Liutauras iš Lietuvos išvyko prieš pusantrų metų su 100 dolerių kišenėje ir nedidele kuprine. Įsimetė tik būtiniausius daiktus – dantų šepetuką, muilą, skutiklį, veidroduką, keturias knygas, keletą drabužių ir dienoraštį… Pusę metų pasibastęs po pasaulį, sukoręs tūkstančius kilometrų ir patyręs linksmų bei liūdnų nuotykių „rojų žemėje“ surado egzotiškoje Cape Verde saloje, prie vakarinių Afrikos krantų.

Kuo greičiau ir kuo toliau

„Didžiajai kelionei“, apie kurią seniai svajojau, visąlaik pritrūkdavo laiko ir ryžto. 18-os pirmąkart išvažiavau padirbėti į Graikiją, tačiau jau po poros savaičių gimtinės ilgesys parvijo namo. Ketverius metus dirbau vyr.finansininku bendroje Lietuvos – Vokietijos įmonėje, o prieš išvažiuodamas – vienoje Vilniaus „Interneto“ kavinėje (ten, beje, dar turėtų gyventi mano numylėtinis roplys varanas – dabar jau bus apie metro ilgio). Tačiau 26-erių man viskas atsipyko. Lietuvoje buvo ekonominė krizė, o aš įsivėliau į nelabai švarius reikalus (nenoriu net prisiminti). Morališkai išsekau ir viskuo nusivyliau, todėl svajojau dingti kuo greičiau ir kuo toliau. Niekas per daug neatkalbinėjo – mama seniai mirusi, o draugai išsibarstę po visą pasaulį.”

Klajūno dieta – apelsinai

„2000 m. gruodžio 22 d. kaip padorus turistas sėdėjau autobuse, vežančiame į Lioną (kodėl patraukiau į Prancūziją, iki šiol nesuprantu). Pasiimtų pinigų užteko tik bilietui iki Marselio, paskui prasidėjo mano kelionė pėstute, autostopu ir traukiniais (be abejo, „zuikiu“) iki Ispanijos. Į šią šalį paviliojo mano mėgiamo rašytojo Paulo Coelho „Alchemikas“. Kontrolieriai išsodindavo kas kelios stotelės, bet visuomet netrukus atvažiuodavo kitas traukinys. Kadangi pinigų neturėjau, miegojau po atviru dangumi ir valgiau apelsinus, kurių pilna kiekviename žingsnyje.”

Alyvuogių plantacijose gavo trūkį

„Po mėnesio nusibasčiau į Granadą, mat buvau girdėjęs apie organizaciją „S.O.S. keliautojai“, kur tiesiu taikymu ir “nuvariau”. Nemokamai mėnesiui gavau viešbutį, maitinimą triskart per dieną, ispanų kalbos kursus ir pagalbą ieškantis darbo. Kol mokiausi, apvažiavau visas apylinkes ir radau darbą alyvuogių plantacijose. Ariau kaip jautis, nes darbdavys reikalavo vis daugiau, nors kažkodėl nelabai norėjo papildomai mokėti. Gaudavau apie 160 litų per dieną, bet vėliau nutarė išskaičiuoti už maistą ir už parvežimą iki namų. Darbas alyvuogių plantacijose laaaaaabai sunkus. 8 val. ryto patiesi po medžiu tinklus ir daužai pagaliais alyvuoges. Sunkius tinklus velki prie kito medžio ir taip iki 15 valandos – tuomet 40 minučių pietūs, ir vėl prie tinklų. Vakare atvažiuoja traktorius, į kurį reikia supilti visą derlių. Po darbo jautiesi labai išsunktas, bet negali miegoti, nes lenda įkyrios mintys, jog ryt vėl laukia alyvuogės. Išeiginė – tik sekmadienis. Tai kaipgi, žmogau, trūkio negausi?” (Užbėgdamas įvykiams už akių galiu pasakyti, jog po trijų mėnesių Afrikoje dėl to trūkio atsidūrė operacinėje…)

