams, užtvirtinama amžinam valstiečių naudojimuisi. Visokie bandymai pasikėsinti į asmeninę valstiečių nuosavybę arba prieš darbo valstiečių valią, primetant jiems kolchozų organizaciją, bus griežtai nubausti, kaip kenkią liaudies ir valstybės interesams“(citata iš 1940-07-22 d. “Liaudies Seimo Deklaracijos” teksto).

Posovietinė žemės reforma nuo prieškarinėje nepriklausomoje Lietuvoje bei Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje vykdytų žemės reformų skiriasi tuo, kad posovietinės žemės reformos vykdymą reglamentuojančiuose LR įstatymuose nenumatyta teisėtam žemės savininkui palikti minimalią žemės normą, kad šis galėtų iš savo darbo pats prasimaitinti ir pamaitinti savo vaikus. Trylika metų trunkančios posovietinės žemės reformos Lietuvoje vykdymo metu norintiems atgauti savąją žemę teisėtiems žemės savininkams taikoma prievarta: jeigu pilietis nesutinka didžiosios dalies savo žemės palikti žemės reformos vykdytojų disponavimui – tai žemė jam išvis „negrąžinama“. Ar trylika metų trunkantį teisėtų žemės savininkų ir jų vaikų marinimą badu – kad šie atsisakytų savo žemės galima įvardinti “žemės reforma”?

Posovietinės žemės reformos šalininkai teigia, kad vykdant šią reformą vykdomas socialinis teisingumas. Kadangi LR piliečių nuosavybės tesės į jų iki 1940 m. birželio 15 d. (nepriklausomos Lietuvos valstybės sovietinės okupacijos pradžios) nuosavybės teisėmis valdytas žemės valdas niekuomet juridiškai pagrįstai nebuvo nutrūkę – tai nereikalingas ir teisingumo vykdymas šioms juridiškai nenutrūkusioms nuosavybės teisėms atstatyti. Posovietinės žemės reformos sumanytojai ir vykdytojai išsigalvoja nesamą piliečių nuosavybės teisių “nutrūkimą” ir joms atkurti taiko ne įprastinį – civilinės teisės normomis reglamentuojamą teisingumą – bet “socialinį teisingumą”. Šią teisingumo rūšį posovietinės žemės reformos sumanytojai ir vykdytojai supranta kaip žemės atėmimą iš teisėtų savininkų ir nuosavybės teisių į tą žemę įforminimą Lietuvos valstybės vardu naujam, žemės reformos vykdytojų parinktam “žemės savininkui”. Posovietinės žemės reformos vykdymo metu žemė praktiškai skiriama tik Žemės reformos vykdytojų nuožiūra, jų pasirinktiems asmenims. Jokios LR piliečių lygybės prieš posovietinę žemės reformą reglamentuojančius LR “specialiuosius” įstatymus nėra. Ar toks “socialinis teisingumas” posovietinėje Lietuvoje sukurs politikų žadamą visuotinį gerbūvį?

Išsiaiškinkime:

Suprantamiausiai “socialinio teisingumo” prasmę išaiškina austrų kilmės 1974 m. Nobelio premijos laureatas ekonomikos srityje Friedrich August von Hayek. Savo veikaluose jis argumentuotai išaiškina, kad socialinis teisingumas yra priemonė įsigyti tai – ko pats negali įsigyti nepažeisdamas formalaus (įprastinio) teisingumo. Asmens ar asmenų grupės vykdomas socialinio teisingumo siekimas – tai reikalavimas sau neuždirbtų (veltui gaunamų) gėrybių, t. y. reikalavimas sau išskirtinių privilegijų. Tačiau šiame pasaulyje yra tik vienas būdas gėrybėms atsirasti – jas kažkas turi sukurti savo darbu.
Iš savojo sovietinės praeities patyrimo žinome, kad dirbančios visuomenės dalies darbo vaisių nuasmeninimas ir perskirstymas priveda ne prie visuotinės gerovės, bet prie visuotinio skurdo. Posovietinis dirbančios visuomenės dalies darbo vaisių nuasmeninimas ir perskirstymas veda ten pat. Jeigu visa visuomenė nedirbs tai tokia visuomenė išmirs badu. Jeigu “socialiniu teisingumu” naudosis tik dalis visuomenės – tai ši visuomenės dalis išnaudos dirbančiuosius (parazituos dirbančiųjų sąskaita). Tai patvirtina per tūkstantmečius susiformavusi Tautos pasaulėžiūra: įvairiu laiku išleistuose „Dabartinės Lietuvių kalbos žodyno” leidimuose (tiek sovietinės okupacijos laikotarpiu – tiek po sovietinės okupacijos) svetimo turto pasisavinimo veiksmas įvardijamas terminu ”vagystė”.

Įžangos išvada: į “visuotinę gerovę” vedantis posovietinės žemės reformos vykdymo tikslas – “socialinis teisingumas”- viso labo yra tik grupės buvusių sovietinių specialistų bandymas veikiant sinchronizuotai bei pasikviečiant veikti kartu amoralius piliečius pasivogti svetimą žemę ir šios bei kitų panašių neteisėtų ekonominio poveikio priemonių taikymo prieš LR piliečius pagalba išsilaikyti valdžioje. Posovietinės “žemės reformos” nesukuria ir nesukurs jokių pozityvių pasekmių LR piliečių daugumai. Todėl posovietinėje Lietuvoje valdžios struktūrų vykdomą prievartinį piliečių nekilnojamojo turto nuosavybės teisių perskirstymą negalima įvardinti “žemės reforma”.

1 SKYRIUS. Dėl teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisių tęstinumo.

1.1 LR įstatymai ir šių įstatymų daugkartiniai išaiškinimai LR Konstituciniame Teisme neduoda vienareikšmio atsakymo į klausimą: “ar Lietuvos Respublikos (LR) teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisės į iki 1940 m. birželio 15 d. (nepriklausomos Lietuvos valstybės sovietinės okupacijos pradžios) nuosavybės teise valdytas žemės valdas tikrai teisiškai nutrūkę ir reikalingos teisinio atkūrimo specialiu LR įstatymu?”

Todėl šį klausimą išsiaiškinu papildomai:

Štai kaip Lietuvos piliečių nuosavybės teises į jų iki 1940 m. birželio 15 d. nuosavybės teise valdytas žemės valdas reglamentavo po 1990-03-11 (t.y. po nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo) priimti LR įstatymai:
Pirmuoju tokiu LR įstatymu yra 1990 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (AT) priimtas LR įstatymas Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Šio LR įstatymo paskirtis nurodyta jo I-ojo skirsnio 1-ame straipsnyje: „Šis įstatymas reguliuoja Lietuvos Respublikos piliečių, iš kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, šio įstatymo priėmimo dieną esantis valstybinių, visuomeninių, kooperatinių organizacijų (įmonių) ar kolūkių žinioje arba šių organizacijų yra perleistas nuosavybėn fiziniams asmenims, nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas“. Šio įstatymo II skirsnyje, pavadintame „Nuosavybės teisės atstatymo sąlygos ir tvarka“, 4 straipsnyje nustatyta, kad: „Šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems asmenims… nuosavybės teisė į žemės ūkio paskirties žemę atstatoma šią žemę grąžinant pagal nustatyta tvarka sudarytus atitinkamos teritorijos žemėtvarkos projektus…“. Minėti „žemėtvarkos projektai” buvo sudaromi pagal antrąjį, posovietinės žemės reformos vykdymo tvarką reglamentuojantį, 1991 m. liepos 25 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) priimtą „Žemės reformos įstatymą“ Nr. I-1607. Abu šie LR įstatymai dešimtis kartų buvo keičiami, papildomi ir svarstomi LR Konstituciniame teisme iki tol, kol 1997 metais juos LR Seimas juos nepakeitė naujos redakcijos įstatymais. 1991-06-18 LR įstatymą Nr. I-1454 pakeitė 1997 m. liepos 1 d. LR Seimo priimtas „Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas” Nr.VIII-359, o 1991-07-25 LR įstatymą Nr. I-1607 pakeitė LR Seimo priimtas 1997-07-02 „Žemės reformos įstatymo pakeitimo Įstatymas“ Nr. VIII-370. Ir šie LR Įstatymai dešimtis kartų keisti ir papildyti LR Seime, dalis tų pakeitimų svarstyta LR Konstituciniame Teisme, be to LR įstatymai vykdomi ne tiesiogiai, bet per poįstatyminius aktus – LR Vyriausybės nutarimus.

