Jie mano, jog gali sumaitinti klientui supelijusią picą, pavadinę tai kulinarine naujove, ir įtikinti, kad „Snoras“ yra patikimas bankas, nes jame pinigus laiko tokia „protinga“ organizacija kaip Vilniaus universitetas. Jų padedami mes pakiliai išgyvename mobiliojo ryšio „lūžimą“ piko metu arba staiga imame masiškai migruoti tarp „Omnitel“ ir „Tele2“ tinklų. Jie nesustoja pusiaukelėje

Pernai dirigavo Prezidento rinkimams. Vienas sukėlė valdančiosios koalicijos krizę, parašydamas, jog Artūras Paulauskas Vytenį Andriukaitį turi traktuoti kaip priešą. Kitas įteigė piliečiams pareigą „duoti kraujo“ Rolandui Paksui – „prezidentui, kurio jums reikia“.

Naivu klausti, ar tikrai reikia būtent šito prezidento, to banko, ano tinklo. „Klientas yra gamta, duotybė“, – sako vienas iš jų. Kai jie imasi darbo, viešųjų ryšių agentūrų klientai tampa „duotybe“ ir jų hipnotizuojamai miniai. Ir tiesa čia – tik šalutinis veiksnys, kuris gali sukelti krizę. Kodėl? Štai kodėl:

  1. Visa tiesa gali varžyti. Tinkamiausias kai kurių problemų traktavimas yra jų nutylėjimas.
  2. Visos informacijos vis vien nepasakysi, todėl mes sakome tiesą, bet nesame moraliai įpareigoti sakyti visą tiesą kiekvienam.
  3. Propagandai tiesos nepakanka. Propagandai reikia tiesos, kuri suvokiama kaip tiesa.
  4. Nepaaiškinta tiesa gali klaidinti, todėl, pavyzdžiui, neverta platinti užsienyje straipsnio apie tai, kad X miesto meras kilęs iš prekiautojų narkotikais šeimos.
  5. Mes siekiame parodyti, jog mūsų politika yra teisinga, todėl platinamos žinios turi atitikti faktinę padėti, tačiau nešališkumas visiškai nebūtinas.
  6. Tyčinis, bet atsargus tendencingumas ir atranka yra propagandos meno dalis.
  7. Auditorijai, kuri jumis tiki, objektyvumas visiškai nereikalingas. Visa, kas gali būti susieta su klientu, turi būti pademonstruota tinkamoje šviesoje. Nereikia ignoruoti negatyvių dalykų, tačiau kai kurių dalykų vaizdas gali būti vos įžiūrimas.

Šias taisykles, apklausęs dešimtis JAV propagandos organizacijos USIA (Jungtinių Valstijų informacijos agentūra) darbuotojų, knygoje „Kieti žodžiai, šaltas karas“ surašė komunikacijos tyrėjas Leo Bogartas. Viltinga žinia USIA specialistų kolegoms Lietuvoje. Šios organizacijos kūdikį „Amerikos balsą“ dalis tautiečių vis dar traktuoja kaip objektyviausią informacijos apie pasaulį ir Lietuvą šaltinį.

Sovietmečiu šis darbas vadinosi propaganda ir kontrpropaganda. Šiandien – viešųjų ryšių paslaugos. Viešųjų ryšių metodo esmė, anot L.Bogarto, – tinkama informacijos atranka, kuri klientams gali būti pateikiama gudriais pavadinimais: „realybės konstravimas“, „charakteristikų valdymas“, „informacijos vadyba“, „cukraus apvalkalas karčiai tabletei“ ir pan. Šiandien be viso to neapsieina nė viena save gerbianti verslo organizacija ar valstybės įstaiga.

Lietuvoje toliausiai šia kryptimi pažengė Rusijos kompanija „Jukos“, kuri savo atstovu Lietuvoje pasirinko viešųjų ryšių bendrovės UAB „A.Jonkus ir partneriai“ darbuotoją Tomą Gižą. Ne vadybininką, naftos verslo specialistą ar bent jau kurį nors ekspremjerą, o paprastą vaikiną, kuris iki tol uoliai talkino politikui Romualdui Ozolui – ir vairuotoju, ir patarėju.

Beje, atsakymą į klausimą, kam reikia tų viešųjų ryšių, aš išgirdau ne iš Lietuvos viešųjų ryšių bendrovių vadovų, bet iš Aušros Balčiūnienės, UAB „Philip Morris Lietuva“ korporacijos klausimų direktorės. Ji pirmoji ir vienintelė paminėjo magišką žodžių junginį, įprasminantį (ir sutaurinantį) viešųjų ryšių specialistų pastangas: „korporacinė socialinė atsakomybė“.

