Internetinė žiniasklaida globalizacijos akivaizdoje

Šiame pranešime norėčiau panagrinėti keletą aspektų, kaip keičiasi žiniasklaidos vaidmuo ir kokia internetinės žiniasklaidos vieta globalizacijos amžiuje.

Internetas sujungė planetą į vieną tinklą, per kelias sekundes galima prisijungti prie jums rūpimo informacijos šaltinio, nesvarbu kuriame pasaulio taške jis būtų. Šis pasaulis yra vienalaikis ir neturintis jokių ribų. Laiko tarpas tarp to, kai informacija patalpinama internete ir jos panaudojimo sumažėjo praktiškai iki nulio.

Pasaulis iki interneto atrodė kitaip. Pirma, jis buvo apribotas geografiškai.

Dienraščiai, žurnalai buvo leidžiami tam tikrai geografinei erdvei. Paprastai ta erdvė buvo apspręsta tautinės valstybės sienomis. Žmogus, esantis kitame pasaulio taške, be abejo, galėjo sekti jį dominančios šalies įvykius, tačiau tai jis galėjo daryti tik su tam tikru laiko tarpu – tol kol laikraščiai pasieks jį.

Taigi internetas panaikino šį geografinį ir laikinį atidalijimą. Tai, mano manymu, nulėmė keletą svarbių tendencijų.

Glokalizacija atvirkščiai

Glokalizacija – tai terminas, skirtas žymėti, kaip globalios tendencijos yra pritaikomos vietinėms reikmėms ir kaip jos yra adaptuojamos. Sakykime, McDonald’s JAV yra greito maisto restoranas, pas mus tai yra tam tikro socialinio prestižo dalykas, o Korėjoje studentai vaikšto, norėdami paskaityti knygas, žodžiu praleisti laiką (kažkas panašaus į prancūziškas kavinukes).

Tai yra glokalizacija. Mano supratimu internetinėje žiniasklaidoje šis procesas vyksta atvirkščiai, t.y. vietinės bendruomenės globaliuose tinklapiuose ieško sau įdomios informacijos, kai kuo tarpu tos bendruomenės nariai, išbarstyti po pasaulį, domisi lokalinėmis arba vietos naujienomis. Ką aš turiu omenyje?

Didėjant kitų kalbų – o visų pirma anglų – mokėjimui, atsiveria vis didesni ir – tai labai svarbu – kokybiški informacijos resursai. Tai lemia, kad specializuoti tarptautiniai leidiniai įgyja vis didesnę potencialią auditoriją. Taigi lietuvis skaitytojas, kuris turi specialių interesų, visuomet pasirinks kokybiškesnį leidinį.

Norint užtikrinti kokybę, reikalingi resursai. Resursų išlaikymas priklauso nuo auditorijos dydžio.

Taigi tarptautiniai leidiniai gali pateikti kokybišką informaciją ir todėl jie bus pasirenkami.

Vartotojo logika – jei mane domina pasaulio ekonomika, aš skaitysiu “The Economist”, “Financial Times”, bet ne “Verslo žinias”, jei domina užsienio naujienos, tai pasiskaitysiu tuos CNN ar BBC, bet lietuviškus naujienų portalus.

Tuomet kaip tokiame globaliame pasaulyje galima išsilaikyti?

Lieka lokalinės naujienos. Nors mūsų pasaulis ir globalus, tačiau mes gyvename tam tikroje vietoje ir mums yra svarbios lokalios naujienos. Todėl jei esu ne tik teoretikas, kuris grynai dėl smalsumo domisi pasaulio ekonomine raida, tai tikrai paskaitysiu ir “Verslo žinias”, kur pateikiamos vietos, t.y lietuviškos žinios.

Iš to, kad lokalios naujienos tampa mažų kraštų žiniasklaidos varikliu, seka, kad žiniasklaidos uždavinys, susiformavęs XIX amžiuje – formuoti, konstruoti tautą – nemirė ir XXI amžiuje. Apie tai yra labai įžvalgiai kalbėjęs Benedict Anderson savo veikale “Įsivaizduojamos bendruomenės”.

Globalizacija žymi dar ir vis didesnį žmonių judėjimą: vienos ar kitos tautos atstovai barstosi po pasaulį, po įvairias kultūrines ir kalbines zonas.