1990 m. birželio 18 d. LR AT priimto LR įstatymo Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“(ir vėlesnių analogiškų LR įstatymų) teisinę esmę LR Konstitucinis Teismas išaiškino 1994-05-27 bylos Nr. 12/93 nutarimo konstatuojamojoje dalyje ir šis LR Konstitucinis Teismo išaiškinimas pilnai atitinka posovietinėje Lietuvoje esančią faktinę situaciją:

„Pripažindama nuosavybės teisės tęstinumą, Aukščiausioji Taryba 1990 m. lapkričio 15 d. teiginiais faktiškai taip pat konstatavo, jog galimos situacijos, kai neįmanoma viso išlikusio turto grąžinti natūra. Tokiu atveju buvo numatyta galimybė gauti kompensaciją. Konstitucinis Teismas pažymi, jog nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atstatymą.

Minėtų teisių realizavimas įtvirtintas Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Jo 1 straipsnyje buvo nurodyta: „Šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, iš kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, kuris šio įstatymo priėmimo dieną yra valstybinių, visuomeninių, kooperatinių organizacijų (įmonių) ar kolūkių žinioje, nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas“.

Taigi Aukščiausioji Taryba šiuo įstatymu pripažino, kad nuosavybės teisės į turtą, nacionalizuotą pagal Lietuvos TSR teisinius aktus ar kitaip neteisėtai suvisuomenintą, turi būti atstatomos. Įstatymų leidėjas, konstatuodamas, jog reikia atstatyti neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises, taip pat pripažino, kad tai turi būti vykdoma nustatyta tvarka ir nustatytomis sąlygomis. Būtent masinis prievartinis nuosavybės teisių pažeidimo pobūdis, o iš kitos pusės sprendimas vykdyti tik ribotą restituciją lėmė tai, kad buvusių savininkų neteisėtai nutrauktų teisių nebuvo galima ginti remiantis tuo metu galiojusiomis civilinės teisės normomis. Tam reikėjo priimti specialų įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“.

Iš 1994-05-27 LR Konstitucinio Teismo bylos Nr. 12/93 nutarimo konstatuojamojoje dalyje pateikto išaiškinimo sužinome, kad 1990 m. birželio 18 d. LR įstatymas Nr. I-1454: “reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, iš kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, kuris šio įstatymo priėmimo dieną yra valstybinių, visuomeninių, kooperatinių organizacijų (įmonių) ar kolūkių žinioje, nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas“ ir kad: “…sprendimas vykdyti tik ribotą restituciją lėmė tai, kad buvusių savininkų neteisėtai nutrauktų teisių nebuvo galima ginti remiantis tuo metu galiojusiomis civilinės teisės normomis”. Tai reiškia, kad į patį LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarką ir sąlygas reglamentuojantį įstatymą buvo įtvirtinta “teisinė” galimybė atskirų piliečių atžvilgiu nevykdyti šį įstatymą pagal jo tiesioginę paskirtį – t.y. galimybė neatstatinėti piliečių nuosavybės teises visiems vienodai. Valdininkų galimybės nevykdyti minėtą įstatymą pagal jo tiesioginę paskirtį buvo žymiai praplėstos nuosavybės teisiu gynimui netaikant visame civilizuotame pasaulyje šiam tikslui skirtas civilines teisės normas. Tokių LR įstatymų leidėjų veikų pasėkoje LR piliečių nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimui skirtas įstatymas buvo pritaikytas visiškai priešingai paskirčiai – LR piliečių nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą teisiniam nutraukimui Lietuvos valstybės vardu. LR įstatymų leidėjai šį sprendimą priėmė todėl – kad jeigu jie piliečių nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą nutraukimą būtų pagrindę vien sovietinės okupacijos laikotarpio dokumentais tai anksčiau ar vėliau būtų išaiškėjusi apgaulė – nes sovietinės okupacijos laikotarpiu teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisės į žemės valdas teisiškai pagrįstai niekuomet nebuvo nutrauktos. Šiai apgaulei paaiškėjus – LR teisėti žemės savininkai pareikalautų atkurti teisingumą. Visų šių nemalonumų išvengiama piliečių nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą nutraukiant nepriklausomos LR vardu ir ne piliečių turto nacionalizavimu, bet vykdant tariamai nutrūkusių piliečių nuosavybės teisių atkūrimą.

Ar Lietuvos Respublikos teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisės į iki 1940 m. birželio 15 d. (sovietinės Lietuvos nepriklausomos valstybės okupacijos pradžios) nuosavybės teise valdytas žemės valdas teisiškai nutrūkę išsamiai “išaiškino” LR Konstitucinis Teismas 1994-05-27 bylos Nr. 12/93 nutarime:

„Lietuvos Respublikos 1990 m. kovo 11 d. įstatyme „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ buvo konstatuota, kad „1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimas buvo neteisėtai sustabdytas, TSR Sąjungai 1940 m. birželio 15 d. įvykdžius agresiją prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę ir ją aneksavus“. Vadinasi, ir Liaudies Seimas, kuris buvo suformuotas pažeidžiant Lietuvos Konstituciją, buvo panaudotas Konstitucijoje įtvirtintai ūkio sistemai sugriauti ir antikonstituciniu būdu Lietuvai primesti svetimos valstybės ekonominę sistemą. Vienas iš tokių Liaudies Seimo aktų yra 1940 m. liepos 22 d. deklaracija dėl visos Lietuvos žemės paskelbimo tautos, t.y. valstybės, nuosavybe. Kitą dieną Liaudies Seimas priėmė „Bankų ir stambiosios pramonės nacionalizacijos deklaraciją“, vėliau buvo nacionalizuojamas ir kitas turtas. Vykdant tokią visuotinę nacionalizaciją ir taip likviduojant privatinę nuosavybę, buvo ne tik šiurkščiai pažeista 1938 metų Lietuvos Konstitucija, bet ir smurtu, neteisėtai paneigta žmogaus prigimtinė teisė į privatinę nuosavybę. Tokių okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė nuosavybė, nes neteisės pagrindu negali atsirasti teisė. Todėl ir tokiu būdu iš žmonių atimtas turtas laikytinas tik faktiškai valstybės valdomu turtu“.

Iki 1940 m. birželio 15 d. sovietinės okupacijos nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje nuosavybės teisė buvo suprantama, kaip „įstatymų nustatyta tvarka įgyta teisė, nepriklausomai nuo pašalinio asmens, turėti, naudoti ir rikiuoti turtą“. Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2000 m. vasario 14 d. civilinės bylos Nr. 3K-3-173 nutartyje išaiškinta, kad šiandienine terminologija „rikiavimas“ atitinka disponavimo turtu teisę. Posovietinėje Lietuvoje (žr.: Civilinio Kodekso 4.37 straipsnio 1 d.) nuosavybės teisė suprantama kaip „…teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų Ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti“ – todėl 1994-05-27 LR Konstitucinio Teismo išaiškinimas mums taip ir neišaiškina kas yra juridinis ir faktinis žemės savininkas posovietinėje Lietuvoje. Pagal LR Konstitucinio Teismo išaiškinimą juridiniais nekilnojamojo turto savininkais lyg ir yra iki 1940 m. birželio 15 d. įvykusios nepriklausomos Lietuvos valstybės sovietinės okupacijos tą turtą nuosavybės teise valdę teisėti žemės savininkai, nes: „…okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė nuosavybė, nes neteisės pagrindu negali atsirasti teisė”. Tačiau tuo pat metu LR Konstitucinis Teismas konstatuoja, kad : „Todėl tokiu būdu iš žmonių atimtas turtas laikytinas tik faktiškai valstybės valdomu turtu“. Šis dviprasmiškumas įrodo, kad posovietinėje Lietuvoje piliečių nekilnojamojo turto priklausomybės nuosavybės teise klausimas oficialiai, LR vardu, iki šio momento yra neišspręstas. Tai sukuria sąlygas tariamai teisinei situacijai – kuomet piliečių nekilnojamojo turto savininku realiai yra, nes tuo turtu faktiškai disponuoja – save valstybei prilyginanti posovietinės LR valdininkija.

