Apie drąsiųjų, argonautų pasekėjus, apie laivus purpurinėmis burėmis ir jų tolimas keliones į Prieskonių šalis

Graikų pirkliams besivaidijant su kartaginiečiais, Apeninų pusiasalyje augo nauja galybė. Tai buvo Roma. Tiesa, romėnai ilgai kariavo sausumoje su „barbarų tautomis“, todėl laivų nestatė ir jūrų prekyba nesivertė. Patricijus patenkino svetimųjų atplukdytos prekės, o karų išvargintas kraštas kitoms šalims ne kažką galėjo, pasiūlyti. Dėl to graikai ir kartaginiečiai Romą laikė tik antraeiliu prekybos klientu. Greitai tačiau teko pakeisti požiūrį – sustiprėjusi Roma atsigręžė prieš savo „civilizuotus“ kaimynus.

Romos politikų dėmesį pirmiausia patraukė Graikija, kur atskiri poliai (miestai-valstybės) kovojo tarpusavyje. II amžiuje pr. m. e. Romos legionieriai ne kartą niokojo šalį, o 27 metais pr. m. e. senatas paskelbė Graikiją Romos provincija. Romėnai parsigabeno gausų grobį ir neįkainojamų žinių apie laivų statybą bei laivybos organizavimą. Šimtai laivadirbių šeimų buvo perkelta į Romą, kad išmokytų šio amato.

Lukianas

Daugiausia laivų plaukiojo tarp dviejų didžiausių antikos uostų – Aleksandrijos Egipte ir Ostijos, Romos jūrinių vartų.Šia trasa kursavo talpiausi laivai, pakrauti Šiaurės Afrikos javų. Vieną tokį laivą rudenio audros atbloškė į Pirėjo uostą Graikijoje. Subėgusi minia negalėjo atsistebėti laivo dydžiu ir atsigrožėti jo puošnumu. Minios entuziazmas apėmė ir žinomą antikos satyriką bei filosofą Lukianą. Pasigavęs laivo dailidę, apipylė jį klausimais, o grįžęs namo, savo susižavėjimą įamžino šiais žodžiais: „Koks didžiulis laivas! Laivo dailidė paaiškino man, kad jo ilgis 55 metrai, o plotis didesnis negu ketvirtadalis to, ir aukštis 13,5 metro nuo denio iki žemiausios vietos triume. O koks aukštas stiebas! Kokia didelė rėja! Kokie tvirti štagai! Lanku išlenktas užpakalinis laivagalis baigėsi paauksuota gulbės galva ir prilygo puikiai išvaizdai antrojo, plokštesnio laivo galo, kur ant atsikišusios laivo nosies buvo matyti išdrožta Izidė, laivo globėja, o jos vardas užrašytas ant abiejų bortų. Viskas buvo neįprasta! Papuošalai, piešiniai, viršutinė purpuro burė, o labiausiai inkarai su jų kabestanais ir vindais ir kabina laivagalyje. Įgula lyg armija.“

Istorikai ilgai netikėjo Lukiano aprašymu. Jie manė, kad rašytojas iš susižavėjimo padidino matytąjį laivą, nes pagal pateiktus duomenis laivo talpa turėjo siekti ne mažiau kaip tūkstantį tonų, o tai jiems atrodė neįtikima.

Šiandien tenka sutikti su Lukiano aprašymu ir žavėtis senovės laivadirbių sugebėjimais. Tai, kuo anksčiau buvo netikima ar abejojama, išsiplėtus jūrinei archeologijai, pasidarė akivaizdu.

Apoteozė uostui

Istorikai labiausiai vertina bareljefą, kurį dėl jo iškilmingumo vadina „Apoteoze uostui“. Jame pavaizduotas II amžiaus laivas grūdams gabenti. Nežinomas skulptorius labai kruopščiai atkūrė takelažą. Didžiąją rėjinę burę jis papuošė legendinės vilkės ir Romulo bei Rėmo, Romos įkūrėjų, atvaizdais. Pačioje stiebo viršūnėje pavaizdavo nedidelę trikampę burę iš dviejų audeklo gabalų. Tai tokią purpuru tviskančią burę liaupsino Lukianas. Kam ji buvo reikalinga, atspėti nesunku – ji turėjo padidinti bendrą burių plotą, kad jos sugautų daugiau vėjo ir priverstų laivą trumpinti kelionės laiką.