Ši sąvoka rodo, kad verslo organizacija veikia ne vakuume, bet bendruomenėje, todėl siekdama sėkmės organizacija turi būti suinteresuota gyventi santarvėje su savo aplinka, turi prie jos prisiderinti ir, svarbiausia, teisingai dalintis iš bendruomenės kišenių gelmių išgaunamu pelnu.

Rinka brinksta ir keičiasi

Pernai rudenį Vilniuje vyko ypatingas vakarėlis – susirinko visa Vilniaus viešųjų ryšių bendruomenė. Minėjo Mykolo Katkaus ir Kristino Taukačiko verslų susijungimo po „Viešųjų ryšių partnerių“ (VRP) stogu gimtadienį. „Susirinko apie 50-60 „piarščikų“ , apžiūrėjo vieni kitų merginas, konstatavo, kad viešųjų ryšių bendruomenė yra ganėtinai jauna – apie 28-30 metų. Didelė dalis – buvę žurnalistai“, – pasakoja vakarėlio dalyvis ir kaltininkas VRP vadovas Mykolas Katkus.

Po to susijungimo 2000-aisiais susidarė savotiškas „Bermudų trikampis“ – K.Taukačikas, „Delfi“ portalas, kuriam vadovauja buvusi Kristino žmona Monika, ir veržlusis M.Katkus su savo plačia klientūra, kuri vis dar moka už paminėjimus interneto portale. Tas klientų naivumas lėmė, kad viešųjų ryšių bendrovės, kilus informacinei krizei, prie „Delfi“ sodina nuo vieno iki penkių darbuotojų, kurie imituoja diskusijas ir tai pateikia kaip darbą kliento naudai.

Šiandien per visą Lietuvą veikia apie 30 viešųjų ryšių bendrovių. Toli į priekį prasiveržė „trys banginiai“ – „A.Jonkus ir partneriai“, „DDB&Co. ir Katkevičius“ bei VRP.

Aurelijus Katkevičius, vadovaujantis pasaulinio verslo komunikacijos tinklo DDB ryšių su visuomene verslui Lietuvoje, sako, kad šiandien viešųjų ryšių rinka panaši į reklamos paslaugų rinką apie 1995 metus. „Visi daro viską“, – sako jis ir mano, kad ateityje bendrovės turėtų specializuotis pagal klientų veiklos sritis. Šiai nuomonei nepritaria A.Jonkus. O pasak M.Katkaus, specializacijai Lietuvos rinka yra per maža.

M.Katkus regi šiuo metu viešųjų ryšių versle vykstančius gilius pokyčius. Anksčiau daugiausiai užduočių buvo iš ryšių su žiniasklaida srities: klientai tiesiog norėjo kuo daugiau skaityti apie save palankių straipsnių. Dabar, anot M.Katkaus, tokių darbų liko apie penktadalis, o klientai viešuosius ryšius ima pripažinti kaip strateginę vadybos funkciją.

„Dabar mes kuriame korporacijos ideologijos formavimo metodiką“, – žvelgia svaiginančion ateitin VRP vadovas. Iš viso šito triūso VRP 2002-aisiais skelbėsi uždirbsianti 1,6 mln., arba, „NK Verslo“ skaičiavimu, apie 70 tūkst. litų naudos iš kiekvieno darbuotojo.

Nuo „parinimo“ prie vadybos

VRP interneto svetainėje – vyrukas, atsiribojęs nuo pasaulio garsų didžiulėmis ausinėmis kažkam ryžtingai diriguoja distancinio valdymo pultu. „Ką tai reiškia?“ – klausiu M.Katkaus. „O nieko nereiškia.(…) Mūsų interneto puslapis labiausiai susijęs su tuo, kad mes norėjom parodyti kažkokio dinamizmo, kad esam dinamiški…“ – išsisuka nuo tiesaus atsakymo.

Dinamiški – „sukti dinamą“ – „kabinti makaronus“ – „parinti“?

Pastarasis viešųjų ryšių patarėjų žargoninis terminas, kaip dievagojasi M.Katkus, – iš ankstyvos lietuviškų viešųjų ryšių vaikystės. Tačiau jis noriai išdėsto sąvokos prasmę ir esmę:

  • „užparinti“ klientą“ – parodyti jam didelę konsultaciją ir įtikinti savo požiūrio teisingumu;
  • „užparinti“ žurnalistą“ – perduoti žurnalistui žinią apie savo klientą taip, kad jis apie ją parašytų;
  • „užsiparinti“ – pernelyg ilgam susimąstyti apie kokią nors vieną problemą.
    Kuo viešieji ryšiai skiriasi nuo „parinimo“?