Jūs galite man paprieštarauti, kad posovietinėje Lietuvoje žemės reforma nors ir lėtai, bet vis tiek vykdoma. Piliečių nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą palaipsniui atstatinėjamos. Žemė grąžinama teisėtiems jos savininkams ir teisingumas nors ir pavėluotai – bet vis tiek triumfuos. Aš teigiu, kad posovietinėje Lietuvoje prisidengiant žemės reformos vykdymu valstybės mastu ir valstybės vardu vyksta ne žemės grąžinimas, bet žemės išgrobstymas. Teisėtiems savininkams „grąžinami” tik posovietinėje Lietuvoje „valdžią turintiems” nereikalingi žemės plotai. Išsiaiškinkime ir tai:
1991 m. birželio 18 d. LR įstatymo Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 1 str.: „Įstatymo paskirtis“ numatyta, kad: „Šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių iš kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, kuris šio įstatymo priėmimo dieną yra valstybinių, visuomeninių, kooperatinių organizacijų (įmonių) ar kolūkių žinioje, nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas“.

1997 m. Liepos 1 d. „Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo” Nr. VIII-359 1 str.: „Įstatymo paskirtis ir sąvokos” 1 dalyje nustatyta, kad: „Šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius.“

Abu šie LR įstatymai savo pavadinimuose konstatuoja faktą, kad tam tikros planetos žemės paviršiaus vietos gali būti neišlikusios ir kad šiais įstatymais LR piliečiams atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą (žemę). Abiejų įstatymų 1 straipsnyje „Įstatymo paskirtis“ išaiškinama, kad LR piliečių nuosavybės teisės nutrūko dėl pagal TSRS (LTSR) įstatymus įvykdytos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo. Analogiški teiginiai yra daugkartiniuose LR Konstitucinio Teismo nutarimuose, priimtuose nagrinėjant 1991-06-18 LR įstatymo Nr. I-1454 ir 1997-07-01 LR įstatymo Nr. VIII-359 (ar šių įstatymų pataisų) įvairių straipsnių atitikimą LR Konstitucijai. Todėl išsiaiškinkime ar Lietuvos piliečių iki 1940-06-15 nuosavybės teise valdytos žemės valdos pagal TSRS (LTSR) įstatymus tikrai buvo nacionalizuotos? Jeigu jos nebuvo nacionalizuotos, tai ar po 1990-03-11 (nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo) priimtų LR įstatymų nuostata, kad tas turtas buvo „kitaip neteisėtai nusavintas“, sovietinėje praeityje tikrai sukuria juridinį piliečių nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą nutraukimo faktą? Tuo tikslu susipažinkime su sovietinės okupacijos periodo piliečių nuosavybės teisę į žemę reglamentuojančiais teisiniais aktais:

1940 m. liepos 22 d. okupacinis „Liaudies Seimas“ priėmė „Liaudies Seimo deklaraciją dėl žemės paėmimo valstybės nuosavybėn“. Būsimas žemės valdų teisinis statusas nusakomas šiuose trijuose minėtos deklaracijos punktuose:
„Reikšdamas visų darbininkų valią ir vadovaudamasis gyvybiniais darbo valstiečių interesais, Liaudies Seimas paskelbia visą Lietuvos žemę su jos gelmėmis, visus miškus ir vandenis priklausančiais liaudžiai, t.y. valstybės nuosavybe. Nuo šiandien žemę valdys tie, kurie ją dirba.

Seimas nutaria nustatyti visoje Lietuvoje valstiečių ūkiams apribotą 30-ties hektarų normą vienam ūkiui, o valstiečių ūkių žemės ploto perteklių, virš šios normos, paversti valstybiniu žemės fondu, tikslu pagelbėti bežemiams ir mažažemiams valstiečiams įsigyti žemės.

Visa žemė, esanti nuo šio laiko dirbančiųjų ir valstiečių rankose, o lygiai ir žemė, kuri bus valstybės perduota bežemiams ir mažažemiams valstiečiams, užtvirtinama amžinam valstiečių naudojimuisi. Visokie bandymai pasikėsinti į asmeninę valstiečių nuosavybę arba prieš darbo valstiečių valią, primetant jiems kolchozų organizaciją, bus griežtai nubausti, kaip kenkią liaudies ir valstybės interesams.“

1940 m. liepos 22 d. „Liaudies Seimo deklaracijoje dėl žemės paėmimo valstybės nuosavybėn” juridinis terminas „nacionalizacija” iš viso nepaminėtas.
Tuometinės 1940 m. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Konstitucijos (aukščiausio pagal savo juridinę galią teisinio akto) 9 straipsnis papildomai išaiškino 1940 m. liepos 22 d. deklaracijos nuostatas:

„Žemė, užimama valstiečių ūkių, įstatymo nustatytose ribose, užtvirtinama jiems naudotis nemokamai ir neribotam laikui”.

Šios konstitucijos 10 str. nuostata papildomai išaiškino, kad: „Žemė, užimama valstiečių ūkių, įstatymo nustatytose ribose, užtvirtinama jiems naudotis nemokamai ir neribotam laikui” yra tų piliečių asmeninė nuosavybė ir konstatavo, kad:

„Piliečių asmeninės nuosavybės teisę į jų darbo pajamas bei santaupas, į gyvenamąjį namą bei pagalbinį ūkį, į ūkio inventorių ir namų apyvokos daiktus, į asmeninio vartojimo ir patogumo daiktus, lygiai kaip piliečių asmens nuosavybės teisę – saugo įstatymas.” Šis Konstitucijos straipsnis yra papildomai išaiškintas. 1940 m. gruodžio 5 d. dienraščio „Tiesa” (Nr. 151) 9 puslapyje tuometinės Lietuvos TSR Konstitucijos svarbesnes nuostatas aiškino tuometinis sovietinis teisingumo liaudies komisaras Povilas Pakarklis:

„5. Nuosavybės klausimas LTSR Konstitucijoje:
Lietuvos TSR Konstitucijos 10-asis straipsnis sako, kad piliečių asmeninė nuosavybė yra saugoma įstatymo. Tai griauna socializmo priešų tvirtinimus, kad tarybinėje santvarkoje nėra jokios nuosavybės.

Tarybinėje santvarkoje darbininko, valstiečio ar tarnautojo uždirbtų pinigų niekas neturi teisės pagrobti. Lygiai taip pat niekas neturi teisės savavališkai išmesti valstiečio iš jo valdomo ūkio ir jį sau užgrobti. Tarybinėje santvarkoje asmeninė nuosavybė neprieštarauja socialistinei nuosavybei, ji pilnai išplaukia iš jos: mat ji yra rezultatas darbininko ir valstiečio dalyvavimo socialistinėje gamyboje, ji yra jo darbo produktas”.

