Kelionių mokslo sudedamoji dalis, tai psichologija, tyrinėjanti individo priklausomybę nuo kelionių į kalnus. Kalnų energetika labai veikia žmones, kartais dėl stipraus jų poveikio, keliautojai turi juos palikti. Apie tokį atsitikimą prie Kailašo kalno pasakojo mūsų sutikta ukrainietė, kuri jau 12 metų gyvena Nepale. Grupė žmonių keliavo apie šį šventąjį budistams ir induistams kalną, iškilusį 6714 m virš jūros lygio, tačiau įpusėjus žygiui, pašlijus visų sveikatai, turėjo sugrįžti atgalios. Kurie atlaiko deguonies trūkumą – kalnų ligą ir šį poveikį, vėliau nenoromis tampa priklausomi nuo kalnų. Kitaip tariant suserga kitokia kalnų ligos forma ir grįžus namo ima jausti trauką vėl keliauti į kalnus. Medicina čia bejėgė, kuo daugiau pavojų kalnuose, tuo didesnė adrenalino dozė masina vėl kopti į kalnus. Vienintelis vaistas – pati kelionė.

Mano katinas, gulėdamas man ant kelių vėl samprotauja: „Kodėl šeimininkas grįžęs iš kalnų, tokį ilgą laiką praleidžia prie kompiuterio, tarškina klaviatūra, o jokios muzikos negirdėt, geriau išmoktų groti pianinu… Arba tuos smilkalus namie degina, nežinai, ar čia namas dega ir reikia sprukti, ar gaisrinę kviest..?” Katinas nežino, kad smilkalai apvalo namų aurą ir padeda man rašant prisiminti Himalajų šventyklas, Tibeto dvasią, o svarbiausiai – puoselėja viltį vėl sugrįžti į kalnus.

Mustango karalystėje

Nuo perėjos leidžiamės visą pusdienį gana stačiais šlaitais į apačią, juk į viršų kilome net dešimt dienų. Palaipsniui praeina galvos skausmai, merginų veiduose pasirodo vėl šypsenos, danguje ima šviesti saulė. Nusileidžiame iš 5416 m į 3760 m aukštį, Muktinath kaimelį ir patenkame į Mustango karalystę. Visuomet galvojau, kad Mustango pavadinimas susijęs su žirgais mustangais, tačiau tai nieko bendro su indėnų arkliais neturi. Nors tibetiečiai tikrai kažkuo primena indėnus, kiek išvaizda, tiek vidumi – savo šeštuoju pojūčiu. Įdomi paralelė: Nepalo karalystės teritorijoje egzistavo uždara Mustango karalystė, tiesa, ji kaip atskira valstybė tebuvo tik senovėje. Dabar Nepalas tapo respublika, o Mustango karalystė liko kaip etninis tibetiečių kraštas, turintis simbolinę autonomiją. Kelionių mokslo dalis – etnografija.

Artėjant prie Kagbeni kaimelio, kairėje pusėje matosi 8167 m aukščio Daulagirio viršūnė. Priešingoje, Tibeto plynaukštėje pasislėpęs Aukštutinis Mustangas, norint ten keliauti, reikėtų mokėti kiekvienam po 500 dolerių. Kagbeni – sena tibetiečių gyvenvietė, patraukli autentišku vienuolynu ir namais, o jų medžio raižytos durys niekada nerakinamos, nes čia vagys neužklysta. Uždarame kiemelyje, šventyklėlėje, styro milžiniškas falas – lingamas, tai dievo Šyvos įsikūnijimas. Legenda pasakoja, kad dangaus išminčiai nepažinę, dėl žmonos netekties sielvartaujančio dievo Šyvos, todėl prakeiksmais norėję atimti jam vyrišką galią, tačiau viskas apsivertė aukštyn kojomis. Nuo tol jie patys turėjo garbinti lingamą, kad ši galia išminčiams sugrįžtų.