Tačiau barstymasis nereiškia, kad tautinio identiteto potyris yra susilpnėjęs.

Priešingai, esant kitoje kalbinėje terpėje iškyla noras bendrauti gimtąja kalba, sužinoti vietos naujienas. Ir štai čia interneto vaidmuo tampa kertinis. Naujienų portalai tampa tomis žiniasklaidos priemonėmis, kurios leidžia palaikyti tautiškumą, nesvarbu kurioje pasaulio vietoje gyvename.

Internetas leidžia skirtingose pasaulio dalyse gyvenantiems lietuviams kasdien palaikyti ryšį ir jaustis dalyvaujant tautos gyvenime. Ir globalėjant pasauliui, lietuviams vis labiau migruojant ieškant darbo svetur, ši interneto funkcija taps aktualesnė.

Taigi tam tikroje geografinėje erdvėje gyvenantys žmonės, vedami savo specifinių interesų, linksta tarptautinių leidinių link, tuo tarpu po pasaulį išsibarstę tautiečiai gali sekti savo tautos naujienas internete. Taigi internetinių leidinių vaidmuo palaikant tautiškumą tampa labai svarbus.

Interneto vartotojas – aktyvus skaitytojas

Ikiinternetinis pasaulis, apribotas erdvės ir laiko, pateikdavo ribotą informaciją.

Paprastai yra kelios televizijos, keli laikraščiai, iš kurių galima rinktis. Tuo tarpu internetas leidžia pasirinkti žymiai daugiau alternatyvių naujeinų šaltinių.

Įsivaizduokime, jei senais XX amžiaus vidurio metodais kariautų dvi labiausiai internizuotos šalys – Suomija ir JAV. Juos kariauti galėtų, tačiau propagandos mašina visiškai negalėtų veikti, nes tiek vienos, tiek kitos gyventojai – aišku, su sąlyga, kad laisvai turėtų priėjimą prie interento – skaitytų vieni kitų naujienų portalus.

Tai puikiai iliustruoja Irako karas. Žinia, amerikiečių žiniasklaidos priemonės buvo patriotiškai nusiteikusios. Jos atitinkamai ir pateikdavo žinias iš karo. Tuo tarpu Europos žiniasklaida, o ypač kairioji jos pusė, buvo užėmusi kiek kitokią poziciją.

Ir ką tai lėmė? tai, kad invazijos metu beveik pusė Guardian Unlimited skaitytojų tapo amerikiečiai.

Internetas atveria alternatyvų galimybes. Jei sakoma, kad žiniasklaida visuomet turi būti opozicijoje valdžiai, tai internetinė žiniasklaida, jei nori būti populiari, turi būti opozicijoje žiniasklaidai, kad tie, kurie yra nepatenkinti televizijų, laikraščių pozicija, ieškotų informacijos ir interpretacijų naujienų portaluose.

Tačiau čia iš karto galime pamatyti pavojus. Šis alternatyvių žinių noras susijęs su gandų mechanizmu. Gandai irgi pusiau oficiali informacija. O internetas gandams sklisti yra puiki terpė.

Juk bet kas gali internete sukurti savo svetainę ir patalpinti ten vienokią ar kitokią informaciją, apie kokius nors žmones. Sakykime, Vakaruose egzistuoja tokios svetainės, kurių skaitytojai yra prašomi siųsti aprašymus, jei kur nors viešoje vietoje pamatė popžvaigždes. Žmonės mėgsta tokius portalus, juos skaito ir siunčia savo (ar išgalvotas) aprašymus, kaip koks Holivudo aktorius girtas vos išėjo iš baro Meksikoje. Rytuose ši interneto ypatybė išnaudojama kitokiais tikslais. Internetas panaudojamas politinei kovai. Kokioje nors svetainėje išmetamas kompromatas, kitos žiniasklaidos priemonės pasigauna ir cituoja (o jei cituojama kita informavimo priemonė, nuo atsakomybės atleidžiama). Taip žinia išplatinama visiems potencialiems rinkėjams.

Turinio kūrimas

Tradicinėje žiniasklaidoje egzistuoja vienalijinis informacijos pateikimas. Žurnalistas parengia straipsnį ar reportažą, o jau skaitytojo ar žiūrovo reikalas juo tikėti, pritarti ar piktintis.

Tuo tarpu internetinėje žiniasklaidoje yra kiek kitaip.