Susipažinus su šių dokumentų turiniu akivaizdu, kad 1940 metais visa Lietuvos žemė tikrai netapo valstybės (valstybę suprantant kaip savininką) nuosavybe. 1940 m. liepos 22 d. deklaracijoje liaudis ir valstybė sutapatinamos ir pabrėžiama, kad: „nuo šiandien žemę valdys tie, kurie ją dirba“. Toks liaudies ir valstybės sutapatinimas pilnai atitinka 1632-1704 m. gyvenusio anglų teisininko ir filosofo John Locke sukurtus teisės pagrindus – kuriais ir šiandieną vadovaujamasi daugelio civilizuotų pasaulio šalių teisės sistemose. Pagal J. Locke liaudis kuria valstybę, kad apsaugotų savo nuosavybę. Tai reiškia, kad liaudies sukurtos valstybės teritorija susideda iš valstybę sukūrusios liaudies (kiekvieno asmens atskirai) nuosavybės teise valdomų žemės valdų. Išvadą, kad sovietinės 1940 m. liepos 22 d. Liaudies Seimo Deklaracijos kūrėjai vadovavosi J. Locke sukurtais teisės pagrindais, nepaneigiamai patvirtina šiame išaiškinime mano pacituoti tuometiniai oficialūs dokumentai.

Jeigu pagal 1940 m. liepos 22 d. Liaudies Seimo Deklaraciją visa žemė būtų tapusi valstybės nuosavybe – tai po šios deklaracijos priėmimo nebūtų reikėję sudarinėti valstybinį žemės fondą ir priiminėti 1940 m. rugpjūčio 5 d. LTSR Ministerių tarybos nutarimą pavadintą: „Ministerių tarybos nutarimas apie valstybinės žemės fondo sudarymą“. Tuomet būtų reikėję ne valstybinės žemės fondą sudarinėti – bet pagal kažkokius kriterijus skirstyti jau turimą „valstybinę” žemę – kaip kad yra daroma po 1990-03-11 (nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo). Tačiau 1940 m. buvo sudarinėjamas valstybinės žemės fondas. Kiekvieną konkrečią žemės valdą paimant į šį fondą buvo surašomas konkretus tos žemės valdos suvalstybinimo dokumentas. Valstybinio žemės fondo sudarymui reikalingos žemės plotai turėjo būti nustatyti valsčiaus žemės komisijose ir sąrašai išsiųsti apskrities žemės ūkio komisijai iki 1940 m. rugpjūčio 7 d. Į šiuos faktus posovietinės “žemės reformos” sumanytojai ir vykdytojai visiškai neatsižvelgia.

Iki 1940 m. birželio 15 d. sovietinės okupacijos Lietuvoje buvo 332 050 ūkių (72 %), kurių savininkai valdė iki 30 ha ploto žemės. Jie valdė 3 364 970 ha (74,6 %) visos prieškarinės nepriklausomos Lietuvos valstybės dirbamos žemės ir sovietinė okupacija juridiškai pagrįstai jų nuosavybės teisių į tą žemę nenutraukė. Istorinis faktas: nepaimtas į valstybinį žemės fondą iki 30 ha ploto žemės valdas jų savininkai asmeninės nuosavybės teise valdė iki 1947 –1950 metais vykusios kolektyvizacijos.

Tarp iki 30 ha ploto žemės valdas valdžiusių žemės savininkų 18.1 procento valdė nuo 1 iki 5 ha ploto žemės valdas, 27,2 procento valdė nuo 5 iki 10 ha ploto žemės valdas, 32,6 procento valdė nuo 10 iki 20 ha ploto žemės valdas ir 12.1 procento valdė nuo 20 iki 30 ha ploto žemės valdas. Ūkiai kurių savininkai valdė virš 30 ha ploto žemės valdas tesudarė 10 procentų. Šiuo metu to laikmečio mažažemių ūkininkų vaikai yra suaugę ir sukūrę savo šeimas – todėl teisėtų žemės paveldėtojų yra daugiau – nei buvo tos žemės savininkų iki 1940-06-15 sovietinės okupacijos. Todėl posovietinės Lietuvos valdžia šiuo metu žemę atiminėja iš mažažemių žemės savininkų – tai yra atima vienintelį mažažemių šeimų prasimaitinimo šaltinį.

Posovietinėje Lietuvoje vienu iš piliečio nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą patvirtinančių dokumentų įstatymiškai yra Lietuvos Valstybinio Archyvo išduodama pažyma apie iki 1940-06-15 (sovietinės okupacijos) piliečio nuosavybės teise valdytą žemės valdą. Net ir tuo atveju – kuomet piliečio gautoje archyvinėje pažymoje įrašyta, kad: ”Į valstybinį žemės fondą žemė paimta nebuvo”- to piliečio žemės nuosavybės teisės klausimas sprendžiamas pagal LR posovietinius specialiuosius įstatymus. Tai reiškia kad iki 1990-03-11 (nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo) oficialiai juridiškai nenutrūkusios piliečio nuosavybės teisės yra atvirai paminamos savivaliaujančios posovietinės LR valdininkijos.

Po 1940 m. birželio 15 d. 30 ha plotą viršijančios piliečių žemės valdų dalys 1940 m. liepos 22 d. „Liaudies Seimo” deklaracijos vykdymo metu buvo paimtos į LTSR valstybinį žemės fondą. Piliečių nuosavybės teisės į šias – 30 ha plotą viršijančias žemės valdas juridiškai pagrįstai taip pat niekuomet nebuvo nutrauktos, kadangi: pagal 1940 m. liepos 22 d. „Liaudies Seimo deklaraciją“ vykdytas dalies LR piliečių žemės paėmimas į valstybinį žemės fondą yra neteisėtas – nes jis buvo vykdomas svetimos valstybės karinėms pajėgoms jėga užgrobus Lietuvos valstybės teritoriją, t.y. panaudojus prievartą.
1 sk. 1 d. išvada: Iš šioje “Aiškinamojo rašto” dalyje pateiktų įrodymų akivaizdu, kad LR įstatymai, LR Vyriausybės nutarimai, LR Konstitucinio Teismo nutarimai, visų lygių LR teismų sprendimai ir nutarimai ir visi kiti LR valdžios ir valdymo institucijų dokumentai yra atvirai melagingi tose savo dalyse – kuriose teigia, kad 1940 m. visa LR piliečių žemė buvo nacionalizuota ir ta žemės nacionalizacija teisiškai nutraukė visų LR piliečių nuosavybės teisių tęstinumą į nekilnojamąjį turtą (žemės valdas).

1.2 Nuo 1947 m. vykdant sovietinę Lietuvos kaimo kolektyvizaciją buvo kuriamos žemės ūkio artelės (būsimieji kolchozai). LR bibliotekose dar išlikę šių žemės ūkio artelių kūrimo originalūs įstatai. Juose pirmiausiai konstatuojamas piliečio stojimo į žemės ūkio artelę savanoriškumas. Tos vėliau kolūkiais pervadintos žemės ūkio artelės (žemės ūkio kooperatyvai) po nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo 1990-03-11 savaime iširo.

1 sk. 2 d. išvada: Tai reiškia, kad piliečių įstojimas į tuos kooperatyvus niekuomet teisiškai pagrįstai nenutraukė LR teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisių į žemę.

1.3 Be įstatymiško – pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuojant įvykdyto žemės suvalstybinimo – 1991 m birželio 18 d. LR įstatyme Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” nurodytas ir kitas iki 1940-06-15 LR piliečiams nuosavybės teise priklaususios žemės suvalstybinimo būdas: „Kitaip neteisėtai suvisuomeninant nekilnojamąjį turtą”. Išsiaiškinkime ar posovietinės Lietuvos teisės žinovai ir šį kartą neklysta:

Šis universalus, nuo 1940 m. birželio 15 d.(sovietinės okupacijos pradžios) iki 1990 m. kovo 11 d. (Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo) laikotarpį apimantis, piliečių nekilnojamojo turto perėjimą valstybės nuosavybėn reglamentuojantis 1991 m. birželio 18 d. LR įstatymo Nr. I-1454 teisinis apibrėžimas turi keletą esminių trūkumų:
1) Teisiniu požiūriu tai yra nieko konkretaus nereiškianti bendra (todėl ir beprasmė) frazė.