VRP savo metodą vadina „charakteristikų valdymu“. Jo esmė, anot M.Katkaus, tokia: „Kiekvienos organizacijos, objekto, srities, tautos įvaizdis gali būti išreiškiamas charakteristikomis, būdvardžiais, nusakančiais organizacijos padėtį publikų atžvilgiu. Pavyzdžiui, „dinamiška“ arba „paprasta“, „agresyvi“.

Toliau: „Kurdamas charakteristikas visuomet atsižvelgi į srities specifiką. Pavyzdžiui, bankai visuomet turi būti „patikimi“, IT kompanijos privalo būti „modernios“, komunikacijų bendrovės – „augančios“.

„Ar „Snorą“ galima padaryti tokia organizacija?“ – klausiu. „Taip, mes darom“, – atsako specialistas. Ar „Snoro“ bankas turi būti iš tiesų patikimas, kad jį būtų galima pateikti visuomenei kaip patikimą? Atsakymas – intriguojantis. M.Katkaus žodžiais, „mes negalime vamzdžius gaminančią kompaniją padaryti „intelektualią“, nes ten niekada nebuvo intelekto.(…) Tikrovė yra tikrovė.“

Kita vertus, galima ir pasistengti. „Reikia atsižvelgti į publikas, į tai, ko joms reikia. Mes skaidome auditoriją į publikas pagal vertybių skalę: čia – konservatyvūs, ten – religingi. Sociologai tyrinėja šiuos dalykus. Mes galvojame, kaip tos vertybės turi atsispindėti mūsų žodžiuose“.

Iš viso to galvojimo gimsta, VRP terminologija, „moderuotas komunikacinis produktas“, t. y. straipsnis, vaizdas, įvykis, pasakojimas. Tam produktui sukurti reikalingas (1) „funkcinis faktas“ – tarkime, bankas platins korteles, ir (2) žmogaus deklaruojamos vertybės, įsitikinimai, pavyzdžiui, „aš esu moralus“, „aš esu katalikas“, „aš nekenčiu homoseksualistų“. Pasak M.Katkaus, reakcija įvyksta, jei komunikuojamos vertybės pataiko į žmogaus simbolines vertybes.

„Jeigu bankas nėra patikimas, tai vis vien išlįs“, – skeptiškai vertina kolegos pastangas A.Jonkus. Ir priduria: „Aš nesu linkęs iš beždžionės daryti žmogaus. Kitas dalykas: gal tu gali pamėginti ją keisti iš vidaus? Tačiau jei viduje niekas nesikeičia – rizikuoji, kad būsi apkaltintas dėl nesėkmingo įvaizdžio“.

Aurelijus Katkevičius, kito Lietuvos viešųjų ryšių verslo „banginio“ „DDB&Co ir Katkevičius“ vadovas, net nusipurto paklaustas, ką reiškia „parinti“. M.Katkus, kuris buvo pirmasis Aurelijaus darbdavys viešųjų ryšių srityje, sako, kad būtent tas žodis labiausiai papiktino būsimą pasaulinio verslo komunikacijos tinklo DDB viešųjų ryšių įmonės vadovą Lietuvoje. Savo metodą A.Katkevičius vadina informacijos vadyba, o prekę – kliento reputacija, kuri sukuriama atsakant į klausimą „kaip tu elgiesi?“, o ne „kaip atrodyti, kad publikai patiktų“.

Pilkumo atspalviai

A.Katkevičius sako, kad pasaulyje (o ir Lietuvoje) galima išskirti trijų rūšių viešuosius ryšius: „juodus“, „pilkus“ ir „baltus“.

„Juodojoje“ zonoje – rusiška tradicija. Ją išpažįstantys „piarščikai“ tiesiog stengiasi „okupuoti“ (nupirkti, papirkti, manipuliuoti) komunikacinį kanalą (laikraštį, televizijos laidą ar pan.), kuriuo informacija apie klientą patenka jo publikoms, .t. y. vartotojams, balsuotojams, darbuotojams, kaimynams ir t. t.