Nelegalo išvarymas – „dink per 24 valandas“

„Ilgai neiškenčiau ir pasiunčiau šeimininką velniop – nutraukiau sutartį sezonui nepasibaigus. Iš pradžių supyko, vėliau kvietė atvažiuoti kitais metais, tačiau aš „nepasirašiau“. Dirbdamas plantacijose stebėdavau gaudžiančius lėktuvus, kurie kildavo ir leisdavosi į visai šalia esantį tarptautinį Granados oro uostą. Pinigų turėjau pakankamai, kad įsigyčiau bilietą ir kurį laiką pailsėčiau po alyvuogių maratono. Iš pradžių nuskridau į Malagą, o iš ten – į Tenerifės salą. Vos atvykęs pradėjau ieškotis darbo ir jau po savaitės plušau paplūdimyje – nuomojau turistams skėčius ir gultus. Užkaldavau 200 litų per dieną, kol po dviejų savaičių atėjo atstovas iš darbo departamento ir liepė per dvidešimt keturias valandas išsinešdinti. Nežinau, kaip baigėsi darbdaviui, bet įsitikinęs, jog buvau paskutinis pas jį dirbęs lietuvis…“

Meditacija kalnuose

„Sėdau į laivą ir jau po 4 valandų vaikščiojau Gran Canarijos sostinėje Las Palmas. Kaip tik buvo savaitgalis, todėl nuvykau į kalnus ir tris dienas praleidau medituodamas. Grįžau pasisėmęs dvasinės stiprybės ir pasiruošęs naujiems žygiams. Žioplinėdamas po miestą priėjau uostą, ten pamačiau tristiebį senovinį laivą. Pakilau į denį ir pasiprašiau darbo. Kapitonas tą vakarą nieko neatsakė, tad atsisėdau ant kranto matomiausioje vietoje ir nesitraukiau visą naktį ir visą rytą. Kol laukiau, apžiūrinėjau laivo konstrukcijas ir svajojau, kaip tuo laivu skrosiu vandenynus, atrasiu naujas žemes – jaučiausi lyg transe.“

„Siuntinys“ – draugas iš Lietuvos

„Nuojauta neapgavo – apie vidurdienį kapitonas pakvietė į laivą. Parodė kajutę, liepė įsikurti. Ne taip ir blogai – didelė lova, daug mažų spintelių, televizorius, daugybė senovinių žibintų. Šalia – tualetas ir dušas. Aš galvą pametęs dėl kompiuterių, o laive kaip tik neatsirado nė vieno, išmanančio šį darbą. Mano žinioje buvo penki kompiuteriai, krūva palydovinių siųstuvų, imtuvų ir telefonų. Du mėnesius laivas stovėjo uoste ir ruošėsi kelionei per Atlantą. Laipiojau stiebais (aukštis – 14 metrų!) tikrindamas palydovines antenas, o laisvu laiku padėdavau įgulai – kamšėme skyles, dažėme laivo korpusą, kabinome naujas bures. Pagal sutartį, atlyginimas pradedamas skaičiuoti, kuomet prasideda kelionė, bet aš gaudavau maždaug 100 litų dienpinigių, kuriuos išleisdavau „interneto“ kavinėje ir aplinkiniuose baruose. Kadangi vienas labai liūdėjau, pakalbėjau su kapitonu, ir leido pasikviesti draugą. Paskambinau į Lietuvą Pauliui, kuris po savaitės atsidūrė laive.“

6 košmariškos paros šėlstančiame vandenyne

„Kapitonas paskelbė, kad vykstame į Venesuelą, tačiau dėl uraganų tris mėnesius praleisime Cape Verde salose, prie vakarinio Afrikos kranto. Plaukėme aštuoniese – šeši vyrai ir dvi moterys. Moterys ruošdavo maistą, o vyrai sukosi denyje. Budėdavome po du. Dvi valandas budėjimui, o keturios – poilsiui… Visą kelią, apie du tūkstančius jūrmylių, mus lydėjo būriai delfinų. Kelionė truko 6 paras, vandenynas ne juokais šėlo, ir bangos dažnai peršokdavo laivą. Antrą kelionės naktį pro pramuštą laivo šoną tiesiai į variklių skyrių ėmė veržtis vanduo, ir vos nelikome be elektros (tuomet mūsų dainelė būtų sudainuota). Laimei, paryčiui pavyko skyles užtaisyti, bet sugedo abi vandens pompos. Teko vandenį išpumpuoti rankomis… Neprisimenu, kurią naktį prie Mauritanijos krantų vos neįsirėžėme į žvejybinį laivą – jų ten pilna, nė vienas nesilaiko jokių „eismo“ taisyklių ir nenaudoja signalinių šviesų, todėl dažnai skęsta… Žodžiu, nervai visos kelionės metu buvo įtempti iki ribos.“

Ir ant kranto yra romantikos!