2) Ši frazė LR įstatymų leidėjų yra sugalvota jau sovietinei Lietuvos valstybės okupacijai pasibaigus, t.y. po 1990 m. kovo 11 d. Ji projektuojama į sovietinės okupacijos laikotarpį (prieš 1990 m. kovo 11 d.) ir toje praeityje tariamai sukuria situaciją, kurios pasekmės taikomos vykdant 1991 m. birželio 18 d. LR įstatymą Nr. I-1454 ir 1997 m. LR įstatymą Nr. VIII-359, t.y., iš LR piliečių prievarta atimant jų nekilnojamąjį turtą ir įstatymiškai nutraukiant iki 1940 m. birželio 15 d. piliečių įgytas nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą. Todėl tokia „teisinė” formuluotė gali būti vertinama tik kaip visiškas absurdas arba kaip nusikalstamos veikos sudėtinė dalis. Teisės teorijoje neabejojama, kad teisinio reguliavimo srityje galioja taisyklė lex retro non agit, t.y. teisės aktas neturi atgalinio veikimo galios. Atgalinis teisės akto galiojimas civilinėje teisėje negalimas, nes vieniems teisės subjektams pagerindamas padėtį – kitiems teisės subjektams jų teisinę padėtį neišvengiamai pablogina.

Kad LR teisėti žemės savininkai „buvusiais savininkais“ ir „pretendentais“ (į savo turtą) tapo tik po 1990 m. kovo 11 d. nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo įrodo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1989 m. liepos 4 d. priimto įstatymo Nr. XI-3066 „Dėl Lietuvos TSR valstiečio ūkio“ septintojo straipsnio trečiosios dalies turinys: „…Pirmumo teisė steigiant valstiečio ūkį priklauso teisėtiems žemės paveldėtojams gyvenantiems ir dirbantiems toje vietovėje.“ Tai įrodo, kad 1989 m. liepos 4 dieną tuometinėje Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisės į jų paveldimas žemės valdas teisiškai nebuvo nutrūkę ir šis teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisių tęstinumo juridinis faktas buvo oficialiai pripažintas bei ginamas tuometinės Lietuvos valstybės įstatymais.

1 sk. 3 d. išvada: 1990-03-11 posovietinės LR teisės žinovų išsigalvotas teiginys, kad teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisės buvo nutrauktos sovietinės okupacijos laikotarpyje: “kitaip neteisėtai suvisuomeninant nekilnojamąjį turtą” jokio teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisių teisinio nutraukimo praeityje nesukuria.

Posovietinės LR „valdžią turinčiųjų” išsigalvoti, sovietmečiu tariamai įvykę teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisių “nutrūkimai” yra tik siekiančių pasigrobti svetimą turtą piliečių vaizduotės sukurti miražai ir jų vykdomo organizuoto ekonominio nusikaltimo sudėtinė dalis.

1 sk. apibendrinanti išvada: Iš šiame “Aiškinamojo rašto”skyriuje mano pateiktų įrodymų akivaizdu, kad iki 1940 m. birželio 15 d. LR piliečių įgytos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą sovietinės okupacijos laikotarpiu niekuomet teisiškai pagrįstai nebuvo nutrauktos, todėl jų nereikia atkurti jokiu specialiu LR įstatymu. Tai reiškia, kad “secialieji” LR įstatymai skirti ne teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisių atkūrimui – bet kažkokiam kitam tikslui. Tą tikslą mes šiame “Aiškinamajame rašte jau išsiaiškinome. Tai neteisėtas asmenų nekilnojamojo turto nuosavybės teisiu perskirstymas ir to perskirstymo įteisinimas Lietuvos valstybės vardu.

2 SKYRIUS. Kas ir kada Lietuvoje įvykdė faktinį piliečių nuosavybės teisių į žemę nutraukimą.

2.1 Natūraliam nekilnojamojo turto grįžimui į teisėtų savininkų valdymą dirbtinę teisinę užkardą sukūrė LR Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. priimto LR įstatymo „Dėl 1938 m. gegužės 2 d. LR Konstitucijos galiojimo atstatymo” 4 punkto nuostata: „Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymas pats savaime neatkuria LR iki 1940 m. birželio 15 d. veikusių įstatymų”. Šis LR Aukščiausiosios Tarybos deputatų priimtas, akivaizdžiai viršijantis jų iš tautos gautus įgaliojimus sprendimas, savo teisine esme yra nepriklausomos Lietuvos Respublikos vardu įvykdytas piliečių nekilnojamojo turto nuosavybės teisių nutraukimas

2 sk. 1 d. išvada: Kadangi tuometinė LR AT tokiam, Tarptautinės Teisės pagrinduose įtvirtintą fundamentalią teisingumo sampratą paneigiančiam sprendimui priimti įgaliojimų iš Tautos neturėjo – tai LR Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. priimto LR įstatymo „Dėl 1938 m. gegužės 2 d. LR Konstitucijos galiojimo atstatymo” 4 punkto nuostata, kad: „Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymas pats savaime neatkuria LR iki 1940 m. birželio 15 d. veikusių įstatymų” yra negaliojanti ir nevykdytina nuo jos priėmimo momento.

2.2 Minėtą LR Aukščiausiosios Tarybos savivalę juridiškai savo autoritetu (bet ne teisiniais argumentais) ne kartą sutvirtino LR Konstitucinis Teismas. 1994 m. gegužės 27 d. bylos Nr. 12/93 nutarime LR Konstitucinis Teismas konstatavo, kad: „…okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė nuosavybė, nes neteisės pagrindu negali atsirasti teisė. Todėl ir tokiu būdu iš žmonių atimtas turtas laikytinas tik faktiškai valstybės valdomu turtu“.

2 sk. 2 d. išvada: Kad „iš žmonių atimtas turtas” taptų „faktiškai valstybės valdomu turtu” reikia tų žmonių, kurių nuosavybės teisės į atimtą turtą faktiškai nenutrūkę – laisvo ir savanoriško sutikimo perduoti savo turtą valdyti valstybei ir tą sutikimą būtina juridiškai įforminti galiojančių LR įstatymų nustatyta tvarka. Tokio sutikimo LR teisėti žemės savininkai LR valdžiai niekuomet nedavė.

2.3 Posovietine “žemės reforma” įvardintų “teisinių” ir ekonominių procesų tikrosios priežastys ir tų priežasčių atsiradimo laikas.

Kad posovietine „žemės reforma“ įvardintas prievartinis LR piliečių nekilnojamojo turto perskirstymas yra ne atsitiktinis reiškinys – įrodo šio proceso istorija: 1989 m. liepos 7 d. (dar prieš nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą) – Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymą Nr. XI-3066 „Dėl Lietuvos TSR valstiečio ūkio.“ Šis įstatymas reglamentavo piliečių nuosavų ūkių kūrimo ir žemės skyrimo tiems ūkiams įkurti tvarką. Tai reiškia, kad ”posovietine”įvardijama žemės reforma buvo suplanuota ir praktiškai pradėta vykdyti iki 1990-03-11 t.y. iki nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. Tik jeigu iki nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo buvusios LTSR valdžia teisėtus žemės valdų savininkus (atsižvelgdama į kartų pasikeitimą) teisiškai traktavo „teisėtais žemės paveldėtojais”- tai po nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo “nepriklausomybininkai” teisėtų žemės savininkų teisinį statusą Lietuvos Respublikos vardu (nesitardami su pačiais žemės savininkais) pakeitė ir šie iš “teisėtų paveldėtojų” tapo „pretendentais į nuosavybės teisių atstatymą”

1990 m. balandžio 5 d. (po nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo!) tuometinė Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba (Atkuriamasis Seimas) LR įstatymu Nr. I-113 papildė LR Žemės kodeksą 48¹ straipsniu, kuriuo nustatė sovietinio 1989-07-04 įstatymo Nr.XI-3066 vykdymui reikalingos žemės skyrimo tvarką. Minėtas įstatymas buvo vykdomas iki 1991 m. rugsėjo 1 d. Jo vykdymo metu virš 80 000 (aštuoniasdešimt tūkstančių) ha geriausių LR žemių buvo išdalinta naujiems ūkininkams – nekreipiant jokio dėmesio į teisėtų tos žemės savininkų protestus.