Tarpeklyje ties Kagbeni, ištisus metus pučia stiprūs vėjai, sukeldami audras dulkių, todėl Mustangas vadinamas dar Lo arba Vėjo karalyste. Šlaituose dominuoja pilkai – rudos spalvos, tačiau uolienų atspalvių gausybė šią dykinę paverčia įspūdinga molberto palete. Geologams čia tikrai atsirastų darbo. Geologija, dar viena mokslo šaka, be kurios neišsiverstų kelionių mokslas. Kalnų šlaituose žiojėja daug urvų. Juose gyveno pirmykščiai žmonės, vėliau budistų vienuoliai, dabar jie laukia speleologų.

Kalnuose, žygiuojant taku, pamačiau vėjo nešiojama popieriaus skiautę. Akis užkliuvo už spalvų, todėl pasilenkęs ją pakėliau. Rankose laikiau degtukų dėžutės dydžio popierėlį, kuriame buvo lietuviška trispalvė su nepalietiškais ir angliškais užrašais: Lithuania ir Vilnius. Sunku suprasti kaip ji čia, Himalajuose atsirado, tačiau Paulo Coelho personažas Alchemikas pasakytų, jog tai kažką reiškiantis apraiškos ženklas. Tiesa, šiuos ženklus netyrinėja nei viena mokslo šaka, todėl tai galėtų padaryti – kelionių mokslas.

Saulėtekis viršūnėje

Ankstų rytą, kai dar tamsu išsiruošiame į Poon Hill 3210 m viršūnę. Vėl su žibintais ant kaktų snausdami kopiame į kalną. Šį kartą pakylame tik 500 metrų, tačiau vakar, kol pasiekėme antrą perėją Ghorepani, teko visą dieną kilti 1,5 km į viršų. Linas netgi sugalvojo mūsų žygiui palyginimą: „Jei draugai klaus ar aukštai lipome, atsakysiu – įlipkite į Tauro kalną Vilniuje 10 000 kartų, tuomet pajusite kažką panašaus, ką patyrėme mes…”

Ima švisti, pirmieji saulės spinduliai paliečia, ne rytuose arčiau esančią Pietinę Anapurną, o tolimesnį Daulagirį. Visus apima noras šią akimirką sustabdyti, nes ji neaprašomai jaudinanti. Kai mus ima glostyti spinduliai, pasijaučiame tiesiogine prasme nušvitę, sieloje kužda mintis: „Štai dėl ko verta gyventi, mylėti ir keliauti!” Išsiėmęs iš kišenės dėžutę su lietuviškais gintarėliais, išberiu juos į delną. Mūsų šerpai žiūri akis išpūtę, nesuprasdami ką čia aš veikiu, todėl didesnius gabalėlius dovanoju jiems. Likusius pažeriu į apačią, kalnams. Sekundei kiekviename gintarėlyje sušvinta saulėtekis, jie čia liks amžinai, mažos kruopelytės, dalelės Lietuvos. Čia pasisemiu žemės, parvešim nuo Anapurnos linkėjimų Žemynai.

Besileidžiant žemyn oro temperatūra pakyla, kalnai pasipuošia džiunglėmis, kaimeliuose trobelės dengiamos bambuko dembliais, nebesimato budistų stupų, čia gyvena jau nepaliečiai, jie induistai. Stebime kaip kalnų terasoje valstietis su dviem jaučiais, mediniu plūgu aria žemę. Tai neatrodo lengvas užsiėmimas. Šerpas vardu Lakpa, mūsų pagrindinis vedlys, jis sako, kad jaunimas nebenori žemės ūkyje dirbti, jis geriau migruoja į miestus ir verčiasi prekyba. Tokia demografinė padėtis.

Į Pokharą atvažiavome pabaigę dviejų savaičių žygį, kalnais pėsčiomis Anapurnos žiedu nukeliavę 290 kilometrų. Nors fiziškai esame pavargę, sieloje lengva, ramu ir švaru. Kelionė kalnuose, tai dvasinis apsivalymas, galbūt tai dar viena priežastis kodėl čia maga sugrįžti. Nuo Budos taikos šventyklos atsiveria puikūs Phevos ežero ir Pokharos miesto vaizdai. Slėnyje, lyg margaspalviai drugiai sklando parasparniai, juos saugo snieguotos viršukalnės. Pagaliau prisiskambinu į Lietuvą, kalnuose mobilaus telefono ryšio nebuvo. Lietuvos radijo „Ryto garsų” klausytojai pirmą kartą iš Nepalo klausosi tiesioginio interviu.