„2001 m. rugpjūčio 1d. labai apsidžiaugėme išsilaipinę Cape Verde saloje. Bet čia laivo savininkai susipyko su kapitonu ir nebeskyrė pinigų įgulai, maistui ir apskritai niekam. Kapitonas mulkindavo savininkus ir imdavo dideles sumas už neva atliktus darbus. Žodžiu, pasiėmėme kompensaciją (trijų mėnesių atlyginimas, plius bilietas lėktuvu į šalį, iš kurios esi atvykęs – susidarė apie 1300 dolerių), prislėgti, bet nepalūžę palikome laivą ir pasklidome kas kur. Su Pauliumi įsidarbinome kitame laive, plukdančiame turistus iš vienos salos į kitą. Mokėjo tik 200 dolerių per mėnesį, bet pradžiai pakako, juo labiau, kad aplankėme daugelį Cape Verde salų ir per du mėnesius pramokome italų kalbos (kapitonas – italas). Kai iš jo atėmė licenciją, vėl likome “ant ledo”. Ir šis kapitonas buvo ne šventasis – daug reikalavo ir daug žadėjo, bet kai reikėdavo mokėti, pažadus pamiršdavo. Su Pauliumi nusprendėme, kad kur kas romantiškiau stebėti laivus nuo kranto nei krantą – iš laivo.“

Įsidarbino… čiuožėju ant bangų

„Vežiodami turistus, susipažinome su turtingais ispanais, kurie turėjo „surfinimo“ (čiuožimo ant bangų) kompaniją ir pakvietė mus dirbti. Kai išmokome „surfinti“, tapome oficialiais banglentininkų komandos „Shark Zone“ nariais. Dabar bangos ir banglentės mano gyvenime tapo ypatingos ir svarbios. Turistai, gėrėdamiesi skrydžiu bangomis, vėliau bėga į parduotuves ir perka banglentininko įrangą… Ispanai mums moka po 300 dolerių per mėnesį, taip pat už banglentes (viena vidutiniškai kainuoja 200-500 dolerių), kostiumus, maistą, nuomoja namą, automobilį ir apmoka „surfo“ keliones į kitas šalis.“

Katino dienos

„Čia juk Afrika – nėra brangių parduotuvių ir keistų mokesčių. Patys pagalvokit – dviese su Pauliumi turime didelį namą trisdešimt metrų nuo Atlanto vandenyno, visuomet pilną šaldytuvą maisto, tarnaitę, kuri verda, kepa, skalbia, „džipą“, su visuomet pilnu baku benzino, ir kontraktą gražiam bei nerūpestingam gyvenimui dar dvejiem metams į priekį. Ko daugiau ir norėti? Laisvalaikiu sėdžiu prie kompiuterio – dar viena mano aistra ir pajamų šaltinis. Darbo kambaryje gausu visokios technikos, mano mergina padovanojo net galingą nešiojamąjį kompiuterį, kuriu logotipus ir tinklapius įvairioms kompanijoms. Dabar darau puslapį viešbučiui, už kurį gausiu 1000 dolerių! Paulius rado kitų užsiėmimų – groja gitara ir prižiūri sodą. Jis prie namo augina bananus, papajas, marakuja, kiparisus, pomidorus ir dar velniai žino ką.“

Rykliai tyko, bet kol kas nekanda

„Vandenyse aplink salas knibždėte knibžda ryklių – sako, jog Cape Verde yra didžiausia pasaulyje baltųjų ir tigrinių ryklių koncentracija, bet per šimtmetį buvo vos keli nelaimingi atvejai (paskutinysis – praėjusią vasarą gretimoje saloje, kuomet negyvai sukramtė vokietį turistą). Vos keli tik todėl, kad gausu ir kitos gyvasties, kuria grobuonys minta, pavyzdžiui, tuno kaimenių. Kadangi jas smarkiai retina Kinijos žvejybiniai laivai-fabrikai, turbūt ateis laikas, kai tiems 4-5 metrų žudikams teks keisti maisto racioną… Vanduo skaidrus ir kuomet apačioje matai šešėlį (kartais ir ne ryklio), jautiesi mažų mažiausiai nejaukiai. Jei per ilgai žiūrėsi, pradėsi matyti vis daugiau šešėlių ir iš baimės negalėsi susikaupti. Tad po savimi dažniausiai nežiūrime…