„Baltojoje“ – Vakarai. Čia galioja viešųjų ryšių etikos kodeksai, kurie verčia šios srities specialistus, susidūrus su moraline dilema (pavyzdžiui, kaip klientas verčia platinti pranešimus apie tai, kad po Černobylio avarijos Pripiatės gyventojai toliau džiaugiasi gyvenimu), vadovautis publikų interesu žinoti tiesą, o ne kliento interesu ją dangstyti.

„Pilkojoje“, kurioje randasi ir baltų dėmių, – Lietuva. Tai lemia daugelio verslininkų mentalitetas, nesubjaurotas žiniomis apie modernias vadybos teorijas ir praktiką. Jie viešuosius ryšius vertina rinkodaros kriterijais ir dažniausiai „piarščikų“ klausia vienintelio dalyko – „kiek kainuoja straipsnis?“. Kadangi „klientas yra nuo Dievo“, viešųjų ryšių patarėjai jiems apie nuveiktą darbą raportuoja atnešdami kuo storesnius laikraščių iškarpų segtuvus.

Kitas kliuvinys, trukdantis „nubalti“ lietuviškiems viešiesiems ryšiams, – protiškai ir finansiškai nuskurdusi žiniasklaida. „Visi geri išėjo į viešuosius ryšius“, – be didžiavimosi sako A.Katkevičius, buvęs žurnalo „Veidas“ vyriausiasis redaktorius, išsivedęs į DDB didesnę savo žurnalistinės komandos dalį.

Kiek kainuoja straipsnis?

„Kas rytą atsivertęs laikraščius skaitau juos taip: čia mano, o čia – Jonkaus, vėl Jonkaus, Katkevičiaus, vėl – mano, o čia Katkaus, vėl Jonkaus, mano, mano, mano (!!!), čia – Katkevičiaus…“, – pasakoja vienas viešųjų ryšių verslo atstovas. Žurnalistika tapo visiškai neatspari propagandos virusui. Pirkti straipsniai, paslėpta reklama tapo labai kasdienišku reiškiniu.

Viešųjų ryšių bendrovių biurai, o ir daugelio valstybinių įstaigų ryšių su visuomene skyriai primena savotiškas žurnalistų kapines. Nė vieno žurnalisto nėra tik „A.Jonkaus ir partnerių“ biure. „Kaip gyveni, kaip laida, kaip dukrelė auga?“, – stveria mane už rankos nutriušusioje Raugyklos gatvės namo laiptinėje… ne, ne Remigijaus Vilkaičio parodijuojamas Šabtajus Kalmanovičius, o Kristinas Taukačikas, buvęs kolega. Kartu dirbome „Verslo žiniose“. Kolegų iš „Veido“ – pilnas „DDB&Co ir Katkevičius“ biuras.

„Lietuvos rytas“ pasėjo saviškių ir verslo, ir valstybinių viešųjų ryšių srityje. Beje, valdžios atstovus spaudai privačių agentūrų darbuotojai ironiškai vadina „taip-ekspertais“ (suprask – pataikaujančiais klientui) ir su jais į vakarėlius nevaikšto.

Dalis žurnalistų perėjo „fronto liniją“ iš pašaukimo, dauguma – dėl skurdo, kuris šiandien yra žurnalistikos palydovas. Leidėjai ir redaktoriai šiandien mieliau samdo universiteto studentus nei patyrusius reporterius, nes pirmieji mažiau kainuoja ir per daug nesipriešina, kai reikia parašyti straipsnelį paslėptos reklamos užsakovui.

Žurnalistika tokia nusususi, kad net viešųjų ryšių magams darosi nuobodu – jie ilgisi didesnio pasipriešinimo. „Nebėra su kuo žaisti intelektualaus žaidimo – pasiilgau žilagalvių reporterių“, – sako viena spalvingiausių viešųjų ryšių asmenybių A.Katkevičius.

Prieš Kalėdas jis gavo pasiūlymą prisijungti prie „Dviračio televizijos“ scenaristų komandos, ir, kaip kalbama, tuo labai didžiuojasi. „Aš moku rašyti“, – kukliai diagnozavo Aurelijus savo galias, kai po pirmojo Prezidento rinkimų turo buvo paskelbtas „kaltu“ dėl R.Pakso surinktų bemaž 20 proc. rinkėjų balsų.

 M.Katkus prisibijo tų laikų, kai, atgijus reklamos rinkai, žurnalistai atkus ir ims atmetinėti viską, ką pateiks viešųjų ryšių šaltiniai. A.Jonkus, priešingai, žurnalistikos sustiprėjimo laukia. Jam atrodo, kad atkutusi žiniasklaida dar padidins viešųjų ryšių paslaugų spektrą: reikės mokyti klientus bendrauti su „kietais“ žurnalistais.