Omenyje turiu asmeninių dienoraščių paplitimą internete. Tai vadinamieji “weblogai”. Žmonės dienoraščius rašė visais laikais, o dabar juos galima rašyti viešai.

Aišku, viešumas iš karto pakeičia dienoraščių pobūdį. Čia mažai yra tokių dienoraščių, kurie aprašo vidinius išgyvenimus, slapčiausias mintis, norus. Tiesa, gal tokių ir yra, bet nelabai kas apie juos žino.

Žymiai populiaresni yra tie, kurie praneša naudingą, aktualią informaciją. Todėl visai nenuostabu, kad “weblogai” suklestėjo Irako karo metu. Juos rašė karininkai, žurnalistai, irakiečiai ir žmonėms tai buvo įdomu. Kaip šis procesas prasidėjo? 1999 metais studentas Bradas Fitzpatrickas sukūrė savo privatų internetinį dienoraštį. Metodas patiko draugams, struktūra plėtėsi.

Kai kurių autorių rašinius pastebėjo ir perspausdino “didžioji spauda”, savo ruožtu, “tikrosios spaudos” autoriai savo tekstuose pateikdavo nuorodas į savo dienoraščius, šitaip skaitytojams siūlydami gauti papildomos informacijos. google.com nusipirko įmonę “Pyra Labs” ir jos sukurtą veblogų sistemą blogger.com su milijonu dienoraštininkų. Dabar jų visuose veblogines struktūrose labai daug – 5 milijonai.

JAV ir Kanadoje dar nebuvo atstatytas milžiniškas elektros tinklų gedimas, o keliuose šimtuose mobiliuoju telefonu valdomame vebloguose (http://blackout.textamerica.com/) jau buvo išpublikuotas puikiausias fotoreportažai apie Niujorko naktį be elektros. Tą naktį liaudies fotožurnalistai aplenkė profesionalus.

Spaudžiama liaudies žurnalistikos didžioji žiniasklaida pradėjo keistis. Galimybė komentuoti ir dalyvauti forumuose žinių portaluose tapo gero skonio rodikliu.

Skaitytojai kviečiami pranešti vietines naujienas, net ir svarbias asmenines, publikuoti fotografijas. Mėgėjiški fotoreportažai apie gaisrus JAV pietuose, kuriuos publikavo vietinis “online” laikraštis NewMexican.com, tapo vienu labiausiai lankomų puslapių Amerikoje. Kurį laiką nepaprastai populiarus buvo kaubojų laikraštis The Dallas Morning News, savo interneto svetainėje pakabinęs skaitytojų padarytas sudužusio kosminio laivo nuolaužų nuotraukas.

Taigi tai internetinio laikraščio redakciją daro atviresnę. Nors ji ir nelabai turi kitos išeities, ji privalo įsileisti savo skaitytojus į turinio kūrimą, jei nori išlikti.

Čia galime įžvelgti ir dar vieną svarbų aspektą. Ši interneto struktūra leidžia mums nebijoti visuotino sekimo, vienos didžiausios informacinės visuomenės baimės.

Informacinės technologijos įgalina bet kurį individą sekti. Kitaip tariant, bet koks pilietis tampa visiškai neapsaugotas nuo valdžios sekimo aparato. Apie tai yra prirašyta gausybė liūdnų knygų.

Tačiau valdantieji irgi gali būti stebimi savo piliečių.

Žurnalistų priedermė kontroliuoti politikus ir pareigūnus. Internetas įgalina kiekvieną pilietį tapti žurnalistu. Galima įsivaizduoti, jog jei politikai susitinka kokioje nors kavinėje jis gali juos nufotografuoti ir paklausti, apie ką jie kalbėjo.

Be to, galime įsivaizduoti tokią svetainę, kur būtų rašomi reportažai iš politikų susitikimų su rinkėjais. Politikai jaustų, kad yra stebimi, kad jų žodžiai yra fiksuojami.

Todėl tikėtina, kad jais taip nesišvaistytų. Bet kokiu atveju tai yra dar viena pilietinė kontrolė.

Taigi internetinė žiniasklaida atveria naujas galimybes pilietinei visuomenei, tačiau taip pat slepia naujas manipuliacijos pavojus.

Todėl reikalinga itin atidi šio naujo reiškinio analizė.