1994 m. gegužės 27 d. bylos Nr. 12/93 nutarimo 7 dalyje LR Konstitucinis teismas įteisino šį prievartinį žemės perskirstymą ir paskelbė neprieštaraujančiu LR Konstitucijai. Štai kaip LR Konstitucinis teismas motyvavo tokį savo sprendimą:

LR įstatymo Nr. I-1454/1991 (1993-07-15 versijos, priimtos po žemės išdalinimo! – autoriaus pastaba) „12 straipsnio 15 punkte nustatyta, kad išperkama „žemė, paimta į valstybinį žemės fondą valstiečio ūkiui steigti, jeigu ją šiuo metu nuomoja faktiškai ūkininkaujantys ir turintys gamybinius pastatus asmenys, negalintys šios žemės susigrąžinti natūra“.

Sovietinio laikotarpio pabaigoje žemės suteikimą valstiečių ūkiams pirmą kartą nustatė 1989 m. liepos 4 d. priimtas įstatymas „Dėl Lietuvos TSR valstiečio ūkio“. Pageidaujantiems ūkininkauti asmenims žemė buvo suteikiama nemokamai iš valstiečių ūkiams skiriamos žemės fondo. Į šį fondą žemę imdavo iš valstybinio rezervo, valstybinių miškų fondo, tarybinių ūkių, kolūkių bei kitų įmonių ir organizacijų (įstatymo „Dėl Lietuvos TSR valstiečių ūkio“ 7 straipsnis).

Minėtos nuostatos nebuvo panaikintos priėmus 1990 m. kovo 11 d. įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio įstatymo“, kurio 3 straipsnyje nustatyta kad „Lietuvos Respublikoje ir toliau galioja tie iki šiol veikę Lietuvoje įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui“. Esant tokiai normai, 1990 m. balandžio 5 d. įstatymu Lietuvos Respublikos žemės kodeksas buvo papildytas 481 straipsniu, kuriame buvo numatytas žemės paėmimas į valstiečių ūkiams skiriamą žemės fondą. Pagal šį straipsnį žemės sklypai į fondą taip pat buvo imami neatsižvelgiant į buvusių savininkų nuosavybės teisę, nors privatinės nuosavybės institutas jau buvo grąžintas į šalies teisės sistemą. Žemės skyrimas pagal Valstiečių ūkio įstatymą nebuvo nutrauktas iki pat Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo įsigaliojimo dienos, t.y. iki 1991 m. rugsėjo 1 d. (Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. liepos 25 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo įsigaliojimo tvarkos“ 1 punkto 1 pastraipa).

Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio pirmo punkto norma reiškė, kad piliečiai, pagal Valstiečių ūkio įstatymą gavę žemės, ją turėjo išpirkti iš valstybės, jeigu jos neturėjo nuosavybės teise, arba išpirkti ar nuomoti iš jos papildomai įgytą plotą. Tokios nuostatos rodo, kad valstybė įsipareigojo ginti piliečių, įgijusių žemės pagal Valstiečių ūkio įstatymą, teises, o buvusiems savininkams – atitinkamai kompensuoti.

Vadinasi, valstybė įstatymais sudarė asmenims sąlygas žemėje, gautoje nuosavybėn pagal Valstiečių ūkio įstatymą, kurtis, ūkininkauti, taip pat turėti įvairių pastatų joje. Nenumačius galimybės valstybei išpirkti iš buvusių savininkų tokią žemę, būtų keičiamas įstatymų jau sureguliuotų teisinių santykių turinys. Tai reikštų 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio galiojimą atgal, nes jis būtų taikomas teisiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, kurios atsirado Valstiečių ūkio įstatymo pagrindu. 12 straipsnio 15 punktu buvo pašalinta įstatymų kolizija, todėl jis neprieštarauja Konstitucijai“ (kad LTSR Valstiečių ūkio įstatymas po 1990-03-11 (nepriklausomybės atkūrimo) buvo vykdomas: “neatsižvelgiant į buvusių savininkų nuosavybės teisę, nors privatinės nuosavybės institutas jau buvo grąžintas į šalies teisės sistemą”- tai šis faktas įstatymų kolizijos nesukūrė. Įstatymų kolizija atsiranda ir ją reikia pašalinti tik tuomet – kai reikia įteisinti po po 1990-03-11 įvykdytą neteisėta nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą perskirstymą – Z.J. pastaba).

1994-05-27 bylos Nr. 12/93 nutarime LR Konstitucinis Teismas įteisino dar keletą prievartinio LR piliečių nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą perskirstymo atvejų. Tokį LR Konstitucinio Teismo „teisingumą“ aš kritikavau žurnalo „Žemėtvarka ir melioracija“ 1997 m. Nr. 4. Čia pateikiu tą kritiką:
„LR Konstituciniam Teismui svarstant 1994-05-27 bylą Nr. 12/93, į jos svarstymą buvo pakviesti ekspertai – žemės ūkio specialistai. Šie žemės ūkio specialistai – sutapatindami save su „visuomene”, „įstatymų leidėjais”, „valstybe” ir prisidengdami „visuomenės poreikiais”, „įstatymų leidėjų negalėjimu ignoruoti visuomenės poreikius” ar „valstybės teise reguliuoti ūkinę veiklą”, „būtinumu žemę panaudoti pagal paskirtį”, išsigalvodami būsimą teisėtų žemės savininkų „nesugebėjimą pagaminti reikiamą kiekį žemės ūkio produktų” – jeigu jiems bus grąžinta nuosavybė, „žemės nuniokojimą” ar būsimą „nesugebėjimą naudotis technologine įranga” bei „būsimus ekologijos pažeidimus” – įtikino LR Konstitucinio Teismo Teisėjų Kolegiją, kad šių bendrų frazių „juridinės galios” užtenka teisiškai pagrįsti nekilnojamojo turto atėmimą iš jo teisėtų savininkų. LR Konstitucinio Teismo teisėjų kolegiją neturėtų įtikinti ekspertais pakviestų žemės ūkio specialistų teiginiai, kad: „jeigu elgsimės taip, tai bus blogai šitaip”, kadangi tiek būsimus įvykius, tiek tų įvykių būsimas pasekmes sugalvoja ne teisėti žemės savininkai, bet patys „ekspertai”. Šiuo atveju teisėtus žemės savininkus turėtų ginti teisinė nekaltumo prezumpcijos nuostata, nes jų „nusikaltimas” ne tik neįrodytas, bet jie net nesiruošia nusikalsti. Būsimi teisėtų žemės savininkų „nusikaltimai” – tai tik buvusių sovietinių žemės ūkio specialistų vaizduotės miražai. Būtina pastebėti, kad vadovaujantis analogiška demagogija iš teisėtų savininkų atimamas visiškai realus nekilnojamasis turtas.“

Analogiškai „argumentuotas“ ir 1995 m. kovo 8 d. dviguboje byloje Nr. 20/94–21/94 LR Konstitucinio Teismo priimtas nutarimas dėl prievartinio žemės atėmimo iš teisėtų savininkų ir išdalinimo kitų, valdžios atstovų savivalei pritariančių piliečių asmeniniams ūkiams įkurti.