Kai su Pauliumi dirbome laive, du tris kartus per dieną visai šalia matydavom daugybę ryklių. Vieni didesni, kiti mažesni. Drąsuolis Paulius kas rytą šokdavo į atvirą jūrą paplaukioti, kol vienąkart akis į akį nesusidūrė su didele pabaisa. Po to tiesiog užskrido ant denio ir greitai atsisakė „rytinių vonių“…”

Nacionalinės virtuvės siaubai

„Cape Verde sudaro skirtingos devynios salos. Vienos žalios ir kalnuotos, kitos atvirkščiai – vien smėlis ir uolos. Aš gyvenu mažoje saloje, kurios plotas – 216 kvadratinių kilometrų (ilgis – 22 kilometrai, o plotis – 12 kilometrų). Čia tik 14 200 gyventojų, bet atvažiuoja labai daug turistų, nes čia – banglentininkų rojus. Vietiniai gyventojai tamsiaodžiai, bet pakankamai civilizuoti, mat gyvena demokratinėje respublikoje, renka prezidentą ir kalba portugališkai (tai valstybinė Cape Verde kalba). Per tas keliones gerokai prasilaužiau „ant kalbų“ – prieš išvažiuodamas mokėjau tik lietuvių, rusų ir anglų, o dabar jau pramokau ispanų, italų, portugalų ir vietinį kreolo dialektą.

Ar čia yra visko, ko širdis geidžia? Tikriausiai ne. Kad ir kaip gerai būtų, širdis trokšta kažko daugiau… Iki šiolei negaliu priprasti prie vietinio maisto. Štai ir dabar galvoju, ką vakar tokio suvalgiau. Nacionalinė virtuvė kelia siaubą, nors Paulius kerta, net ausys linksta. Jie vartoja neįsivaizduojamą kiekį aliejaus ir dar ten kažko „prifarširuoja“ į kiekvieną patiekalą. Ką darysi, teko pamėgti žuvį, moliuskus, vėžiagyvius. Apie lietuvišką maistą galiu tik pasvajoti. Vietiniai nežino, kas yra grietinė, o kokį valgį pasigaminsi be šio skanėsto?“

Girtas atsibunda valtyje ir pamato Mariją

„Iš pradžių jaučiausi labai vienišas ir nežinojau, ar pritapsiu saloje. Paskui susipažinau su savo mergina, o tuomet, kaip žinia, ir mėnulyje gera (beje, čia peizažas labai primena mėnulio paviršių)… Vieną naktį su Pauliumi lietuviškai nusilakėme – nesugebėjau net grįžti namo ir ryte „radau save“ žvejų valtelėje, nelabai maloniai „kvepiantį“. Kadangi neturėjau maudymosi reikmenų, įlindau į vandenį su džinsais. Tokį mane ir aptiko dabartinė draugė. Jai visa tai pasirodė labai juokinga, ir pradėjome kalbėtis. Jau „kalbamės“ kartu devynis mėnesius. Esu labai laimingas, o prieš dvi savaites sužinojęs, jog ji laukiasi, tapau dar laimingesnis. Marija Teresa (toks draugės nepilnas vardas) ruošiasi tapti mama, o aš tėčiu (vaikas gims gruodį). Apie vestuves dar nekalbėjome, nors manau, kad logiška būtų susituokti.”