Pačiame laivo priekyje matome dar vieną burę. Ji tokia pat rėjinė, kaip ir pagrindinė, tik daug mažesnė. Kabo ji, kaip matome, po nuožulniu trumpu stiebuku. Romėnų jūrininkai ją vadino dolonu. Dolonas laivui greičio beveik nepridėdavo, tačiau vairininko darbą tikrai palengvindavo, nes valdė laivo nosį, neleido jai nukrypti nuo kurso.

Istorikai mano, kad doloną romėnai nusižiūrėjo nuo etruskų laivų. Etruskai gyveno Vidurio Italijoje tarp Tiberio ir Arno. IX-VI amžiuje pr. m. e., kai Roma dar tebebuvo didelis kaimas, išsimėtęs ant, septynių kalvų, etruskai jau garsėjo kaip šaunūs jūrininkai, pirkliai ir piratai. Jų laivai buvo greičiausi visoje Viduržemio jūroje, nes turėjo „dvigubą variklį“ – du stiebus su rėjinėmis burėmis. Tokį dvistiebį laivą V amžiuje pr. m. e. atvaizdavo etruskų dailininkas kilmingo gentainio kapo sienoje. Tai vienintelis antikinio dvistiebio burlaivio atvaizdas.

Trikampė burė

Viduramžių istorikai romėnų jūrininkams priskyrė trikampės burės autorystę ir jų garbei pavadino lotyniškąja. Seniausią trikampės burės atvaizdą matome II amžiaus bareljefe iš Pirėjo uosto. Patys romėnai autorystės nesisavino ir tokią burę vadino „vėla alla trina“, atseit „trikampė burė“. Viduramžių mokslinčiai pavadinimą perdirbo į „vėla latina“ – „lotyniškąją burę“. O iš tiesų ją labiau tiktų vadinti arabiškąja, nes Romos jūrininkai ją nusižiūrėjo nuo arabų laivų, kuriuos sutikdavo pakeliui į Indiją. Trikampė burė pasirodė besanti labai patogi, ypač nedideliuose laivuose, tad greitai išplito po visą Viduržemio jūrą ir nukonkuravo rėjinę. Ankstyvųjų viduramžių jūrininkai net nenumanė, kad gali būti dar kitokia burė, kaip lotyniška.

Rėjinis takelažas Viduržemio jūroje buvo užmirštas, nes, kad ir patobulintas, vis dėlto liko nepatogus. Svarbiausia – laivai su rėjinėmis burėmis negalėjo plaukti beidevindu, t. y. į vėją. Dideli keturkampiai audeklo gabalai pagaudavo geriausiu atveju tik šoninius gūsius. Kylant priešiniam vėjui, kapitonai, romėnų vadinami magistrais, įsakydavo sukti į artimiausią uostą ar saugesnę įlanką. Belaukiant vėjo malonės, slinkdavo savaitės ir mėnesiai.

Laikas

Laiką senovės šturmanai matuodavo savotišku vandens laikrodžiu, primenančiu smėlio laikrodį. Su juo šturmanai nustatydavo pratekančio vandens greitį ir taip sužinodavo, kokiu greičiu plaukia laivas. Tada apskaičiuodavo per dieną nuplauktą kelią ir apytikslią laivo padėtį.

Neišklysti iš pasirinkto kurso padėdavo dangaus šviesuliai. Jau finikiečiai buvo išprusę astronomijoje ir mokėjo nustatyti laivo kursą pagal Šiaurinę žvaigždę bei Mažuosius Grįžulo Ratus. IV amžiuje pr. m. e. graikų kibernetės turėjo netgi specialų astronomijos vadovėlį.

Išsiruošę į tolimą kelionę, jūrininkai pasiimdavo narvelius su „gyvais kompasais“. Tai būdavo paukščiai, dažniausiai balandžiai. Paleisto į laisvę paukščio skrydis jiems rodydavo artimiausios sausumos kryptį. Jei paukštis, paskraidęs virš laivo, tūpdavo ant rėjos, nusiminę jūrininkai žinodavo, kad aplink juos vien begaliniai vandenys.

Itališkos galeros turėjo pabrėžtinai ilgus ir siaurus korpusus. Jų ilgis dažnai viršydavo 40 metrų, o plotis vos siekdavo penkis metrus su trupučiu. Antroji būdinga tų galerų savybė – tai lėkštumas. Matuojant nuo kilio iki bortų viršaus, jūreiviškai sakant, iki plansiro, išeidavo vos du metrai. Pakrauta galera tiek nugrimzdavo, kad bortai iš vandens kyšodavo tik pusmetrį.