Pateikiu LR Konstitucinio Teismo argumentaciją šioje byloje:

„Teisės reguliacinis vaidmuo labai priklauso nuo visuomeninio gyvenimo intensyvumo. Kuo sudėtingesni žmonių socialiniai santykiai, tuo didesnis poreikis šiuos santykius reguliuoti, t. y. priimti teisės aktus, kurie sudarytų prielaidas spręsti socialinių interesų konfliktus. Tokiu būdu išvengiama atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdo, tikslų – teisingumas. Negalima pasiekti teisingumo tenkinant tik vienos grupės arba vieno asmens interesus ir kartu neigiant kitų interesus. Elgiantis vienašališkai, būtų ignoruojama humaniškoji teisės paskirtis, didėtų socialinių konfliktų galimybė. Teisė negali remtis vien tik daugumos ar mažumos interesais, todėl teisėdaroje siekiama derinti interesus panaudojant optimalias šalių susitarimo galimybes. Šis teisėdaros principas ypač aktualus, kai sprendžiami žmogaus prigimtinių teisių apskritai ir atskirai imant – nuosavybės teisių įgyvendinimo, teisės į nuosavybę gynimo klausimai.
Šioje byloje atsispindi interesų konfliktas: iš vienos pusės – asmenų, siekiančių atstatyti nuosavybės teisę į žemę, iš kitos pusės – asmenų, kurie pagal Lietuvos valstybės teisės aktus jau naudoja konkretų žemės plotą kaip asmeninio ūkio žemę ir kurie nori ją toliau naudoti, įskaitant ir galimybę ją privatizuoti. Išspręsti šį konfliktą įmanoma tik teisės pagrindu, įvertinus realią ekonominę padėtį, taip pat ir visuomenės psichologinę būseną, šios problemos socializacijos dydį.

Konstitucijos 47 ir 54 straipsniuose žemė traktuojama kaip visuotinė vertybė, turinti socialinę funkciją – tarnauti tautos gerovei. Visuomenei ne tas pats, kaip žemė naudojama, nes išsaugoti racionalų žemės naudojimą pagal paskirtį yra visuotinis poreikis. Todėl, siekiant suderinti buvusių savininkų ir asmeninio ūkio žemės naudotojų interesus, valstybės teisė reguliuoti nuosavybės teisių į žemę atstatymo sąlygas yra neišvengiama būtinybė.

Atstačius nepriklausomybę, Lietuvoje buvo ir kolektyvinis, ir asmenų, gavusių iki 2 arba 3 ha žemės, ūkininkavimas. Šių asmenų padėtis buvo kaip smulkių ūkininkų. Nuo pat žemės suteikimo jiems buvo garantuojamas naudojimosi ja teisių stabilumas.”

Tai netiesa, nes 2-3 ha žemės plotai pradėti dalinti po 1990 03 11 (t.y. po nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo). Kad 2-3 ha žemės plotai buvo skirstomi po 1990 03 11 tolimesniame šios bylos nutarimo tekste patvirtina pats LR Konstitucinis Teismas:

„Pagal Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimą „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“ asmeniniam ūkiui suteiktais sklypais naudojasi beveik visi kaime gyvenantys asmenys. Neišperkant žemės iš buvusių savininkų, nebūtų įmanoma aprūpinti žeme asmenų, naudojančių ir dirbančių ją, o tai kliudytų vykdyti žemės reformą. Tokią išperkamą žemę valstybė turi naudoti pagal paskirtį – parduoti ją jos naudotojams arba, kai naudotojai nepareiškia noro įsigyti jos privatinėn nuosavybėn, garantuoti jiems suteiktos žemės neterminuotą naudojimą. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas daro išvadą, jog Lietuvos Respublikos 1993 m. liepos 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ papildymo ir pakeitimo“ 8 punktas, kuriuo iš naujo išdėstyta įstatymo „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio pirmosios dalies 3 punkto norma, kad išperkama „žemė, suteikta gyventojų asmeniniam ūkiui“, taip pat Lietuvos Respublikos 1993 m. liepos 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo papildymo ir pakeitimo“ 23 punktas, kuriuo iš naujo išdėstytas Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio septintasis punktas, neprieštarauja Konstitucijai.”

Tačiau kaip matosi iš šios citatos turinio – LR Konstitucinis Teismas vykdo ne teisingumą, bet talkina neteisėtiems grupės asmenų politiniams ir ekonominiams interesams.

Analogiškai „teisėta” ir šios bylos antrosios dalies nutartis:

„Konstitucijos 120 straipsnyje nustatyta: „Savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai.“ Remdamasis šia norma, Seimas įstatymu gali pavesti savivaldybėms arba jų sudaromiems valdymo organams administraciniame- teritoriniame vienete konkrečias funkcijas vykdyti taip, kad tai neprieštarautų Konstitucijai. Todėl pareiškėjo ginčijami savivaldybėms suteikti įgaliojimai atlikti kai kuriuos teisinius veiksmus vykdant žemės reformą, tarp jų – svarstyti žemėtvarkos projektus, negali būti vertinami kaip neatitinkantys Konstitucijos.

Konstitucinis Teismas konstatuoja, kad nagrinėjant bylą paaiškėjo, jog taikant įstatymą „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir Žemės reformos įstatymą, būna pažeidžiami piliečių interesai, pagrįsti konstitucinėmis teisėmis ir laisvėmis. Savivaldybės arba atitinkamos jų tarnybos, rengdamos ir svarstydamos žemės reformos žemėtvarkos projektus, turi derinti įvairius žmonių interesus, t. y. turi panaudoti optimalias susitarimo galimybes. To reikalaujama ir Konstitucijos preambulės nuostatoje, kad lietuvių tauta siekia „atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės”(“optimalios susitarimo galimybės”- tai situacija – kuomet teisėtas žemės savininkas “savo noru” atsisako paveldimos žemės – Z.J. pastaba).

Šis, 1995-03-08 LR Konstitucinio Teismo nutarimas byloje Nr. 20/94-21/94 paskelbė neprieštaraujančiu LR Konstitucijai po 1990-03-11 (nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo) sugalvotą ir prievarta įvykdytą 718.200 ha (beveik penktadalio visos LR dirbamos žemės) atėmimą iš teisėtų tos žemės savininkų ir tos žemės suteikimą naujiems „savininkams”. Visa tai atlikta nepriklausomos Lietuvos Respublikos vardu.

2 sk. 3 d. išvada: Šioje “Aiškinamojo rašto” dalyje išsiaiškinome, kad posovietine “žemės reforma” įvardintų “teisinių” ir ekonominių procesų priežastis LR įstatymų leidėjai sugalvojo ir svetimą žemę išdalino po 1991-03-11 (nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo).

2 skyriaus apibendrinanti išvada: “Aiškinamojo rašto” trečiajame skyriuje įvardinti faktai dar kartą įrodo, kad prisidengdama sovietinės okupacijos laikotarpiu tariamai nutrūkusių piliečių nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimu LR valdžia vykdo teisėtiems žemės savininkams nuosavybės teise priklausančios žemės išgrobstymą. Tokia posovietinės LR valdžios savivalė atvirai prieštarauja posovietinėje LR aukščiausiu lygiu deklaruojamam “ėjimui” į laisvos rinkos ekonomiką – nes LR valdžios struktūrų pareigūnų vykdomas gilus, savyje apimantis net prievartinį piliečių nekilnojamojo turto nuosavybės teisių perskirstymą ekonomikos reguliavimas yra visiška priešingybė laisvos rinkos ekonomikai.

3 SKYRIUS. Ar posovietinės LR vidaus teisės aktai suderinti su LR pasirašytomis ir ratifikuotomis (LR įsigaliojusiomis) Tarptautinėmis sutartimis?
3.1 Niekuomet teisiškai nenutrūkusių LR piliečių nuosavybės teisių į paveldimą žemę „atkūrimui” šiuo metu LR žemėtvarkininkai taiko 1997 m. ir vėliau priimtus LR įstatymus. Ar šie įstatymai suderinti su LR prisiimtais Tarptautiniais įsipareigojimais?