Tačiau kol kas žurnalistika išgyvena krizę, ir tai naudinga augančiai viešųjų ryšių pramonei. Nors ir teigiantis, kad ryšiai su žiniasklaida bendroje darbų krūvoje ima nykti, M.Katkus pripažįsta, kad „klientas ir šiandien nori gauti kiekybinį paslaugų įvertinimą“, t. y. segtuvą su jam palankių straipsnių pluoštu. „Mes jam prieš kiekvieną situaciją stengiamės paprognozuoti. O patirties turime, todėl sakome: „Iš šitos situacijos tu gausi 4-5 paminėjimus (žiniasklaidoje). Kur jie bus, negalime pasakyti“.

Strategai

„Jie mus įsileidžia, įsileidžia! – džiaugiasi M.Katkus viešųjų ryšių skverbimusi į organizacijos strateginių funkcijų puokštę. – Visi mūsų didieji klientai suvokia „piarą“ kaip strateginę funkciją arba tai suvokė 2002-aisiais“.

Ar tai reiškia, kad M.Katkus kviečiamas į valdybos pasitarimus, kai ten planuojami veiklos pokyčiai ir kiti svarbūs dalykai? „Šimtu procentų, šimtu procentų! – įsitikinęs VRP vadovas. – Jeigu jie planuoja dalyvauti „in privatisation“, mes sėdim su jais ir kuriam planelį: kur pirmiausia jie turi nueiti, kaip turi atrodyti. Mes dalyvaujam visur, kur sprendžiami dalykai, galintys sukelti visuomenės reakciją“.

2002-aisiais VRP, anot M.Katkaus, „pirmą kartą savo veiklos istorijoje atliko tris didžiulius darbus klientams, kurie norėjo susikurti savo ideologiją“. Taip vyksta todėl, kad į rinką ateina daug užsienio kompanijų, kurios turi savo ideologiją: žino, kuo tiki jos, kuo turi tikėti jų darbuotojai. Pasak M.Katkaus, lietuviškos kompanijos nenori atsilikti ir turi pakankamai pinigų bei valios turėti savo kultūras.

Ką daro kompanija, norinti turėti savo kultūrą? M.Katkus sako, kad ji kviečia į pagalbą konsultantus. Viešųjų ryšių specialistas džiūgauja „vienai didelei kompanijai“ sukūręs „grynai teorinį modelį – nė vieno straipsnio nereikėjo parašyti“. Tai veikalas, M.Katkaus žodžiais, „apie tai, kaip jie turi atrodyti ir kokie turi būti jų tikslai „piare“.

Kaip tai išburti? Pasirodo, taip: „Jie daugmaž žino, ko nori. Tarkime, būti Lietuvos verslo autoritetas. O mes konstruojame: jei norite būti autoritetas, kaip turite atrodyti, kaip turite elgtis, į ką turite būti panašus. Mes svarstome, kaip jį galima „parduoti“ tai visuomenei. Ir tokių pasvarstymų – 400 puslapių. Pirmiausia – aplinkos analizė. O kaip atrodo ponas B., kiek jis buvo matomas viešai? Iš tos analizės sprendžiame, kaip „padėti“ kitą žmogų, kaip jį iškomunikuoti. Greta eina organizacijos kultūra“.

„Aš manau, kad Aurelijus (Katkevičius), rašydamas „Omnitel“ knygą apie įmonę, akivaizdžiai dirbo korporacinių viešųjų ryšių lygmenyje. Ten yra ir A.Jonkus – kai mano, kaip „Jukos“ Lietuvoje turi elgtis gražiai“, – aiškina viešųjų ryšių verslo metamorfozes jauniausias ir bene veržliausias jo atstovas.

Pats A.Jonkus skeptiškas: „Verslas niekada nepriskirs tokių dalykų (korporacinės kultūros, vizijos ir pan.) formavimo išoriniam agentui. Jus gali pasitelkti tik tam, kad iš šono įvertintumėte jų pačių suformuluotą misiją. Sukurti tokį produktą nesant kompanijos viduje tiesiog neįmanoma“.

A.Jonkus su kolegomis kartais eksperimentuoja: „Mes pasikviečiame penkis kompanijos vadovus, padedame ant stalo penkis popieriaus lapus ir paprašome parašyti savo kompanijos tikslus. Bendrovė – ta pati, o variantai – skirtingi. Vadinasi, jie neturi vienodai suprantamos savo misijos. Taigi šiuo atveju mes dalyvaujame kuriant strategiją – padedame vadovams susišnekėti“.