Genujiečių ar venecijiečių galeras senoviniuose piešiniuose lengva atpažinti iš smailaus, toli į priekį atsikišusio forštevenio. Antikinių galerų taraną italų laivadirbiai pavertė medine „yla“. Taranavimui ji nebetiko, užtat ja buvo galima perbėgti į priešo laivą, o parado metu ant jos stovėdavo gražiai munduruoti kariai, plevėsuodavo šilkinės vėliavos.

Itališkose galerose atgimė graiko Ameinoklio sugalvoti parapetai. Dailidės juos sukaldavo iš pušinių sijų, nes pušis turi dvi geras savybes: yra lengva ir netrapi. Ypač tvirta turėjo būti viršutinė parapeto sija, nes į ją dailidės sukaldavo irklų diles, ir jai tekdavo atlaikyti keliasdešimties irklų spaudimą.

Palei kiekvieną bortą pameistriai sustatydavo po 25 suolus. Suolus reikėjo sustatyti ne bet kaip, o 25 laipsnių kampu į menamą liniją tarp galeros forštevenio. kam toks tikslumas? Ogi tam, kad trys yrėjai, sėdėdami greta ant suolo, netrukdytų viens kitam irkluoti vienu bendru arba trimis atskirais irklais.

Į galeras nuteisti kaliniai, neturintys „specialaus išsilavinimo“, irkluodavo keliese vienu irklu. Dažniausiai trise, o kartais net septyniese. Toks irklas turėdavo dvidešimt ir daugiau metrų ilgio. Savaime suprantama, kad ir svėrė jis ne vieną centnerį.

Įgudę yrėjai irkluodavo atskirais irklais. Jų irklai būdavo mažesni – maždaug 12 metrų ilgio, sverdavo porą centnerių. Beje, irklai toje pačioje galeroje būdavo nevienodi. Trumpiausius irklus traukdavo yrėjai, sėdintys arčiausiai bortų, o ilgiausius – patys kraštiniai, vadinamieji „pianero“.

Tik įgudę yrėjai mokėjo irkluoti vadinamaisiais karališkaisiais yriais. Tai buvo sudėtingas irklavimo būdas trimis taktais. Vienas – yrėjai pakyla ir įsispiria į pakopas po priekiniais suolais; du – žengia į priekį ir užkelia dešines kojas ant priekinių suolų; trys – visi krenta atgal ant šiaudais aprištų lentų, traukdami paskui save irklų rankenas. Taip irkluojant, kiekvienas yrėjas turėdavo tiksliai žinoti, kokį žingsnį jis turi žengti. Didžiausius žingsnius žengdavo pianeras, nes jis būdavo toliausiai nuo irklo dilės. Vidurinysis yrėjas žengdavo trumpesnius žingsnius, o trečiasis, sėdintis prie borto, visai nesikeldavo, o tik ištiesdavo rankas. Jo darbas buvo lengviausias, užtat, kai pianeras nusikamuodavo, juos sukeisdavo vietomis, Jei tik kuris yrėjas žengdavo didesnį žingsnį, jo irklas bemat užkliūdavo už kaimyno irklo ir supainiodavo taktą.

Išilgai galeros korpuso, tarp yrėjų suolų, ėjo tiltelis. Jis jungė pakylas abiejuose galeros galuose. Ant vairagalio pakylos po prašmatniu baldakimu sėdėdavo galeros štabas – galeros vadas, šturmanas, vyresnysis yrėjų prižiūrėtojas, kilmingi svečiai. Galeros priekyje ant pakylos būriuodavosi kelios dešimtys karių; ten pat stovėdavo katapultos.

***

V amžiuje laivybą Viduržemio jūroje ištiko skaudus smūgis – žlugo Romos imperija. Nuskurdę amatininkai nebepirko užjūrio žaliavos, patricijai tenkinosi buvusios prabangos likučiais. Jūrų prekyba apmirė.

Aleksandrijos, Ostijos ir kitų imperijos uostų įrengimai nyko neprižiūrimi, viena po kitos užsidarinėjo laivų statyklos. Didieji transportiniai laivai buvo nuplukdyti į Konstantinopolį, naująją sostinę, kur ir baigė savo amžių.

Aistė Kliševičiūtė, Erika Gaidauskaitė, Mindaugas Navickas ir Gediminas Navickas (3a gimn. kl.)
projektas „Laivyba senovės civilizacijose“

parengta pagal Aloyzo Každailio knygą „Laivai ir Jūrininkai“

Views All Time
Views All Time
6426
Views Today
Views Today
1
0 0