Pavyduolė, kelianti viesulus

„Marija – Cape Verde salų dukra, čia gimė ir augo. Jos tėtis dirba kultūros ministerijoje, o mama nieko neveikia – džiaugiasi gyvenimu. Draugė tvarko šeimos viešbučio finansus ir, mano manymu, per daug keliauja (o man jos reikia kiekvieną sekundę…) ir per greitai važiuoja (vairuoja lenktyninį automobilį „Audi AS3“). Šiaip ji labai gražios figūros – tokios, kokias aš dievinu. Tik labai karštakošė. Tai labai gera, tai, žiūrėk, po minutės viesulus kelia. Atsisveikindama liepia „neįjunkti į mergaites“, o kai grįžta iš kelionės, iškart klausia, ar turiu kitą meilę.“

Operacija Afrikoje – ne juokas

„Liūdniausias dalykas, kuris nutiko Afrikoje – operacija. Tose nelemtose Ispanijos alyvuogių plantacijose gavau trūkį, bet tris mėnesius nieko nenutuokiau. Tik Kanaruose supratau, kad reikalai prastėja, nes nebegalėjau kelti sunkių daiktų. Kadangi ten operuotis be galo brangu, nusprendžiau pakentėti. Kai Cape Verde savijauta pablogėjo, mano mergina pakėlė aliarmą ir nugabeno į kitą salą (mūsiškėje operacijos neatliekamos, nebent reikia ką susiūti). Kadangi jos tėvas „prie valdžios“, po dviejų dienu jau gulėjau ant stalo – tai buvo pirmoji operacija mano gyvenime. Operavo chirurgas iš Egipto misteris Moriss. Ligonine švari, personalas mielas, tačiau medicininė įranga daugiau nei kukli. Gerai, jei viskas vyksta sklandžiai, jei ne… tuomet tavo dainelė sudainuota. Ten nėra nei elementarių, nei sudėtingų gyvybės palaikymo aparatų, tiesą pasakius, nieko ten nėra. Operacija truko 40 minučių, gavau dozę migdomųjų ir atsibudau jau palatoje. Išaušo diena, o su ja pasipylė lankytojos: mamos, sesės, žmonos, draugės. Vien moterys. Jos aplanko ne tik savuosius, bet ir visus kitus. Apie dvidešimt močiučių man padainavo pasveikimo dainą, po kurios patikėjau, kad išsikapstysiu. Tiksliai negalėčiau išversti, ką giedojo, bet esmė tokia: „Sveik greičiau, nes namuose 20 vaikų, ir nėra kam dirbti. Sveik greičiau ir marš atgal prie noragų“. Beje, kuomet kas nors miršta, jos taip pat dainuoja. Labai muzikali nacija…“

„Turiu Mariją, nebereikia dienoraščio“

„Keli šimtai lapų, primarginti įvairiausių spalvų užrašais ir piešinukais, guli mano stalčiuje. Dabar jau dienoraščio nebevedu. Jam būtinos dvi sąlygos: reikia turėti ką pasakyti ir neturėti kam pasakyti… Tuomet, kai rašiau, viskas atrodė pilkiau – labiausiai trikdė nežinomybė ir netikrumas. Kur gauti darbą? Kaip susikalbėti? Normalu jaudintis kiekvieną minutę, nes nuo to priklauso kita minutė. Suvokdamas, jog gerindamas dabartį gerinu ateitį, neeikvodavau laiko ilgiems apmąstymams, o čiupdavau bet kokį pasiūlymą ir dairydavausi geresnio. Manau, gimiau po laiminga žvaigžde – beje, taip galvoti labai „faina“ ir morališkai naudinga.“

„Dangus gali palaukti!“

„Pasiilgau Lietuvos. Gal dėl prisiminimų? Apie draugus ir namus, medį, ant kurio mano šuo verkdavo… Iš įpratimo kasdien „internete“ perskaitau lietuviškus laikraščius ir pasakau Pauliui: „Niekas nesikeičia“. Bent jau spauda atskleidžia tik tamsiąją gyvenimo pusę, o aš esu šalyje, kur visi šypsosi ir ašaroja tik iš meilės. Kas žino, gal ateis diena, kai norėsiu sugrįžti, bet kol kas…

Per dvejus metus nugyvenau daug daugiau nei per visą savo gyvenimą. Ir laimingas jau buvau tūkstančius kartų. Gimtinėje dažnai svajodavau apie „dangaus rojų“. Dabar gi galvoju, kad DANGUS GALI PALAUKTI. Rojus yra ir Žemėje! Jis gali būti bet kur, nepriklausomai nuo geografinės padėties.“

Views All Time
Views All Time
5544
Views Today
Views Today
1
0 0