A.Jonkus teigia, kad jo bendrovės veikla gali plėstis – klientams siūloma pagalba integruojantis į užsienio rinkas. Kaip nesėkmingą ėjimą į užsienio rinką jis mini „Vilniaus prekybos“ plėtrą Latvijoje. „Visa tai buvo galima padaryti tyliai“, – įsitikinęs patarėjas.

Už ką moka?

A.Jonkus, turintis darbo Centrinėje Europoje patirties, teigia, jog Lietuvoje mažiau nei kitur regione vertinamas proto produktas. Ar tai reiškia, kad klientui apie agentūros nuveiktus darbus liudija laikraščių iškarpos?

 „Yra žmonių, kuriems labai mielos iškarpos. Ir jau yra suvokiančių, jog prevencija – darbas, kad kažkas neįvyktų – yra tokia pat svarbi, kaip ir pastangos, kad kažkas įvyktų“, – aiškina A.Jonkus klientų brendimo kančias.

„Vienas straipsnis nėra nieko išgelbėjęs ar mirtinai pakenkęs.

Viešieji ryšiai yra vadybos funkcija“, – dėsto jis pridurdamas, kad viešųjų ryšių konsultantas iš esmės – vadybos konsultantas.

A.Katkevičius ir M.Katkus savo paslaugas prilygina advokato paslaugoms. Ir užmokestį jie ima už darbo valandas. „Kaip ir advokatai, mes negalime garantuoti klientui laimėti bylą, tačiau įsipareigojame viską daryti jo naudai“, – aiškina VRP vadovas.

O ką apie tai mano patys klientai? Vienos seniausiai Lietuvoje veikiančių užsienio kapitalo bendrovių „Philip Morris Lietuva“ korporacinių reikalų direktorė A.Balčiūnienė lietuvišką viešųjų ryšių rinką apibūdina kaip gana jauną ir primityvią.

„Jie organizuoja viešus renginius ir rūpinasi, kad viskas vyktų sklandžiai – staiga neužgestų elektra arba kad nepristigtume stiklinių ir vandens“, – aiškina ji agentūrų funkcijas. Direktorė stebisi ir netiki lietuviškų kompanijų drąsa išoriniams konsultantams patikėti kurti organizacijos filosofiją: „Kas geriau gali paaiškinti bendruomenei, ką darome, jei ne mes patys?“

„Mūsų įmonėje viešieji ryšiai yra dalis daug didesnio – korporacijos reikalų – padalinio, kuris rūpinasi ir komunikacija, ir viešaisiais ryšiais, ir ryšiais su pagrindiniais užsakovais“, – aiškina ji didžiausios pasaulio tabako bendrovės požiūrį į viešuosius ryšius.

„Kasmet ar kas antrus metus visame pasaulyje tiriama šalių, kuriose dirba „Philip Morris“, gyventojų lūkesčiai, susiję su tabako gamyba. Šie tyrimai sugretinami su darbuotojų nuomonės tyrimais apie jų požiūrį į tai, kokiose srityse įmonė galėtų padėti bendruomenei“, – dėsto ji pasaulyje plačiai pasklidusį, o lietuviui sunkiai suvokiamą korporacinės socialinės atsakomybės principą.

„Negalima dirbti izoliuotai, – sako A.Balčiūnienė. – Natūralu, kad turi dalinti su bendruomene, kurioje dirbi. Atneši investicijas, žinias, know-how. Kita vertus, turi dalintis tuo geru, kurį uždirbi“. Lietuvoje „Philip Morris“ ėmėsi remti smurtą patiriančias moteris, AIDS prevencijos programas.

„Įvaizdis nesusidaro vien iš to, kad pastatai gamyklą. Įvaizdis – tai ir tavo santykiai su darbuotojais, ir su bendruomene. Turi būti atviras, prieinamas, pasiekiamas“, – aiškina A.Balčiūnienė, neseniai į Lietuvą grįžusi po kelerių metų darbo Šveicarijoje.

„Agresyvi reklama, kurios neparemia faktai apie nuveiktus darbus, telieka sparnuota frazė. Ji bevertė, jei visi tavo įmonės darbuotojai nesielgia taip, kaip tu deklaruoji“, – sako A.Balčiūnienė.

Views All Time
Views All Time
3333
Views Today
Views Today
1
0 0