Lietuvos Respublika 1995m. balandžio 27 dieną LR Seimo priimtu įstatymu Nr. I-865 ratifikavo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvenciją (toliau – Konvenciją) bei jos 4-ąjį, 7-ąjį ir 11-ąjį Protokolus. Šios Konvencijos 1-ąjį Protokolą LR ratifikavo 1995 m. gruodžio 7 dieną įstatymu Nr. I-1117. Ratifikacinius raštus Europos Taryboje LR deponavo 1996 m. gegužės 27 dieną. 1999 m. LR ratifikavo Konvencijos 6-ąjį Protokolą. Ratifikuodama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvenciją Lietuvos Respublika pagal šios Konvencijos 1-ą straipsnį automatiškai garantavo, kad jos vidaus teisė atitinka šios Konvencijos teisines nuostatas ir įsipareigojo nepažeisti Konvencijoje ginamų materialinių teisių bei laisvių. Pagal LR Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį ir pagal Konvencijos ratifikavimo metu galiojusio 1991-05-21 LR įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių” 12 straipsnį Konvencija LR teritorijoje įgijo LR įstatymo galią. Tai, kad LR ratifikuotos ir įsigaliojusios tarptautinės sutartys turi LR įstatymo galią patvirtino LR Konstitucinis Teismas savo 1995-01-24 išvadoje. 1999 m. birželio 22 d. LR Seimo priimto „Tarptautinių sutarčių įstatymo” Nr. VIII-1248 11 straipsnio 2 dalis nustato, kad: „Jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos Tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos”. Tačiau LR pasirašius ir ratifikavus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos dokumentus LR valdžios ir valdymo bei teisėsaugos institucijų pareigūnai LR teisinėje praktikoje nepradėjo taikyti Konvencijos nuostatas ir nenutraukė prieš LR teisėtus žemės savininkus vykdomą savivalę.

Jūs galite pastebėti, kad priimdama įstatymus ir juos praktiškai taikydama LR valdžia nepažeidžia žmogaus teisių, nes veikia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 18 straipsnio teisinių normų ribose. Taip nėra, nes posovietinėje Lietuvoje iš teisėtų žemės savininkų apgaule ir prievarta atimamas nekilnojamasis turtas pusvelčiui perleidžiamas „valdžią turintiems” ir jų artimiesiems. Teisėtiems žemės savininkams už paimtą žemę jau 12 metų žadama teisingai atlyginti. Šį teisingo atlyginimo klausimą LR valdžia niekaip negali išspręsti dėl pinigų stygiaus, nes iš teisėtų savininkų prievarta ir apgaule atimtą žemę kitiems asmenims perleidžia nerealiai žemomis kainomis. Vadinamoji žemės reforma posovietinėje Lietuvoje vykdoma pagal specialiuosius LR įstatymus, kuriuos LR Seimas priėmė po Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos įsigaliojimo Lietuvoje. LR teisinėje praktikoje taikant minėtus specialiuosius įstatymus posovietinėje Lietuvoje nuolat grubiai pažeidinėjamas LR Konstitucijos 29 straipsnyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 14 straipsnyje įtvirtintas civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo principas. Todėl posovietinę LR žemės reformą reglamentuojantys LR įstatymai negali būti prilyginti visų LR piliečių teises vienodai (pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 18 straipsnio teisines normas) apribojantiems įstatymams. LR piliečių nuosavybės teisę į paveldimą žemę tiesiogiai gina Konvencijos 1-ojo protokolo 1-as straipsnis, kuris LR įsigaliojo nuo jo ratifikavimo dienos. Tačiau posovietinės LR valdžia visiškai neatsižvelgia į jos pačios pasirašytų ir ratifikuotų Tarptautinių sutarčių nustatytas teisines normas, LR Seimas po Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos įsigaliojimo Lietuvoje naujai priiminėja LR specialiuosius (prieštaraujančius civilinės teisės normoms ir įteisinančius pagal baudžiamosios teisės normas baustiną veiką) įstatymus ir jais besivadovaujantys valdininkai ir toliau prievarta iš teisėtų žemės savininkų atiminėja jų paveldimas žemės valdas. Lietuvos Respublikos valdžios po Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos straipsnių pasirašymo ir ratifikavimo vykdomas „specialiųjų” įstatymų, skirtų niekuomet teisiškai nenutrūkusioms piliečių nuosavybės teisėms „atkurti” priėmimas ir vykdymas yra ne kas kita – kaip LR valdžios bandymas vadovaujantis vidaus teise pateisinti prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų nevykdymą. Šalių, prisijungusių prie Konvencijos bandymus remiantis savo vidaus teisės normomis pateisinti tarptautinės sutarties nevykdymą draudžia pacta sunt servanda principas, įtvirtintas 1969 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės, kurios dalyve yra LR, 26 straipsnyje.

3 sk. 1 d. išvada: Iš šioje “Aiškinamojo rašto” dalyje pateiktų įrodymų akivaizdu, kad LR žemės reformos sumanytojų ir vykdytojų bandymai juridiškai „įteisinti” teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisių į jų paveldimą žemę nutraukimą remiantis specialiojo 1997-07-01 LR įstatymo Nr. VIII-359 (ir šio įstatymo vėlesnių pataisymų bei papildymų) “teisinių” nuostatų taikymu yra teisiškai nepagrįsti ir nevykdytini. Būtina pabrėžti, kad LR prisijungus prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos tokio turinio įstatymai išvis negalėjo būti priimti nepažeidžiant šios Konvencijos nustatytų teisinių normų. Tai reiškia kad po prisijungimo prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos Lietuvos Respublika nuolat grubiai pažeidinėja šią ir 1969 m. Vienos Konvencijas.

3.2 Lietuvos Respublikos valdžios vykdomi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos pažeidimai neapsiriboja šios Konvencijos nustatytų teisinių normų nevykdymu ir šios Konvencijos nustatytoms teisinėms normoms savo teisine esme atvirai prieštaraujančių LR vidaus įstatymų priiminėjimu ir jų vykdymu. Posovietinės Lietuvos valstybės valdžia LR teisiniuose aktuose aiškina, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencija negina Lietuvos teisėtų ž

Views All Time
Views All Time
4966
Views Today
Views Today
1
Zenonas Jurgelevičius

Lietuvos Žmogaus Teisių Centro narys nuo 1995 04 19. Kitose visuomeninėse organizacijose, žmogaus teisių gynimo srityje, aktyviai dirba nuo 1992 m., pradžios.

Straipsniai.lt tinklalapyje paskelbė informaciją apie žmogaus teisių pažeidimus posovietinėje Lietuvoje, tų pažeidimų autorius ir vykdytojus. Taip pat viešina savo straipsnius, kuriuose analizuoja žmogaus teisių pažeidimų atsiradimo priežastis ir aiškinasi pasaulio sandaros bei asmenų grupių (kolektyvų) įtakas praktiniam teisingumo įgyvendinimui.

Skaitytojų dėmesiui pateikė išsamius įrodymus apie posovietinės “žemės reformos” ir tariamo piliečių nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą “atkūrimo” neteisėtumą. Pateikė konkrečių bylų dokumentus kaip teisinius įrodymus, kad Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjai, valdininkai, teisininkai ir net teisėjai visiškai ignoruoja teisę ir teisingumą.

Autoriaus interesai: teisė, žmogaus teisės ir pareigos, žmogaus teisių pažeidimai, nuosavybės teisė, teisingumas, socialinis teisingumas, žemės grąžinimas, nuosavybės teisių atkūrimas, Lietuvos Respublika. Vieta: Lietuva / Kauno Apskritis / Ringaudai.

Asmeninė internetinė svetainė: https://zmogausteiseslietuvoje.wordpress.com

0 0