Dvidešimt metų be cenzūros?
Cenzūra internete – bergždžias reikalas. Ją bandoma taikyti tiek turinio gamybos, tiek galutinio vartotojo srityse. Pirmu atveju ribojama leistina informacija, baudžiama už tokią, kuri neatitinka nustatytų reikalavimų. Bėda, kad internetas laisvas nuo geografinių ribų, todėl Vokietijos vartotojai laisvai gali aptikti nacių simboliką savo kompiuteriuose, nors tas ir būtų apribota pačioje Vokietijoje. Antru atveju dedami filtrai, draudžiamos tam tikros interneto svetainės, tačiau ir šiuo atveju naujausi technologiniai sprendimai, o ypač – turinio kodavimo priemonės – leidžia išvengti dažniausiai valstybinių cenzorių spąstų. Kitas atvejis – socialiniai tinklai, kur cenzorių tiesiog per mažai, kad jie spėtų sergėti visus galimai nusidedančius. Visa tai nereiškia, jog reikia atsisakyti turinio kontrolės, atleisti šmeižiantiems ar įžeidinėjantiems, skatinantiems smurtą, rasinę ar kitokią neapykantą. Įstatymus turime, policija sėkmingai dirba, sėkmingai baigtų bylų turime ir Lietuvoje. Klausimas – kodėl jos aktyviai neviešinamos, nes tik taip būtų pasiektas prevencinis tikslas. Radikaliu požiūriu net ir turinio kontrolė yra nereikalinga. Piliečių žiniasklaida parodo tai, kas realiai yra visuomenėje. „Lietuvos kaimo erelio“ vaizdo klipas vaizdų mainų interneto svetainėse tapo pretekstu pradėti viešą diskusiją, policija inicijavo tyrimą, surado prasižengėlį. Ar tas būtų įvykę tradicinėje žiniasklaidoje?