Ant dramblių džiunglėse

Aplankę Lumbini miestą, kuriame gimė vienas iš didžiųjų pranašų – Buda, keliaujame į Čitvano nacionalinį parką. Dieną, kai sėdome ant dramblių ir iškeliavome į džiungles stebėti gyvūnijos, prisiminsime ilgai, nes tai buvo visiems pirmas ir nepakartojamas įvykis. Joti su žirgu yra be galo smagu, o čia įsivaizduokite, su drambliu! Tai labai protingas gyvūnas, nuo jo tiesiog dvelkia išmintis ir šiluma. Padavus bananą, jis švelniai straubliu pirmiausiai paliečia tavo ranką, lyg padėkodamas, vėliau neskubant įsideda į burną. Linguojant ant jo nugaros sėdime po keturis, įsikibę į balno rėmą, kuris neleidžia mums iškristi. Dramblių karavanas su keliautojais, lyg mažais vaikais ant karuselės, džiūgauja išvydę raganosius. Šie ramiai pešioja žolę, nekreipdami į mus dėmesio. Manau be dramblių mums būtų riesta, šio gyvūno prisibijo visi džiunglių gyventojai, netgi tigrai, kurių čia yra nemažai. Čitvanas, buvusi karališkų medžioklių vieta, dabar tai saugomas valstybės nacionalinis parkas.

Maudynės su drambliais upėje, kurioje tyko net dviejų rūšių krokodilai, dar vienas smagus keliautojų pasilinksminimas. Straubliu liedamas vandenį ant nugaros, dramblys aptaško ten sėdinčius žmones. Varovui davus ženklą, šis nuvirsta į vandenį ant šono, o žmogeliukai ima plūduriuoti paviršiuje. Stipri upės srovė juos neša tiesiai krokodilams į nasrus, todėl nenorėdami ten patekti, jie privalo plaukti prie dramblio ir kuo greičiau užsikaboroti jam ant nugaros. Tiesa, krokodilų nesimato, jie patyrę medžiotojai, kad nenugąsdinti turistų jie laikosi atokiai, tačiau varovai prašo toli nenuplaukti, pavojus visada tyko lengvabūdžių.

„Nuo Žemynos iki Anapurnos” etnožygio metu, keliavę visą mėnesį, patyrėme įvairiausių marginalinių įspūdžių: šventyklose matėme marinamus žmones, čia pat juos deginamus, patys vos nenuskendome beplaukiant, vėl džiaugėmės gyvenimu stebint snieguotas Himalajų viršūnes, sukome maldų būgnus bei meditavome vienuolynuose, gėrėme ledynų vandenį, valgėme jako sūrį ir svaigome nuo tyro kalnų oro. Lietuvos žurnalistų sąjungos Kelionių ir pramogų klubo vėliava plevėsavo lydėdama mus visą kelią: prie kuprinės, valtyje, prie dramblio balno, bei kalnų perėjose.

Garsus postmodernistas J.Baudrillard’as yra pasakęs, jog keliavimas, kaip ir egzistencija, yra nefigūratyvinis menas. Kūrybingai nugyventi gyvenimą iš tiesų yra didelis menas. Keliaujant taip pat reikalinga didelė išmonė, išradingumas ir improvizacija, todėl šios kelionės metu stengėmės kuo daugiau pamatyti, patirti, pažinti. Kelionė ir kūryba, neatsiejami dalykai, todėl sutikite, jog keliautojas yra menininkas, kuriantis savitą, nevaržomų jausmų ir beribių fantazijų pasaulį. Kelionių mokslo sudedamoji dalis – menotyra.
Kelionių mokslas apima daugelį mokslo šakų, todėl jam jau pats metas stoti į vieną lentyną su kitomis, jo akademinėmis sesėmis.

Views All Time
Views All Time
3005
Views Today
Views Today
1
0 0